2010 m. rugsėjo 2 d., ketvirtadienis

Aistė Paulina Virbickaitė. Šešios galerijų dienos: V. Šerio tapyba

2009-02-06
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai 

Galerijoje „Kairė dešinė“ šiuo metu vyksta Vytauto Šerio (1931–2006) kūrybos paroda (piešiniai – tapyba). Buvau numačiusi parašyti apie du: Vytautą Šerį ir Šarūną Šimulyną (jo skulptūra eksponuojama Medalių galerijoje). Abu skulptoriai, abu jau išėję, abu žymūs, abu kalbėjo modernistine kalba, net eilėraščius kūrė ir vienas, ir kitas. Netilpo. Galėjau tai numatyti. Nepratę suktis interneto karuselėje ir nežino, kad svarbiausia pabūti žvaigžde bent penkiolika minučių, užsispyrę modernistai. Jų žodžiuose, mąstyme, kūriniuose esama tikros prabangos. Ramybė, žinojimas, laiko begalybė, laisvė idealizuoti. Žiūri į tai tarsi į kokius senovinius didybe dvelkiančius didžiulius rūmus. Nenorėtum juose gyventi, nenorėtum statyti tokių pačių. Tačiau negali nesižavėti, nors tai ir nėra sava.

Vytautas Šerys – skulptorius, tapytojas, poetas. Mokytojas, dėstytojas, Nacionalinės premijos laureatas. Išties gražiame interviu menininkas sakė: „Matai, akmens neišprievartausi, akmuo žmogų moko švelnumo. Atidarai tokią vidinę tamsą, išleidi ją. Galbūt akmuo buvo, kai tik pradėjo žemė kurtis? Gal tas akmuo dar nebuvo matęs šviesos?.. Akmuo auga labai ilgai ir lėtai. Ir medis auga ilgai, lėtai. Jeigu aš medį pasodinau, tai tiktai vaikų vaikai jį kirs. O tapyba – tuoj pat viskas nusiauksins, paskui nubals, vėl sužaliuos pavasariais. Toks žaismingumas, kažkoks keistas ūpas...

Alfonsas Andriuškevičius jo skulptūras yra taikliai pavadinęs „poetiniais stagarais“. Tie patys stagarai įsiskverbė ir į tapybos darbus. O pastarieji tarsi kabinasi į tave, kai mėgini tiesiog greitai perbėgti parodą.

Tai – skulptoriaus tapyba. Atsidengiančios, arba tik nujaučiamos erdvės, kuriamos linija ar spalva. Pagarba medžiagai (tapybos atveju – dažui), leidžiant jam nutekėti, prasišviesti, susivelti.

Tai – poeto tapyba. Kas kitas, jei ne poetas, galėtų paklausti: ar tikrai nebūna baltų obuolių ir mėlynų kiškių? Kas kitas augins stagarus ir iš jų kurs poeziją. Labai lėtai. Išmintingai. Lengvai, be jokios prievartos medžiagai nei žiūrovui.

Labai gerai, kad dvimačių kūrinių parodoje dalyvauja ir du skulptūriniai objektai.

Vienas įdomiausių užsiėmimų yra stebėti, kaip jie bendrauja. Visų pirma – tarpusavyje. Ir mėgautis, kaip vientisai, ramiai ir nuoširdžiai jie kalba su žiūrovu, sukurdami kažkokią meditacinę būseną. Lyg gyventum mažame ir jaukiame dvidešimtajame amžiuje...

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

REKOMENDUOJAME

Muzikantas James „Blood“ Ulmer

Tai spontaniškos, energingos kūrybos gūsis, laisvojo džiazo, bliuzo, roko, „funk“, soul, kantri muzikos elementų raizginys.

Remigijus Pačėsa. Peiliukas prie nuotraukos prikabintas todėl, kad grandinė prikabinta prie bokalo.1992

Rugsėjo 2 d., ketvirtadienį, po pertraukos į Nacionalinės dailės galerijos parodos „Moters laikas. Skulptūra ir kinas“ ekspoziciją sugrįžta ekskursijos su kuratorėmis, o į auditoriją – dokumentinių filmų programa.

suveržtos knygos

Tai knyga, kuri niekaip negalėtų būti lentynoje greta visokių literatūros šarlatanų Baricco ir Coelho.

Filmo „Kontrolės ribos“ plakatas

Su amerikiečių kino režisieriumi Jimu Jarmuschu apie naujausią jo filmą „Kontrolės ribos“ (The Limits of Control) kalbasi rašytojas ir žurnalistas Erikas Morse’as.

Allen Ginsberg

Alleno Ginsbergo kūriniai – išgyvenimai, kurie nupurto, šokiruoja, pralinksmina, verčia susimąstyti. Tokie, kuriuos perskaitęs, dar ilgai negali pamiršti: galbūt iš po kojų slys žemė, galbūt priešingai – jausiesi tvirčiau negu bet kada.

Antano Venclovos eilėraščių knyga „Erškėtis“

Šioje knygoje susitinka du poetai: tėvo eilėraščių rinkinį „Erškėtis“ sudarė jo sūnus Tomas Venclova.