Nesitikėjau, kad „Sugiharos fondas – diplomatai už gyvybę“ išrinks mane 2008-ųjų metų Tolerancijos žmogumi. Ne dėl to, kad nelaikyčiau savęs tolerantišku ir visąlaik mėginančiu būti dar tolerantiškesnis, bet dėl to, jog maniau, kad yra gerokai vertesnių kandidatų, įveikusių daug didesnius sunkumus kelyje į šios dorybės pripažinimą.

Juk tapti tolerantu man buvo ypač lengva. Gimiau ir per 50 metų gyvenau demokratiškame, vakarietiškame pasaulyje, Lietuvoje nusileidau tik senatvės belaukdamas. Man neteko savo kailiu patirti nei okupacijų, nei sibirų, nereikėjo apsispręsti kaip mano tėvui: „gyventi gerai kaip kiaulei ar mirti sovietinės Šiaurės anglies kasyklose ar miškuose“.

Tai buvo 1945 m. vasarą, tėvelis tik ką buvo pusiau gyvas parsiradęs iš sovietų išlaisvinto nacių kalėjimo prie Berlyno, kur buvo kalinamas ir žiauriai žalojamas už antinacistinę veiklą Lietuvoje. Kai pas savo motiną Kaune kiek atsigavo, tėvą išsikvietė NKVD ir davė pasiūlymą: šnipinėti savo kolegas, padėti sukompromituoti, iš VDU išgrūsti profesorius Antaną Purėną, Vladą Lašą bei Augustiną Janulaitį ir šitaip „įrodžius ištikimybę Tarybų valdžiai“ pačiam kopti komunistinės karjeros laiptais aukštyn arba – 25 metai konclagerio. Tėvui paklausus enkavedisto, papulkininkio Voroncovo, kodėl veikla prieš nacius komunistų akimis yra nusikaltimas, šis atsakė, kad ta antinacistinė veikla „buvo tik lietuvių treniruotė tam, kad išmoktų priešintis sovietinei santvarkai“.

Tėvas (Jurgis Valiulis) pasirinko trečią variantą. Iš pogrindžio bičiulių, su kuriais palaikė ryšį nuo pat sugrįžimo Kaunan dienos, gavo suklastotą dokumentą, tapo Karoliu Drunga, partizanų keliais perėjo „žaliąją sieną“, per Lenkiją ir Čekiją pasiekė Vakarų Vokietiją ir tuo vardu bei pavarde gyveno iki pat savo mirties 1987-aisiais.

Man, gimusiam Vokietijoje 1948 m., tėvelis paliko ne tik pavardę, bet ir griežtai neigiamą nuostatą nacistų ir komunistų atžvilgiu. Tačiau tėvelio atveju ta neapykanta nebuvo nei akla, nei ksenofobinė: nors vieni vokiečiai (nacistai) jam buvo atėmę sveikatą, antri (sukūrę demokratinę Vakarų Vokietiją) jam už tai mokėjo kompensaciją ir padėjo sanatorijoje gydytis. Todėl iš jo išmokau, kad kiekvienoje tautoje yra ir blogų, ir gerų žmonių, ir tą jis taikė ne tik vokiečiams, bet ir rusams, žydams, lenkams, arabams, iš tiesų, visoms tautoms be išimties.

Todėl ir aš negaliu būti tautiniu šovinistu, juo labiau nacionalsocialistu, murzininku – man sveikas nacionalizmas, lietuviškas patriotizmas, su kuriuo tapatinuosi, reiškia ne kitų tautų žeminantį atribojimą ir savosios bei savųjų besąlyginį aukštinimą, o savo tautos meilę, kuri dažnai reikalauja savuosius kartais net  negailestingai pakritikuoti ir pačiam susigėsti dėl jų veiksmų, bet niekada nereikalauja nekęsti kitų vien už tai, kad jie ne tos tautybės ar rasės. 

Iš tėvų išmokau į kiekvieną žmogų žiūrėti pagarbiai. Ypač motinos tolerantiškumas visiems ir beveik viskam formavo mano pasaulio suvokimą. Iš abiejų tėvų mokiausi ir religinės tolerancijos, tačiau gana neįprastu būdu. Tėvelis (nors močiutė buvo estė, liuteronė) augo kataliku, baigė Kauno jėzuitų gimnaziją, bet greitai tapo agnostiku ir tokiu liko iki mirties. Mamytė visą gyvenimą buvo katalikė, nors laikė save „nebažnytine“. Abu tėvai nutarė mane krikštyti ir auklėti katalikiškai, leido į katalikiškas mokyklas Vokietijoje ir paskui Amerikoje, kad „įaugčiau į daugumos lietuvių tradiciją, bet suaugęs pats apsispręsčiau, likti joje ar palikti ją“.

Vaikystėje ir jaunystėje buvau uoliai religingas, tarnaudavau prie šv. Mišių, priklausiau lietuvių tėvų jėzuitų Čikagoje sodalicijai  „Kristaus kariai“, baigiau, tiesa, ne jėzuitų, o krikščionių Airijos brolių gimnaziją Čikagoje, paskui universitete nuo tikėjimo ašalau, kol daug vėliau, mane nuolat gyvenime lydėjusios malonės stiprinamas ir egzistencinių patirčių gaivinamas vėl jį atgavau, nors likau perdėm aplaidus ir abejonių bei nuodėmingų pagundų kankinamas.

Užtat galiu labai gerai suprasti ir užjausti gėjus. Ne paskutinėj vietoj dėl to, kad tokių turiu tarp savo mėgstamiausių giminių ir itin gerbiamų tolimesnių pažįstamų, o studentavimo laikų artimiausias draugas nelauktai ir skausmingai pasiskelbė būtent esąs toks. Vis dėlto kai kurių homoseksualų kai kuriems pilietiniams siekiams – pvz., savo sąjungoms išgauti visateisį šeimos statusą, įskaitant teisę įsivaikinti – nepritariu, nors visada esu atviras būti gerais argumentais perkalbamas. 

Negerai, kai lytinių mažumų atstovai persekiojami tik dėl to, kad priklauso tai mažumai. Kai tai pasitaiko, kiekvienas taurus žmogus privalo tam priešintis. Be jokios abejonės. Tačiau neapsakomai žiauriau ir visiškai nesuprantama, kai menamai civilizuotos tautos išrinkta valdžia įsako žudyti ištisą rasę žmonių vien dėl to, kad jie tai rasei priklauso, ir pati, pradėjusi pasaulinį karą, jo priedangoje imasi sistemingos kampanijos tuos žmones „galutinai išnaikinti“. Natūralu, kad žydų holokausto (Šoa) apmąstymas turėjo dar didesnį poveikį mano tolerancijos edukacijai.

Iš tėvų paveldėjau pagarbą žydų tautai, kurią kai kurių mokytojų pamokos manyje tik sustiprino. Pvz., gimnazijoje vienas mokytojas rodė savo išleistą knygą „Jūs esate Dievo išrinktoji tauta“. Jis aiškino, kad turėjo omenyje krikščionis, kurie Naujajame Testamente perėmė šį vaidmenį iš Senojo Testamento žydų. Tada galutinai įsisąmoninau (čia dar kartą stiprų postūmį davė tėvelis), kad Jėzus Kristus buvo žydas, ir priėjau išvadą, jog tikri krikščionys negali būti antisemitai.

Tik vėliau sužinojau, kad istorija kupina krikščionių įvykdytų fiziškai kruvinų ir morališkai juodų išpuolių prieš žydus. Tai man rodė, kad krikščionys gali būti ne tik nuodėmingi, bet ir prieštarauti patys sau. (Pastaroji aplinkybė kurį laiką ir stūmė mane tolyn nuo krikščionybės.)

Ta pati katalikiška Šv. Leono gimnazija 1965 m. pasiūlė mano kandidatūrą į Metų jaunuolius žydų organizacijos „B‘nai B‘rith“ konkurse, kuriame laimėjau kad ir ne pirmąją vietą, bet garbės diplomą. Po gimnazijos buvau priimtas į Čikagos universitetą, o jį baigęs įstojau į Masačiūsetso technologijos instituto (MIT) filosofijos doktorantūrą. Ten mano disertacijos vadovu buvo prof. Baruchas Brody‘s, vėliau tapęs kandidatu į rabinus.

Kasmet rudenį Tabor fermoje vykdavo „Santaros-Šviesos“ suvažiavimai, vieną kartą dėl to pavėlavau į semestro pradžios paskaitas už pusantro tūkstančio kilometrų esančiame savo institute, tada B. Brody‘s (beje, modernusis žydas ortodoksas) ir paklausė, ar mane užlaikė būtent prieš sovietus nusiteikusių lietuvių intelektualų suvažiavimas. Atsakiau teigiamai, jis geranoriškai nusišypsojo ir man nepriekaištavo. 

Beje, prof. B. Brody‘s parašė knygą „Abortas ir žmogiškosios gyvybės šventumas“, kurioje tam tikros žydų moralės koncepcijos pagrindu pasisakė prieš abortus. Tai stiprino manyje įsitikinimą, kad ne vien katalikai laiko abortą žmogžudyste ir kad tolerancija nebūtinai reikalauja besąlygiškai ginti vadinamąją moters „pasirinkimo teisę“. Kiekvienu atveju – klausimas painus, sudėtingas ir sunkus. Dėl to tolerantiškas žmogus turi nuolatos permąstyti savo tolerancijos niuansus ir ribas.

Kitas mano profesorius buvo Prancūzijos žydas Sylvain‘as Brombergeris. Jo, mažo vaiko, gyvybę kadaise išgelbėjo Chiunės Sugiharos dvasios brolis - Portugalijos konsulas Bordo mieste Aristides de Sousa Mendes, kuris 1940 m., klausydamas ne savo vyriausybės, o katalikiškos sąžinės, išdavė gelbėjimosi vizas ne tik Brombergerių šeimai, bet ir kelioms dešimtims tūkstančių kitų žydų ir nežydų.

Ir dar. Lietuvių ir žydų santykius slegia ne tik istorinė atmintis (tai, kad kai kurie lietuviai buvo nacių talkininkai naikinant žydus), bet ir tos atminties „baltoji dėmė“ (tai, kad kai kurie lietuviai neigė ir vis dar neigia taip buvus). Mano tėvelis dėl to sielojosi, ir aš bandau žengti jo pėdomis.

Padėtį sukomplikavo Jungtinių Amerikos Valstijų teisingumo ministerijos padalinys „OSI“ (Specialiųjų tyrimų biuras), nuo 1979 m. pradėjęs identifikuoti į Ameriką emigravusius ir dažnai jos pilietybę gavusius žmones, įtariamus talkininkavimu naciams ir savo talkininkavimą nuslėpusius. Tarp jų buvo keliasdešimt pabaltijiečių, didesnė dalis lietuvių.

Būtų buvę gerai, jei šie žmonės būtų teisiami (jų kaltumas ar nekaltumas nustatomas) Amerikos teismuose. Tačiau kadangi nusikaltimai įvykdyti Europoje, Amerika neturėjo jurisdikcijos, ji tegalėjo atimti iš įtariamųjų pilietybę ir juos deportuoti į tą šalį, kurioje jie menamai nusikalto. Tatai „OSI“ ir stengėsi daryti – deportuoti įtariamus pabaltijiečius į savus kraštus. 

Kadangi Lietuva, Latvija, Estija tada teisėtų savų vyriausybių neturėjo, nes buvo SSSR okupuotos, didžiulė dauguma išeivijos lietuvių nekomunistų tam priešinosi. Jie žinojo, kad Sovietijoje kaltinamieji jokio nešališko teismo nesulauks. Jiems nuosprendis būtų aiškus iš anksto. Be to, blogai tai, kad kaltinamąja medžiagą „OSI“ dažniausiai gaudavo tik iš sovietinių pareigūnų (faktiškai KGB), be jokios galimybės nepriklausomiems ar kaltinamųjų advokatams tą medžiagą patikrinti ar sovietų pristatytus liudytojus laisvai, be sovietinių prokurorų dalyvavimo apklausinėti.  

Ir dar blogiau, jog kai kurie „OSI“ pareigūnai buvo aiškūs Sovietų Sąjungos simpatikai. Jie negalėjo ar nenorėjo suprasti, kodėl lietuviai išeiviai nuo komunistų bėgo, nebent dėl to, kad buvo susitepę nekaltų žmonių krauju. Sovietinė propaganda tokį požiūrį skatino, o „ružavieji“ JAV teisingumo ministerijos darbuotojai (anaiptol ne tik žydų kilmės!) jam atitarė.

Visa tai, suprantama, dorus išeivijos lietuvius pykdė, o atviresnius ar slaptesnius antisemitus (kurių buvo pakankamai daug) kurstė dar labiau vapėti apie „pasaulinį žydų komunistų sąmokslą“. Į tą sąmokslą dar galima įtraukti masonus, rotšildus, bankininkus, vėliau ir sorošininkus – bet tai esmės nekeičia. 

Protingiems žmonėms teko užduotis argumentais griauti nuostatą, kad „komunizmas yra žydų išmislas, todėl komunizmas baigsis tik įveikus žydus“. Tą nuostatą grioviau pildamas straipsnį po straipsnio išeivijos spaudoje, įskaitant dienraštį „Draugas“, kuriame kelerius metus rašiau vedamuosius. Šį darbą ir toliau tęsiu kiek įstengdamas Lietuvoje.

Tada tam labai padėjo disidentų sąjūdžio atsiradimas Sovietų Sąjungoje. Jis sugėdijo ir minėtus „ružavuosius“ Amerikos vyriausybės aparate bei visuomenėje, o jo įkandin sekęs neokonservatorių atsiskleidimas net davė pagrindo priešingam teiginiui, kad „žydai komunizmą sugriaus“.  

Tiesos kruopelytė pastarajame teiginyje yra ta, kad, nors nuo pat 19-ojo a. pabaigos žydų kilmės asmenys davė didžiulį indėlį į kairiosios bei komunistinės minties formavimąsi, jie taip pat, stodami į opoziciją „saviesiems“, ženkliai prisidėjo prie jėgų, stabdžiusių kairiųjų mutavimąsi į komunistus, ir nemažiau ženkliai, ypač nuo 20-ojo a. vidurio, prisidėjo prie konservatorių, o dar vėliau neokonservatorių sąjūdžių formavimosi Amerikoje.

Ir ne tik Amerikoje, bet ir Europoje – kur būtų šiuolaikinė antikomunistinė mintis ir praktika be daugybės žydų kilmės asmenų raštų ir darbų? Tokių kaip filosofai Hannah Arendt, André Glucksmann, Bernard-Henri Lévy, ekonomistai Gary Becker, Milton Friedman, Allan Greenspan, Israel Kirzner, Murray Rothbard, Murray Weidenbaum, sociologai Seymour Martin Lipset, Nathan Glazer, Will Herberg, publicistai Frank Chodorov, Midge Decter, Don Feder, Irving Kristol, Isaac Don Levine, Norman Podhoretz, istorikai Alexander Dallin, Paul Gottfried, profsąjungininkai Jay Lovestone, Bertram Wolfe, politologas Aaron Wildavsky, disidentas Nathan Sharansky ir dar kelių dešimčių kitų? Pvz., į tą sąrašą, ir kalbant tik apie Anapilin išėjusius, reiktų įtraukti ir mūsų disidentą, politologą Aleksandrą Štromą...

Ir kas gali būti geresni tolerancijos arabų atžvilgiu mokytojai nei Uri Avnery ir Danielis Barenboimas? Vienas – rašytojas, karys, kad ir bulvarinis, bet žurnalistas, kurį laiką Kneseto narys, vėliau tapęs radikaliu kairiuoju pacifistu, o jaunystėje savo paties prisipažinimu netgi buvęs „teroristu“, tik ne palestiniečių, bet žydų. Antrasis – žymus pianistas ir dirigentas, kartu su itin kontroversišku palestiniečiu sociologu, vienu postkolonializmo teorijos kūrėjų Edwardu Saidu įsteigęs bendrą žydų ir arabų simfoninį orkestrą.

Nežinau, ar Uri Avnery‘s ir Danielis Barenboimas vienas su kitu šnekasi ar net pažįstami, bet žinau, kad jiedu gerokai skirtingi ir kad bent pirmasis tarp pačių žydų turi begales priešininkų. Tačiau drįstu tikėti, kad jeigu dauguma žydų būtų nors kažkiek panašūs į vieną kurį ar net abudu, tai izraeliečių ir palestiniečių konfliktas spręstųsi kur kas paprasčiau. 

Geresnio recepto taikai nerasi kaip tolerancija, noras susikalbėti ir suprasti vieni kitus. 

Bernardinai.lt