Vasario 9 d. minime Šv. Mikelį Febres Cordero.

„Širdis yra turtinga, kai ji pilna, o ji pilna visada, kai jos troškimai nukreipti į Dievą“. (Šventasis Mikelis iš Ekvadoro).

Šv. Mikelis iš Ekvadoro, kurio krikšto vardas Pranciškus Febres Cordero Muñoz, gimė 1854 m. lapkričio 7 d. Kuencoje (Ekvadoras), mirė 1910 m. Barselonoje (Ispanija) vasario 9 d.

Mikelis yra pirmasis Ekvadoro šventasis.

Jo senelis buvo žymus generolas Leóno Febres Cordero, kuris kovojo už Ekvadoro išvadavimą nuo Ispanijos, o Mikelio tėvas buvo žymus politikas. Mikelio vienuoliniam pašaukimui įtakos turėjo jo motina Ana Muñoz ir jos religinga šeima. Motina buvo kilusi iš 19 vaikų šeimos, iš kurių 5 tapo vienuolėmis ir vienas - jėzuitų kunigu. Dievas atsiuntė Mikeliui nuostabią šeimą, kuri išugdė mokslininką šventąjį.  

Būdamas 9 metų, 1863 m. Pranciškus tapo vienu pirmųjų studentų Kuenzos mokykloje, kurią atidarė Krikščionių broliai. Jis sunkiai vaikščiojo (jo pėda buvo deformuota), tačiau tapo puikiu mokiniu.

Pranciškus žavėjosi intelektualiu gyvenimu, kurį jis atrado mokykloje, ir kukliu brolių gyvenimo būdu. Vėliau jis pats tapo vienu iš jų. Jis rašė: „Nuo tada, kai įstojau į mokyklą, Dievas įskiepijo man troškimą vieną dieną apsirengti jų abitu. Aš visuomet džiaugiausi būdamas tarp jų“.

Tėvai prieštaravo jo pašaukimui. Jie būtų didžiavęsi kunigu šeimoje, tačiau nesuprato jo troškimo tapti vienuoliu. Jausdamas vienuolinį pašaukimą ir nenorėdamas nuliūdinti tėvų, jis įstojo į seminariją, tačiau sunkiai apsirgo ir turėjo grįžti namo. Tuomet   motina pritarė, kad jis turėtų pamėginti tapti broliu.

1868 m. jis užsivilko juodai baltą Krikščionių brolio abitą. Jis mokė kalbų savo buvusioje mokykloje, vėliau mokytojauti buvo išsiųstas į Kvitą. Šiuo laikotarpiu Mikelis paskelbė nemažai knygų. Pasaulietinių dalykų dėstymas nebuvo jo mėgstamiausias užsiėmimas - jis labiausiai mėgo rengti vaikus Pirmajai Komunijai. Jis buvo kupinas džiaugsmo ir tuo buvo persmelktas jo mokytojavimas - jis buvo labai mėgstamas mokytojas. Mokytojavimą Mikelis matė kaip pašaukimą apaštalauti.

Oficialus Mikelio kaip talentingo pedagogo pripažinimas buvo jo paskyrimas visų Kvito mokyklų egzaminuotoju ir inspektoriumi. Tarp visų pareigų, mokytojavimo ir vienuolinių įsipareigojimų, brolis Mikelis rasdavo laiko moksliniams darbams. Jis rašė knygas, poeziją, religinius straipsnius, veikalus apie krikščionių dvasingumą, mokslinius straipsnius. Kai kurie jo tekstai buvo įtraukti į visų Ekvadoro mokyklų programą. Galiausiai jis buvo išrinktas Nacionalinės Ekvadoro akademijos nariu (1892, kuri suteikė narystę Karališkojoje Ispanijos akademijoje), Prancūzijos akademijoje (1900) ir Venesuelos akademijoje (1906).

1907 m. Mikelis buvo pakviestas į Prancūziją versti knygų ir dokumentų iš prancūzų kalbos. Vėliau jis dirbo Belgijoje, Ispanijoje, kol 1909 m. Barselonoje įvykęs pilietinis sukilimas, nusiteikęs ir prieš religines organizacijas, sukėlė nemažai nerimo visiems broliams. Brolis Mikelis susirgo ir mirė 1910 m.

Brolis Mikelis garsėjo ne tik kaip mokytojas ir mokslininkas - jis buvo šventumo ir gailestingumo pavyzdys. Nuo pat jaunystės jis buvo labai pamaldus Jėzui ir Švč. Marijai; jis jusdavo jų gyvą buvimą šalia. Iš karto po mirties Mikelis liaudies imtas gerbti kaip šventasis, ypač ispaniškai kalbančiose šalyse.

Jo palaikai buvo grąžinti į Ekvadorą per Ispanijos pilietinį karą 1936 m.  Netrukus jo kapas Kvite tapo piligrimų centru.

Popiežius Jonas Paulius II jį kanonizavo 1984 m. balandžio 7 d.