2012 m. vasario 10 d., penktadienis

Aistė Paulina Virbickaitė. Šešios galerijų dienos: V. Šerio tapyba

2009-02-06
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai 

Galerijoje „Kairė dešinė“ šiuo metu vyksta Vytauto Šerio (1931–2006) kūrybos paroda (piešiniai – tapyba). Buvau numačiusi parašyti apie du: Vytautą Šerį ir Šarūną Šimulyną (jo skulptūra eksponuojama Medalių galerijoje). Abu skulptoriai, abu jau išėję, abu žymūs, abu kalbėjo modernistine kalba, net eilėraščius kūrė ir vienas, ir kitas. Netilpo. Galėjau tai numatyti. Nepratę suktis interneto karuselėje ir nežino, kad svarbiausia pabūti žvaigžde bent penkiolika minučių, užsispyrę modernistai. Jų žodžiuose, mąstyme, kūriniuose esama tikros prabangos. Ramybė, žinojimas, laiko begalybė, laisvė idealizuoti. Žiūri į tai tarsi į kokius senovinius didybe dvelkiančius didžiulius rūmus. Nenorėtum juose gyventi, nenorėtum statyti tokių pačių. Tačiau negali nesižavėti, nors tai ir nėra sava.

Vytautas Šerys – skulptorius, tapytojas, poetas. Mokytojas, dėstytojas, Nacionalinės premijos laureatas. Išties gražiame interviu menininkas sakė: „Matai, akmens neišprievartausi, akmuo žmogų moko švelnumo. Atidarai tokią vidinę tamsą, išleidi ją. Galbūt akmuo buvo, kai tik pradėjo žemė kurtis? Gal tas akmuo dar nebuvo matęs šviesos?.. Akmuo auga labai ilgai ir lėtai. Ir medis auga ilgai, lėtai. Jeigu aš medį pasodinau, tai tiktai vaikų vaikai jį kirs. O tapyba – tuoj pat viskas nusiauksins, paskui nubals, vėl sužaliuos pavasariais. Toks žaismingumas, kažkoks keistas ūpas...

Alfonsas Andriuškevičius jo skulptūras yra taikliai pavadinęs „poetiniais stagarais“. Tie patys stagarai įsiskverbė ir į tapybos darbus. O pastarieji tarsi kabinasi į tave, kai mėgini tiesiog greitai perbėgti parodą.

Tai – skulptoriaus tapyba. Atsidengiančios, arba tik nujaučiamos erdvės, kuriamos linija ar spalva. Pagarba medžiagai (tapybos atveju – dažui), leidžiant jam nutekėti, prasišviesti, susivelti.

Tai – poeto tapyba. Kas kitas, jei ne poetas, galėtų paklausti: ar tikrai nebūna baltų obuolių ir mėlynų kiškių? Kas kitas augins stagarus ir iš jų kurs poeziją. Labai lėtai. Išmintingai. Lengvai, be jokios prievartos medžiagai nei žiūrovui.

Labai gerai, kad dvimačių kūrinių parodoje dalyvauja ir du skulptūriniai objektai.

Vienas įdomiausių užsiėmimų yra stebėti, kaip jie bendrauja. Visų pirma – tarpusavyje. Ir mėgautis, kaip vientisai, ramiai ir nuoširdžiai jie kalba su žiūrovu, sukurdami kažkokią meditacinę būseną. Lyg gyventum mažame ir jaukiame dvidešimtajame amžiuje...

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kryžių kalnas

Tai šitas kalnas – lyg ženklas, priminimas visų tų suartų kelių ir takelių, kryžkelių, ties kuriomis buvo susitinkama ir išsiskiriama, dirbamais laukais paverstų vienkiemių ir išdraskytų sodžių.

Oskaras Koršunovas, „Išvarymas“

Vienoje esė Sigitas Parulskis Oskarą Koršunovą yra įvardijęs Lietuvos teatro Moze.
Viena vertus, tai ironiškas rašytojo gestas, lengvai krepštelintis per kartais nekuklius maestro pareiškimus tema „Mano teatras – vienintelis“.

Jeano-Pierre’o ir Luco Dardenne’ų filmas „Berniukas su dviračiu“

Vilniuje ką tik baigėsi septintasis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ – kai kurie filmai iškeliavo į kitus miestus ir iki vasario 5 dienos bus rodomi Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje ir Nidoje.

Menai

Nėra to šalčio, kuris neišeitų į gera. Kai lauko sąlygos neįprastos, yra proga daugiau laiko skirti neįprastiems dalykams – pavyzdžiui, pažvelgti į praėjusios savaitės „Bernardinai.lt“ kultūrines žinias ir pasisiūdinti savo skiautinius iš tos medžiagos.

Jūratė Stauskaitė

Žmogus nuo pirmųjų žingsnių turi suvokti, jog šiame pasaulyje jis nėra tam, kad jį kopijuotų, o tam, kad pasaulis jį atskleistų.

Jonas Krakaueris. Į laukinį pasaulį

Kas jis, šios knygos herojus? Išminčius, svajotojas ar lengvabūdis nuotykių ieškotojas? Ar šiuolaikiniame pasaulyje įmanoma visiškai išsižadėti žmonių?