Galerijoje „Kairė dešinė“ šiuo metu vyksta Vytauto Šerio (1931–2006) kūrybos paroda (piešiniai – tapyba). Buvau numačiusi parašyti apie du: Vytautą Šerį ir Šarūną Šimulyną (jo skulptūra eksponuojama Medalių galerijoje). Abu skulptoriai, abu jau išėję, abu žymūs, abu kalbėjo modernistine kalba, net eilėraščius kūrė ir vienas, ir kitas. Netilpo. Galėjau tai numatyti. Nepratę suktis interneto karuselėje ir nežino, kad svarbiausia pabūti žvaigžde bent penkiolika minučių, užsispyrę modernistai. Jų žodžiuose, mąstyme, kūriniuose esama tikros prabangos. Ramybė, žinojimas, laiko begalybė, laisvė idealizuoti. Žiūri į tai tarsi į kokius senovinius didybe dvelkiančius didžiulius rūmus. Nenorėtum juose gyventi, nenorėtum statyti tokių pačių. Tačiau negali nesižavėti, nors tai ir nėra sava.

Vytautas Šerys – skulptorius, tapytojas, poetas. Mokytojas, dėstytojas, Nacionalinės premijos laureatas. Išties gražiame interviu menininkas sakė: „Matai, akmens neišprievartausi, akmuo žmogų moko švelnumo. Atidarai tokią vidinę tamsą, išleidi ją. Galbūt akmuo buvo, kai tik pradėjo žemė kurtis? Gal tas akmuo dar nebuvo matęs šviesos?.. Akmuo auga labai ilgai ir lėtai. Ir medis auga ilgai, lėtai. Jeigu aš medį pasodinau, tai tiktai vaikų vaikai jį kirs. O tapyba – tuoj pat viskas nusiauksins, paskui nubals, vėl sužaliuos pavasariais. Toks žaismingumas, kažkoks keistas ūpas...

Alfonsas Andriuškevičius jo skulptūras yra taikliai pavadinęs „poetiniais stagarais“. Tie patys stagarai įsiskverbė ir į tapybos darbus. O pastarieji tarsi kabinasi į tave, kai mėgini tiesiog greitai perbėgti parodą.

Tai – skulptoriaus tapyba. Atsidengiančios, arba tik nujaučiamos erdvės, kuriamos linija ar spalva. Pagarba medžiagai (tapybos atveju – dažui), leidžiant jam nutekėti, prasišviesti, susivelti.

Tai – poeto tapyba. Kas kitas, jei ne poetas, galėtų paklausti: ar tikrai nebūna baltų obuolių ir mėlynų kiškių? Kas kitas augins stagarus ir iš jų kurs poeziją. Labai lėtai. Išmintingai. Lengvai, be jokios prievartos medžiagai nei žiūrovui.

Labai gerai, kad dvimačių kūrinių parodoje dalyvauja ir du skulptūriniai objektai.

Vienas įdomiausių užsiėmimų yra stebėti, kaip jie bendrauja. Visų pirma – tarpusavyje. Ir mėgautis, kaip vientisai, ramiai ir nuoširdžiai jie kalba su žiūrovu, sukurdami kažkokią meditacinę būseną. Lyg gyventum mažame ir jaukiame dvidešimtajame amžiuje...

Bernardinai.lt