1949 m. vasario 16 d. visos Lietuvos partizanų vadų Deklaracija, pasirašyta Radviliškio rajone Minaičių kaime, paklojo pamatus Nepriklausomos valstybės Atgimimui.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

1949 metų vasario 16-osios ginkluoto pogrindžio dokumentas, nusakantis pasipriešinimo kovos esmę bei struktūrą, buvo priimtas ir Lietuvos Respublikos Seime kaip atskiras įstatymas. Visada liks svarbus klausimas: kaip šiandien galėtume vertinti tokios Deklaracijos priėmimą 1949-aisiais?  

Pirmiausia visos Lietuvos partizanų vadai po daugybės netekčių 1949-ųjų vasarį susirinko suvienyti visų krašto pasipriešinimo jėgų. Šis svarbiausias tikslas buvo pasiektas, nes iki tol visos rezistencijos vienijimo pastangos buvo daugiau ar mažiau nesėkmingos. Arba vienijimas neapėmė visos Lietuvos teritorijos.

Partizanų vadų pasirašyta Deklaracija nusakė ne tik pasipriešinimo kovos esmę, bet kartu nubrėžė ir demokratinės Nepriklausomos valstybės ateities kūrimo gaires. Tai, kad šis dokumentas įteisintas oficialiu Lietuvos Respublikos įstatymu, rodo valstybingumo tradicijų tęstinumą: Lietuvos valstybė aukščiausiu lygiu pripažino pokario rezistencijos vadovybę kaip teisėtą okupuoto krašto valdžią. Ši valdžia labai sunkiomis sąlygomis kūrė savo norminius dokumentus, pogrindžio struktūrą, leido spaudą ir t. t.

Tačiau kas gi buvo tie pogrindžio valdžios žmonės? Iš kur jie atsirado? Juk jų niekas nedelegavo į kažin kokias aukštas pareigas, niekas už juos nebalsavo atviruose rinkimuose…

Todėl čia ir svarstome gana netradicinę situaciją. Kas iš aukštųjų smetoninės Lietuvos karininkų, nekalbant jau apie politikus, dalyvavo ginkluotame pasipriešinime? Galima sakyti, niekas. Taip susiklosčius aplinkybėms iniciatyvos turėjo imtis tie, kurie liko čia – jaunesnieji karininkai, mokytojai, studentai, ūkininkai. Iš esmės jie ir buvo tautos žiedas, aplink kurį būrėsi eiliniai laisvės kovotojai. Jie padarė tai, ko nedarė smetoninė valdžia ar aukštoji karininkija.

Pietų Lietuvos partizanų atstovai pakeliui į suvažiavimą

Iš tų 8 vyrų, suvienijusių pogrindžio jėgas, biografijų nematyti, kad kuris nors iš jų Nepriklausomybės metais būtų buvęs bent arti valdžios. Vienintelis kadrinis kariškis – kapitonas Jonas Žemaitis. Adolfas Ramanauskas, Aleksandras Grybinas, Leonardas Grigonis, Juozas Šibaila, Vytautas Gužas – mokytojai. Petras Bartkus ir Bronius Liesys – buvę studentai. Iš tikrųjų, ar jie buvo įpareigoti, įgalioti atstovauti visoms ginkluoto pogrindžio pajėgoms?

Kalbėdami apie šių žmonių įgaliojimus, turime nepamiršti, kad beveik visi jie išėjo į mišką kaip eiliniai kovotojai, įsiliejo į jau veikusius būrius, vėliau patys buvo išrinkti tų būrių ar kitų padalinių vadais, kūrė laisvės kovos sąjūdžio struktūras savo veikimo teritorijose. Kitaip sakant, jie įgijo savo atstovaujamų struktūrų pasitikėjimą ir netgi turėjo raštiškus įgaliojimus. Taip pat žinoma, kad daugumoje apygardų savo vadus išsirinkdavo žemesnių padalinių vadovai gana demokratiškai, t. y. susirinkę net į tam tikrus vietos suvažiavimus, kuriuose vykdavo debatai ir t. t. Tomis sąlygomis tai buvo vienintelė įmanoma atstovavimo forma. Tik vėlesniame kovos etape atsirado ir aukštesnioji vadovybė, ir statutai, ir vis kita.

Kitaip tariant, partizanų vienijimosi procesas nebuvo dirbtinai primestas iš aukščiau, nors iniciatyvą ir parodė apygardose išrinkta vadovybė.

Prisikėlimo apygardos partizanas Vytautas Šniuolis prisimena:

„1948 m., kada jau buvo įkurtos sritys, kilo mintis apjungti sritis ir įkurti vyriausiąją partizanų vadovybę. Kadangi Prisikėlimo apygarda, kuriai mes ir priklausėme, buvo pačiame Lietuvos viduryje, būtent mes ėmėmės šio darbo, šios iniciatyvos. 1948 m. Minaičių kaime, pas ūkininką Miknių įsirengėme būstinę – gerą bunkerį – apygardos štabo bunkerį. Ten buvo svirnas su plūkta asla. Mes iškasėme 3,5 ant 2,5 metrų dydžio bunkerį, iškasėme gana gilų ir gana storą sluoksnį žemių, apie 70 cm., supylėme ant viršaus. Paskui padarėme įėjimo angą – ten būdavo tokie du vienas į kitą įeinantys dangčiai, pripilta žemių, dangtį įdėdavome, trupučiuką žemes palygindavome ir nieko nesimatydavo. Viduje viename gale buvo įrengti dviejų aukštų gultai, šone buvo darbo stalelis, ant kurio stovėjo rašomoji mašinėlė, radijo aparatas, rotatorius. O priešais  buvo padarytas dar vienas gultas, kad ant jo atsisėdus būtų galima dirbti ir galima būtų vienam miegoti. Žodžiu, ten tilpome penki žmonės, o iš bėdos tai sutilpdavo ir daugiau, sukrisdavome ir ant grindų, jei kokia bėda ar reikalas. Tai va šį bunkerį mes įsirengėme 1948 m. rudeniop. Paskui dar Balandiškių kaime pas Stanislovą Sajų įsirengėme kitą bunkerį, kaip atsarginį, jei vienas išsišifruotų; o čia ateina žiema – kad turėume kur persibazuoti. Ir kadangi mes turėjome labai gerą bazę, du labai gerus bunkerius, mes apsiėmėme pas save organizuoti visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą. Turėjome labai gerą ryšininkę Izabelę Vilimaitę-Stirną, kuri apvažinėjo visą Lietuvą. Taip pat ryšininkavo jau iš gimnazijos pasitraukusi mano sesutė Birutė, slapyvardžiu Ida (Birutė Šniuolytė – aut.). Jos abi apvažinėjo visą Rytų Lietuvą, taip pat suderino su Dzūkija… Reikėjo didelių pastangų suorganizuoti jų (partizanų vadų – aut.) atžygiavimą, juos priimti. Nuo vietinių partizanų baisiausiai slėpėme, kad čia vyksta tokie dalykai, žinote, jei kam nors prasitars…

1949 m. vasario 2 d. prasidėjo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Jame dalyvavo Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Rytų Lietuvos (Kalnų) srities vadas Juozas Šibaila-Merainis (iš tiesų ne vadas, o srities štabo narys – aut.), Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadas Jonas Žemaitis-Vytautas ir jo štabo darbuotojai Petras Bartkus-Žadgaila, Bronius Liesis-Naktis, jo brolis Antanas Liesis-Žiedas ir mūsų Prisikėlimo apygardos vadas (Leonardas Grigonis-Užpalis aut.), na ir mes visi štabo darbuotojai (pamirštas paminėti Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas – aut.). Aš neturėjau suvažiavimo nario mandato, bet buvau kaip suvažiavimo dalyvis. Suvažiavimas prasidėjo 1949 m. vasario 2 d. Pirmiausia mes pradėjome posėdžiauti Balandiškių kaime Sajų sodyboje. Ten buvo toks senas gyvenamasis namas, o viduryje to namo buvo tokia uždara, be langų kamaraitė. Ten labai buvo patogu, kambarėlis nemažas, tai ten ir posėdžiavo vis delegatai. Paskui pajutome, kad gretimame kaime NKVD’istai pradėjo daryti kratas. Nors ir turėjome toje pačioje sodyboje pas Sajus bunkerį, bet jis buvo negilus, nes giliau iškasti neleido vanduo. Gultai buvo ne dviem, bet vienu aukštu, todėl daug mažiau tilpdavo žmonių. Todėl ten visa ta mūsų Taryba posėdžiauti nebegalėjo, tai jie persikėlė į Mėnaičių kaimą, į Miknių sodybą, į tą didesnį bunkerį. Tai jie ten posėdžiaudavo, o mes gaudavome visą medžiagą, ką jie per dieną nuveikė, perspausdindavau asmeniškai mašinėle, spausdindavome nutarimus ir palaikėme ryšius, aprūpindavome maistu ir viskuo kuo reikia.“

Tuo metu, reikia manyti, partizanų valdžia vis dėlto buvo gana formali. Be to, 1949 m. ir partizanų jau buvo likę tik apie pora tūkstančių. Ar galima teigti, kad Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadovybės įsakymai galiojo ir civiliams gyventojams?

Pietų Lietuvos partizanai kartu su Vakarų Lietuvos ginklo broliais

Tiek iki sąjūdžio įkūrimo, tiek po to pogrindžio vadovybė stengėsi vienaip ar kitaip paveikti civilius gyventojus. Galima prisiminti daugybę partizanų atsišaukimų, nukreiptų prieš sovietinius rinkimus, ar pogrindžio spaudą, įvairius draudimus ar apribojimus civiliams ir pan. Matyt, esminis skirtumas yra tas, kad 1949-ųjų Deklaracijos nuostatos, o ir visa vėlesnė partizanų veikla buvo labiau orientuota į ateitį, negu į dabartį. Tiek partizanų vadai, tiek civiliai gyventojai aiškiai suprato, kad ginkluotas pasipriešinimas anksčiau ar vėliau išblės, kad reikia pasirengti ilgalaikei okupacijai ir gyvenimui tokiomis sąlygomis. Iš čia partizanų vadovybėje net kilo diskusijos, kokį ateities valstybės modelį pasirinkti, pagal kurią Konstituciją ateityje reikės atkurti valstybę, pagaliau, buvo pradėtos kurti pasyvaus, t. y. neginkluoto pasipriešinimo organizacijos.

Vis dėlto, ar galima teigti, jog 1949-ųjų pogrindžio struktūrų centralizavimas vyko aiškiai žinant, kad tolesnė ginkluota kova neturi perspektyvų? Reikia manyti, kad tauta tiesiog pavargo nuo sovietų teroro, nuolatinių masinių trėmimų, kai nežinojai, kada tave išveš kažkur į Sibirą. O čia dar reikia remti ir išlaikyti partizanus, kurių tais laikais dar buvo nemažai. Matyt, kad tie 1949-ieji ir buvo tam tikri ginkluoto pasipriešinimo lūžio metai.

Nepaisant to, dar kelerius metus vis atsirasdavo norinčiųjų įstoti į partizanų gretas. Ir tai nebuvo pavieniai atvejai. Žinoma, vadovybė suprato, kad ilgiau išsilaikyti, ypač Lietuvoje sukūrus kolūkius, praktiškai neįmanoma. Tačiau toli gražu ne visi tais metais ėjo į mišką vien todėl, kad daugiau neturėjo kur dėtis. Idealizmo netrūko ir tuomet, kai kovos perspektyvos iš esmės buvo aiškios.

Kaip susiklostė 1949-ųjų vasario 16-osios Deklaracijos signatarų likimai?

Nė vienas jų neišliko. Pirmasis – 1949 m. birželio 11 d. žuvo Vakarų Lietuvos partizanų srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas, tą pačią 1949 m. vasarą – rugpjūčio 13 d. – Užpelkių miške žuvo Bronius Liesys-Naktis ir Petras Bartkus-Žadgaila; 1949 m. rugsėjį – Aleksandras Grybinas-Faustas. Paskutinis žuvo kelionės į Žemaitiją bendražygis Adolfas Ramanauskas-Vanagas; jis slapstėsi iki 1956 m., vėliau buvo suimtas ir sušaudytas. Jonas Žemaitis-Vytautas sušaudytas 1954 m. Maskvos Butyrkų kalėjime. Leonardas Grigonis-Užpalis ir Juozas Šibaila-Merainis žuvo kautynėse apsupti bunkeriuose. Tačiau jų sukurta struktūra faktiškai egzistavo iki pat 1953 m. 

Visa Lietuva buvo padalyta į tris sritis, kurios turėjo savo štabus. Sritys buvo suskirstytos į apygardas, o šios - į rinktines. Žinoma, sunkiausia buvo užtikrinti patikimą ryšių tinklą, dėl to minėtos trys sritys veikė beveik autonomiškai, ir net žuvus sričių ar apygardų vadovybei, bendra vadovybės struktūra visada išlikdavo iki pat Jono Žemaičio-Vytauto suėmimo 1953 m. Po to formaliai Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui vadovavo Adolfas Ramanauskas-Vanagas, nors jau buvo faktiškai netekęs ryšių su likusiais laisvės kovotojais ir slapstėsi su šeima.

Kaip buvo tampama vadais? 

Ekstremaliomis sąlygomis, matyt, tai lemia ne žmonių profesija, o jų pasirinkimas, apsisprendimas. Skaitant tuos pačius prisiminimus matyti, kaip sunku buvo apsispręsti pasitraukti iš legalaus gyvenimo, kad ir koks jis būtų. Tačiau kai savo darbo neatlieka profesionalai, kitos išeities nelieka – atsirado kiti žmonės, kurie žinoma ir klydo, ir galbūt kažko nežinojo ar nesuprato, tačiau neatsisakė tokio pasirinkimo. 

Apie kariuomenės nepasipriešinimo sovietų okupacijai motyvus prirašyta gana daug veikalų, straipsnių ir t. t. Tačiau verta apie tai vėl pasvarstyti. Taip, nebuvo jokio aukščiausios vadovybės įsakymo ir panašiai, bet juk Lietuvoje tada buvo tikrai daug įvairaus rango karininkų, tarp jų parengtų ir užsienio akademijose. Kas gi jiems sutrukdė pasekti tų kaimo bernelių pavyzdžiu, išeiti kartu su jais į miškus ir galbūt imtis vadovauti ginkluotam pogrindžiui? Galbūt ir centralizacijos procesai tada būtų vykę sklandžiau, sparčiau, profesionaliau. Pagaliau taip bent iš dalies būtų apginta kariuomenės garbė, juolab kad visi tie karininkai buvo prisiekę valstybei.

Pietų Lietuvos partizanų atstovai suvažiavimui prasidedant. Iš kairės: Juozas Jankauskas-Demonas, A. Grybinas-Faustas, A. Ramanauskas-Vanagas ir U. Dailidė-Tauras. 1949 m. vasario 2 d.

Žemesnių laipsnių karininkų partizanų būriuose buvo, bent jau pasipriešinimo pradžioje dažniausiai jie ir eidavo vadovaujančias pareigas. Tačiau dauguma vis dėlto arba pasitraukė iš krašto kartu su vokiečiais, arba buvo represuoti bei sunaikinti bolševikų. Pagaliau priežasčių, matyt, reikėtų ieškoti ir tarpukario Lietuvos parengimo specifikoje, sistemoje. Bent jau neteko girdėti, kad tais laikais kas nors būtų rimtai rūpinęsis partizaninio karo taktikos dalykais. Juk madingiausia, kaip ir visoje Europoje, buvo karo aviacija, skrydžiai per Atlantą, aplink Europą ir pan. Tai buvo prestižiška. O kas gi norėjo, vaizdžiai tariant, su puošniais mundurais murdytis po balas ar bėgioti po miškus? Niekas. Kita vertus, neteisinant tų pabėgusių ar kitur pasislėpusių karininkų, manytume galima teigti, kad kariuomenės įvaizdis tarpukario laikotarpiu buvo išties pernelyg išpūstas. Ko gero, dabitiškumo ten buvo kur kas daugiau negu sveiko pragmatizmo.

Galbūt todėl pokario metais pirmosiose partizanų gretose stovėjo visai ne profesionalūs kariškiai. Nepaisant to, jie sugebėjo išsilaikyti visą dešimtmetį, o kai kas ir dar ilgiau. Skaitant istorikų darbus ar pasipriešinimo kovų dalyvių prisiminimus, matyti, kaip evoliucionavo partizaninė taktika, kaip tobulėjo vadovavimo įgūdžiai. Kiek ta patirtis, kuri juk liko tautoje ar bent jau istoriniuose darbuose, aktuali šiandien? Ar aktuali šiandien 1949 m. vasario 16-osios Deklaracija?

Tai ne ką menkesnis įvykis, negu, tarkime, Kovo 11-oji. Juk Kovo 11-ąją galime drąsiai laikyti partizanų vadovybės politikos logišku tęsiniu, savotišku jų tada išsakytų siekių ir vilčių įtvirtinimu. Taigi svarbiausia yra tai, kad Deklaracijoje išsakyti dalykai atrado savo tęsinį ir dabartinėje tautos sąmonėje.

Taikos ir sąlygiškos gerovės metais, kai valstybei nekyla jokios grėsmės, idealai visada išblėsta arba apskritai mažai ką domina. Manau, kad ir tarpukario Lietuvoje, nepaisant valstybės propagandos ar įvairių minėjimų, Nepriklausomybės kovos domino tik nedidelę visuomenės dalį. Tai buvo prisiminta tik tada, kai valstybei vėl iškilo realus pavojus. Pokario kovose jau nauja karta iš esmės pakartojo istoriją. Arba galime sakyti, prisiminė idealus.

LLKS tarybos deklaracija. 1949 m. vasario 16 d.