Prieš savaitę kalbėjome apie „Amerikos balso“ ir „Laisvosios Europos“ radijo stočių veiklą. Šiandienos pokalbio tema – iš kitos „barikadų“ pusės – apie totalitarinių režimų bandymus slopinti radijo bangomis sklindančią informaciją. Laidos svečias „Baltijos bangų“ radijo projektų koordinatorius Rimantas Pleikys.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Ričardas Čekutis. Šios laidos svečias p. Rimantas Pleikys, neseniai visuomenei pristatė režisieriaus Domanto Vildžiūno bei savo paties scenarijaus dokumentinį filmą „Triukšmo imperija“, kuriame kalbama apie radijo trukdymus sovietmečiu. Iš pradžių buvau nusiteikęs gana skeptiškai – maniau, ką ten 40 minučių galima rodyti apie radijo bangas, tačiau filme pamačiau daug įdomių bei Lietuvoje menkai žinomų dalykų ir netrukus nuomonę pakeičiau. Tad pokalbį norėčiau ir pradėti nuo to, kaip ir kada sovietmečiu buvo pradėta kurti radijo trukdymų sistema? Ir, žinoma, kokia tos sistemos paskirtis?

Rimantas Pleikys. Radijo trukdymų sistemos paskirtis buvo ta, kad tuometinės Lietuvos TSR gyventojai neturėtų galimybės nei namie, nei kur nors kitur klausytis Vakarų radijo. Okupacinė valdžia suprato, kad ta informacija, nuomonės ar komentarai, kurie sklisdavo iš Vakarų radijo stočių („Amerikos balsas“, BBC, „Vatikano radijas“ ir kt.) lietuvių kalba, tiesiog griovė pačius sovietinės ideologijos pagrindus bei kėlė didžiulį susirūpinimą vietinei okupacinei valdžiai, taip pat ir centrinei valdžiai Maskvoje. Masiškai radijo trukdymai Sovietų Sąjungoje buvo pradėti 1948 metais, kai rusų kalba prasidėjo „Amerikos balso“ transliacijos. O ypač trukdymai sustiprėjo nuo 1953 m. pavasario, kai rusiškai pradėjo transliuoti ir „Laisvės radijas“ („Radijo svoboda“) iš Miuncheno per savo siųstuvus Vokietijoje bei Ispanijoje.

R. Č. Įdomu, kaip jiems pavyko kurti savo techninę bazę, nes juk tiems trukdžiams sukurti reikėjo turėti pakankamai rimtas technines galimybes? Pagaliau, kiek Lietuvos teritorijoje veikė tų trukdytuvų?

Panevėžio radijo trukdymų stotis

R. P. Jei kalbėtume apie trukdymų epochos pabaigą, t. y. 1988-ųjų rudenį, tai tuo metu Lietuvoje radijo trukdymo stotys veikė penkiuose didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Tiesa, Panevėžyje ilgą laiką (iki pat 1985-1986 m.) tokios stoties nebuvo, ji buvo pastatyta tik partijai gaunant skundų iš ten dislokuoto karinio aerodromo personalo ir panašių žmonių. Tačiau galima sakyti, kad Lietuvoje buvo penkios galingos trukdymų stotys, kuriose veikė net apie 60 siųstuvų. Jie veikė visą parą ir visomis bangomis. Tačiau viskas prasidėjo pamažu ir gana vargingai. Turiu atsinešęs keletą dokumentų, kurie 1948-1951 m. pasirašyti Lietuvos TSR komunistų partijos Centro komiteto sekretoriaus Antano Sniečkaus. Ir štai vienas iš tų raštų, kuriuos A. Sniečkus siunčia VKP (b) sekretoriui G. Malenkovui. Jis rašo, kad „antitarybinės radijo laidos, taip pat ir lietuvių kalba, pastaruoju metu labai intensyvėja, o turimų techninių priemonių respublikoje visiškai nepakanka, kad būtų galima visiškai tas laidas nuslopinti...“ Be to, jis pamini, kad buvo analogiški Sovietų Sąjungos ministrų tarybos įsakymai, datuoti 1950 m. gruodžio mėn. Juose buvo nurodyta pastatyti radijo trukdymų stotis Vilniuje ir Kaune bei įjungti tas sotis visu galingumu 1952 m. Tokie tad buvo pirminiai planai. Tačiau tie planai greitai įstrigo, nes nepakako nei siųstuvų, nei įvairiausios kitos būtinos įrangos, pinigų, patalpų ir kt. Pirmoji radijo trukdymų stotis pastatyta 1952 m. Vilniuje, Naujamiestyje, Algirdo gatvėje, ten, kur šiuo metu įsikūrusi ryšių reguliavimo tarnyba.

Audrys Antanaitis. Minėjote, kad tie trukdytuvai buvo pastatyti penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir buvę dar 60 siųstuvų. Ar jie „dengė“ absoliučiai visą Lietuvos teritoriją? O gal buvo vietų, kur buvo įmanoma girdėti užsienio radijo laidas?

Radijo monitoringo stotis Vilniuje

R. P. Patikslinu – buvo 5 stotys, kuriose veikė 60 siųstuvų, t. y. maždaug po 12 kiekvienoje stotyje. Vilniaus, Kauno ir Panevėžio buvo galingiausios stotys, kurių siųstuvų galia siekė po 5 KW. Tai buvo vadinamojo antrojo tipo radijo trukdymų stotys, t. y. vietinio trukdymo. Pavyzdžiui, jeigu tais laikais važiuotume automobiliu tolyn nuo Vilniaus, tai maždaug už 20-30 km vėl puikiausiai girdėtume Vakarus. Taigi, tokiu atstumu jau tos stotys buvo neefektyvios. Jų paskirtis buvo „uždengti“ Vakarų radijo stočių dažnius konkrečiuose miestuose. Tačiau Sovietų Sąjungoje buvo ir pirmojo tipo, t. y. tolimojo veikimo arba jonosferinės trukdymų stotys. Tokių galingų radijo centrų Sovietų Sąjungoje buvo 13, kurių siųstuvų galia siekė kelis šimtus kilovatų. Jos trukdžius transliuodavo dideliu atstumu į tam tikrą rajoną. Tos stotys buvo dislokuotos šalies pakraščiuose ir, pavyzdžiui, esant tam tikroms bangų sklidimo sąlygoms, tarkime, 13 ar 16 metrų bangų diapazone trukdyti Vakarų radiją europinėje Sovietų Sąjungos dalyje, įskaitant ir Lietuvą, buvo įmanoma tik iš Vidurinės Azijos - iš Taškento arba Alma Atos radijo centrų. O iš viso 1988 metais radijo trukdymų stotys jau buvo 81-ame Sovietų Sąjungos mieste. Dar viena įdomi tendencija: anksčiau Vakarų stotys į SSRS transliavo didesniu siųstuvų skaičiumi, tačiau jie buvo mažesnės galios, atitinkamai ir sovietinių radijo trukdymų siųstuvų skaičius buvo didesnis, tačiau jų galia nebuvo didelė.

R. Č. Ar yra žinoma kokia nors statistika, kiek laiko per parą kad ir Lietuvoje veikdavo tie trukdymo siųstuvai?

R. P. Kalbant apie penktojo dešimtmečio pabaigą ir šeštojo pradžią, į šį klausimą būtų sudėtinga atsakyti, nes kurį laiką buvo praktikuotas (1959-1963 m.) selektyvusis arba atrankinis trukdymas. T. y. trukdomi buvo tik atskirų stočių tam tikri laidų fragmentai, kai buvo šnekama kažkas labiau antitarybiško.

A. A. Vadinasi, kažkas sėdėjo ir specialiai klausė tų laidų turinį?

R. P. Taip, tačiau buvo labai sudėtinga kontroliuoti ir taip operatyviai organizuoti tą trukdymą, norint užtušuoti labiausiai valdžiai nepatinkančias vietas. Dėl to selektyvusis trukdymas buvo nutrauktas 1963 metais ir vėliau principas jau buvo toks: jeigu, pavyzdžiui, valdžia Maskvoje nutardavo, kad kokį nors „Laisvės radiją“ reikia trukdyti, tai kasdien bet kuriuo paros metu, bet kuriuo dažniu ir visomis bangomis tą radiją ir trukdė. Beje, „Laisvės radijas“ buvo vienintelis, kuris be jokių pertraukų buvo trukdomas iki pat 1988 m. lapkričio 30 d., kai apskritai liovėsi visi trukdžiai. Kitos stotys buvo trukdomos su pertraukomis: tai ir „Tiranos radijas“ iš Albanijos, ir „Vokiečių banga“ iš Vakarų Vokietijos, ir BBC iš Londono, ir Kinijos radijas... Žodžiu, trukdymų politika buvo koreguojama, tačiau, be „Laisvės radijo“, dar nuolat buvo trukdomas „Izraelio balsas“ iš Jeruzalės.

R. Č. Sprendžiant iš Jūsų pacituoto dokumento, galima manyti, kad pradėti radijo trukdymus iniciatyva ėjo iš apačios į viršų, t. y. A. Sniečkus rašė į Maskvą skųsdamasis Vakarų balsais, o ne Maskva siuntė tam tikrų direktyvų jam. O gal ir buvo tos direktyvos, tik mūsų vietiniai bolševikai kaip visada buvo labai uolūs?

A. Sniečkaus raštas į Maskvą dėl radijo trukdymų

R. P. Galėčiau tik paspekuliuoti šia tema. Be abejo, generalinis sprendimas trukdyti Vakarų radiją priimtas Maskvoje, o A. Sniečkus ir kiti vietiniai pašlemėkai stengėsi tarnauti savo šeimininkams. Štai ant stalo turiu tris dokumentus su A. Sniečkaus parašu, tačiau tokių raštų teko aptikti dešimtimis. Raštai buvo rašomi, kad tik kuo greičiau Lietuvoje būtų statomos tos radijo trukdymų stotys.

A. A. Ar tų laikų kainomis toks malonumas statyti trukdymų stotis buvo brangus? Nes, kiek supratau, visai to meto Sovietų Sąjungai niekaip neužteko lėšų padengti vadinamosios kontrpropagandos kaštų arba trukdyti viską totaliai.

R. P. Neužteko lėšų. Tai buvo nepigu, nors radijo trukdymo principas yra be galo paprastas. Jeigu eteryje tam tikru dažniu veikia kažkokia valdžiai nepatinkanti stotis, vadinasi, tuo pačiu dažniu turi veikti ir vienas ar keli siųstuvai. Norint, kad klausytojai negirdėtų nepageidaujamų Vakarų balsų, vadinasi, tų siųstuvų suminė galia turi būti didesnė, nei tų, kurie transliuoja. Turi turėti persvarą eteryje. Jeigu mes neskaičiuotume laidų parengimo kaštų, trukdymas visada pagal savo sąnaudas buvo kur kas brangesnis, nei pačių transliuojamų laidų parengimas. Nes tam daugiau reikėjo radijo stočių, daugiau antenų, daugiau siųstuvų, daugiau įrangos, daugiau elektros energijos ir t. t. Jie norėjo konkuruoti su visu pasauliu ir buvo milžiniški, tiesiog monstriški planai. Tarkime, esant R. Reiganui valdžioje, buvo skirti šimtai milijonų, pastatyti retransliatoriai Portugalijoje bei kitose Vakarų Europos šalyse, taip pat buvo planų į Sovietų Sąjungą transliuoti laidas ir iš Izraelio. Savo ruožtu Sovietų Sąjunga planavo statyti radijo trukdymų stotis Sirijoje, kad patogiausia būtų trukdyti kokio nors „Amerikos balso“ ar „Laisvės radijo“ transliacijas Artimiesiems Rytams.

R. Č. Kitaip sakant, vyko globalus pasaulinis karas radijo eteryje. O kas konkrečiai nuspręsdavo, kokias laidas ar radijo stotis reikia trukdyti? Jūs minėjote ir Tiranos bei Kinijos radiją, tačiau ten taip pat buvo prokomunistinės šalys, bet sovietai vis viena trukdė jų propagandą.

R. P. Vienas iš dokumentų, kurį pavyko gauti ir susipažinti su juo Lietuvos ypatingajame archyve, už ką esame dėkingi archyvo vadovams, buvo laiškas, kurį parašė CK ar Politinio biuro nariai Ligačiovas ir Čebrikovas. Laiškas buvo adresuotas Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komitetui. Jame buvo samprotaujama, kad kai kurios stotys, kaip antai Tiranos ar Kinijos radijas, nėra tokios aršios, jų propaganda naivoka ir t. t. Buvo siūloma nutraukti tų stočių trukdymus bei permesti atsilaisvinusius techninius pajėgumus „baisiausių“ stočių slopinimui, tokių, kaip „Laisvės radijas“. SSRS CK veikė ideologinis skyrius, ten apskritai buvo didžiulė struktūra, tad sunku dabar susigaudyti, kurie partijos pareigūnai priimdavo galutinį sprendimą.

R. Č. O kiek personalo buvo užimta šioje radijo trukdymų veikloje? Gal turite duomenų apie Lietuvoje veikusių trukdymo stočių personalą?

Vilniaus radijo trukdymų stotyje (objektas nr. 600)

R. P. Kadangi čia nereikėjo rengti programos, reikėjo tik klausyti eterio ir nustatyti, kuriais dažniais veikia tos priešiškos radijo stotys bei suderinti siųstuvus, personalo skaičius nebuvo itin gausus. Pavyzdžiui, Vilniaus stotyje dirbo ne daugiau nei 25-30 žmonių, kitur jų buvo dar mažiau. Žodžiu, visose 5 Lietuvos trukdymų stotyse dirbo ne daugiau nei 100 žmonių. Administraciškai šios trukdymų stotys nebuvo tiesiogiai pavaldžios KGB, kaip dabar kai kas teigia. Jos priklausė Radijo ir televizijos perdavimo centrui, kuris taip pat eksploatavo ir visus kitus, pavadinkime, civilinius radijo ir televizijos siųstuvus, pradedant Vilniaus televizijos bokštu ir baigiant visais kitais. Tai buvo tiesiog Lietuvos TSR ryšių ministerijos padaliniai.

A. A. Ar tas trukdymas buvo veiksmingas? Ar pavykdavo jiems, A. Sniečkaus žodžiais tariant, visiškai nutildyti tas stotis, kurias norėjo? Aš prisimenu iš savo vaikystės, kai senovišku radijo imtuvu klausydavausi „Amerikos balso“ ir kartais girdėdavau, kartais negirdėdavau... Žodžiu, nebūdavo taip, kad visiškai negirdėčiau.

R. P. Techniškai nebuvo įmanoma visu 100 procentų užblokuoti visas radijo laidas. Kartais nutikdavo kurioziškų dalykų. Pavyzdžiui, Kaune kartais tekdavo išjungti trukdymų stotį, nes kai 1957 m. Vilniuje pradėjo veikti pirmasis televizijos siųstuvas Konarskio gatvėje ir pradėjo transliuoti Lietuvos televizijos programą, tai žmonės su kambarinėmis antenomis ją godžiai gaudė ir aukštesnėse Kauno vietose, tačiau tie trukdymo siųstuvai dėl savo netobulumo skleidė vadinamąsias harmonikas, t. y. parazitinius spinduliavimus, kurie neleido žiūrėti televizijos laidų. Todėl kartais tie siųstuvai buvo išjungiami, kad būtų galima žiūrėti laidas iš Vilniaus. Kai pradėjo retransliuoti televiziją Kaune, tai tada jau trukdymo siųstuvų išjungti jau nereikėjo, nes sustiprėjo televizijos signalas. Taigi, nors kuriozų buvo, trukdymas buvo gana veiksmingas, tačiau tik penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. O aš pats vaikystę praleidau atokiau nuo didžiųjų miestų, Druskininkuose, kur nebuvo vietinės trukdymo stoties, todėl buvo galima į valias klausytis įvairiausių Vakarų radijo stočių, įskaitant ir sovietų taip nekenčiamą „Laisvės radiją“.

R. Č. Kokia tarptautinė tokios veiklos praktika? Ar vien tik sovietai trukdė Vakarų radijo laidas, ar ir kiti elgdavosi panašiai?

Radijo trukdymų antena Kinijoje

R. P. Radijo trukdymų istorija prasidėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, pavyzdžiui, kai Austrija mėgino apsiginti nuo Gebelso propagandos iš Vokietijos, panašių atvejų būta ir Rumunijoje, ir kitose šalyse. Bet, žinoma, tai buvo vaikų žaidimai, palyginti su sovietine trukdymų sistema. O šiomis dienomis radijo trukdymai ir toliau skamba visą parą eteryje. Didžiausi techniniai pajėgumai bei pinigai šiam reikalui skiriami Kinijoje, kuri trukdo Vakarų radijo stotis, tokias kaip amerikiečių „Laisvosios Azijos radijas“, BBC, „Vokiečių banga“. Kaip trukdį transliuoja kinų liaudies instrumentų muziką arba triukšmą. Antroji šalis, kuri tuo užsiima, yra Kuba. Taip pat radijo trukdymai reguliariai praktikuojami Vietname, Šiaurės Korėjoje, Irane ir Mianmare (buv. Birma). Kartais pasirodo pranešimų ir apie radijo trukdymus Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje, Lotynų Amerikoje, tačiau ten tai vyksta kur kas rečiau.

A. A. Keista, bet tos Jūsų išvardytos šalys nėra galingos ekonomiškai, išskyrus Kiniją.

R. P. Kinija skiria pinigų ne tik radijo trukdymams, bet ir modernioms priemonėms, tokioms kaip interneto blokada bei filtravimui.

A. A. Grįžtant prie sovietinių laikų, kurių vadinamųjų priešiškų valstybių radijo sovietai netrukdė?

R. P. Aš galiu pasakyti apie savo patirtį, t. y. pradedant maždaug nuo 8 dešimtmečio, kai intensyviai klausydavausi. Jau tada nebuvo trukdomas Jugoslavijos radijas, Švedijos radijo stotys, nors šeštajame dešimtmetyje tokių trukdymų būta. Tuomet netrukdė jau ir Vatikano radijo, Romos radijo, taip beveik netrukdė stočių, kurios transliuodavo anglų arba kitomis kalbomis... Tiesiog tiek techniškai, tiek finansiškai nebuvo įmanoma aprėpti viso eterio. Tai būtų beprotiški pinigai, kurių negalėjo sau leisti net ir Sovietų Sąjungos vadovybė.

R. Č. Ar Vakarų radijo stotys turėjo kokias nors techninių galimybių apeiti šiuos trukdymus ar jų išvengti, tarkime, kaitaliojant transliavimo dažnius?

R. P. Jos nuolat mėgino tą daryti. Buvo keli būdai. Pirmas būdas – didinti siųstuvų galią. Pavyzdžiui, vienas iš „Laisvės radijo“ retransliatorių buvo Katalonijoje, prie Viduržemio jūros. Tas radijo centras turėjo keturis siųstuvus po 250 KW. Tai buvo labai tinkama vieta, nes sovietų kryptimi buvo jūra ir labai geros radijo bangų sklidimo sąlygos. Ta stotis galėjo veikti dviem režimais. Esant normalioms sąlygoms ji galėjo transliuoti laidas keturiais siųstuvais keturiais skirtingais dažniais. Tačiau kai reikėjo „pramušti“ trukdžius, tie visi keturi siųstuvai dirbo vienu dažniu per vieną anteną ir tokiu metu jų suminė galia pasiekdavo net 1000 KW. Įskaitant antenos stiprinimą keliolika tūkstančių kartų, tas signalas buvo be galo stiprus, ir jis pramušdavo trukdymus. Tai tik vienas iš metodų. Būta ir egzotiškesnių. Pavyzdžiui, Kinijos radijas tiesiog laidos metu šiek tiek pakeisdavo dažnį, o trukdymų sistema nebuvo tokia operatyvi, ir tuo metu visas tas trukdžių kriokimas likdavo šone. Arba kai Kinijos radijas transliuodavo laidas rusų kalba, tačiau juostą sukdavo atbulai. Tokios transliacijos sovietai netrukdė, nes nebuvo įmanoma suprasti, kas šnekama, tačiau gudresni tarybiniai klausytojai turėjo galimybę įsirašyti tokią laidą, po to klausytis atbulai...

A. A. Ar Lietuvoje buvo atvejų, kai už tokių stočių klausymą bausdavo?

R. P. Reikėtų kalbėti apie tai su istorikais, kurie tyrinėja disidentinį judėjimą, tačiau žmonės galėjo turėti tam tikrų nemalonumų gal ne tiek už patį klausymąsi, kiek už viešą klausymąsi bei laidų įrašymą ir tokių įrašų platinimą.

Radijo trukdymų antenos išmontavimas Vilniuje 1989 m. balandžio 29 d.

* Visos fotografijos iš www.radiojamming.info