Algimantas Aleksandravičius – Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografas menininkas (AFIAP), 2003 metais pripažintas geriausiu Europoje portretistu (konkurse „Fuji Euro Press Photo“ – pirmoji vieta portreto kategorijoje), yra išleidęs aštuonis fotografijų albumus, surengęs daugiau nei šešiasdešimt asmeninių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Kalba paprastai, linksmai gestikuliuoja, juokiasi, šaiposi iš savo išvaizdos, už žodžius dar iškalbingesnis veidas, kuris prašyte prašosi fotografuojamas. Pokalbis lengvas, kažkodėl man atrodo, kad jau daug laiko esame pažįstami. Įsivaizduoju, kad taip ir turėtų bendrauti fotografas portretistas, per savo kūrybinę biografiją padaręs daugybės pačių žymiausių Lietuvos, Rusijos, Ukrainos bei pasaulinių įžymybių portetus. Jo fototografijose – politikai, kultūros ir meno veikėjai, kunigai ir sportininkai, kaliniai, Nobelio premijos laureatai ir paprasti piliečiai. Taip norisi paklausti visko – kiek laiko reikia tokiems kadrams, kaip sukuriams apšvietimas, pagaliau, ar naudojama technika kuo nors ypatinga.

Pradedu tradiciniu klausimu – kokią techniką naudojate, kuo dirbate?

Anksčiau dirbau „Leica“ ir juostine „Nikon“ technika. Dabar, jau daugiau kaip metus, fotografuoju skaitmeniniu „Nikon D 200“. Ateityje ketinu įsigyti „Nikon D 3“. Man labai svarbu, kad jis gali kokybiškai dirbti esant silpnam apšvietimui, nes mėgstu natūralią šviesą.

Ape objektyvus: daugumą savo darbų esu padaręs plačiakampiu ir įprastu objektyvu. Visada norėjosi surasti kitokį, įdomesnį, požiūrį. Su vadinamuoju portretiniu dirbu mažai. Dabar, fotografuodamas naują ciklą apie Žemaitiją, dažniau naudoju ir teleobjektyvą. Vis įdomiau tampa  „gaudyti“  kadrus truputį  iš toliau, kai žmonės bendrauja tarpusavyje, kuo nors užsiėmę, išlaikyt šiek tiek didesnį atstumą. Aišku, nenaudoju jokių vadinamųjų „vamzdžių“ ar „kibirų“, kuriuos  naudoja sporto žurnalistai.  Vien pasiruošimas, tokios technikos sumontavimas ant stovo užima galybę laiko. Jei žinau, kad laukia atsakinga fotosesija, žmogus, pas kurį antrą kartą negalėsiu sugrįžti ir perfotografuoti, jei kas nepavyktų,

aišku, imu ir antrą fotoaparatą – šiuo metu juostinį. Kartą yra buvę, kad tas aparatas, su kuriuo dirbau, staiga sugedo, tada išsitraukiau atsarginį ir vis tiek padariau norimus kadrus. Tokiems nemalonumams, be abejo, turi būti pasiruošęs.

Kiek skiriate laiko ir dėmesio nuotraukų techniniam tvarkymui – anksčiau prie didintuvo, dabar  kompiuteriu?

Kai dirbau su juosta, didintuvas turėjo didelę reikšmę. Daug ką tamsindavau – rankas, kokias nors šiaip per aktyvias šviesias dėmes. Nebuvo taip, kad nieko nekeitęs iškart spausdinčiau fotografiją. O dabar kompiuteris yra mano didintuvas. Manau, tie, kas neįvertina ar to nedaro, daug praranda. „Photoshop‘as“ kur kas efektyvesnis nei didintuvas. Įgyvendinti savo sumanymus kompiuteriu yra žymiai lengviau. Aišku, fotografija fotografijai nelygu. Gerai fotografijai kartais užtenka labai nedaug – tik šiukšles nurinkti, o kartais ir ganėtinai daug tenka padirbėti.

Ar nepasiilgstate juostelės?

Dabar viename tokiame projekte dalyvauju  – fotografuosime Vilnių, naudodami juosteles. Kartais tai vėl yra įdomu, pats procesas malonus. Jei nebūčiau ilgai dirbęs su juosta, gal kitaip atrodytų, bet mano nuomone, skaitmena vis tik suteikia gerokai daugiau galimybių negu juosta. Nors dabar madinga vėl  išsitraukti  senus juostinius aparatus, pasakysiu taip, kaip mano vienas bičiulis sako: „Su  karieta dabar niekas į Paryžių nevažiuoja.“ Vis tiek skrenda lėktuvu ar geru automobiliu važiuoja. Niekas dabar nuotraukų nedaro ant stiklo plokštelių, dirba su juosta ar skaitmena, todėl, kai girdžiu kalbant, kad reikia daryti tik taip, o ne kitaip, atrodo keista. Kiekvienas turi teisę pasirinkt, ką nori, bet, mano nuomone, svarbiausia yra rezultatas. Tai, ką matai galutinėje nuotraukoje. Gera skaitmena – daug daugiau galimybių plius kompiuteris. Jei anksčiau pasitaikydavo kokia spalvota labai nekokybiška sovietinė juostelė, tai spalvų „nebeištrauksi“  niekaip, o su skaitmena dabar gali pakoreguot, ištaisyt savo klaidas, yra įvairių programų. Kas iš to, kad žmonės dabar dirba su juosta, o po to verčia į skaitmeną ir spaudžia ant skaitmeninio popieriaus. Dabar specialaus popieriaus mažai kas turi. Nedaug beliko fotografų, kurie specialiai užsisako sidabrinį popierių. Tokių yra vienetai. Daug kas sako: „Aš dirbu su juosta.“ Na ir kas, kad su juosta fotografuota, spausta vis tiek skaitmeninėj laboratorijoj. Tada nematau  jokio skirtumo nuo skaitmenos.

Buvote kultūrizmo treneris, treniravote rinktinę. Kokiais keliais atėjote į fotografiją?

Tais laikais kartais rašydavau straipsnelius į laikraštį apie savo sportininkus, jų pasiekimus. Reikėdavo fotografijų temai iliustruoti. Gaudyk fotografą, prašyk, kad rastų laiko nufotografuoti. Kartą pagalvojau – ko čia kankintis ieškant, imsiu ir pats tai padarysiu. Pabandžiau. Taip ir užsikabinau.

Kaip užsiėmę ir įžymūs, kai kada net pavargę nuo dėmesio  žmonės sutinka fotografuotis? Kaip juos prikalbinate?

Pradžioj buvo daug sunkiau. Dabar, kai jau esu ne vieną knygą išleidęs, surengęs nemažai parodų, mano pavardė daugiau ar mažiau žinoma  aplinkiniams, yra kur kas paprasčiau su jais susitarti dėl fotografavimo. Vieno projekto metu, kai fotografavau Kijeve, daug talkino Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža. Bendraudamas su pirmaisiais fotografuojamaisiais, šiek tiek gudraudavau. Nufotografavęs kokį nors svarbų asmenį, klausdavau – kieno nuotrauką norėtų matyti šalia savosios? Tada žmonės pagalvodavo ir pasiūlydavo. Skambindamas jau remdavausi jų rekomendacija. Taip nufotografavau nemažą solidžių ukrainiečių būrį.

Kiek režisuojate fotografuodamas?Kaip priverčiate savo modelius neįsitempti, atsiverti, būti savimi?

Žinoma, kažkiek režisuoju: kalbinu, juokinu, erzinu. Prašau staigiai pasakyti kokią eilutę iš eilėraščio ar prikurti prie jau esamos.  Tarkim, jūsų paprašyčiau sugalvoti septynis sakinius apie cukrų...

Aha, susimąstėte? (A. Aleksandravičius juokiasi).  Tada žmogaus veidas iš karto tampa kitoks, įdomesnis. Sunkiausia man fotografuoti aktorius – jie turi tiek suvaidintų vaidmenų, tiek veidų, puikiai žino, kaip atsisukti, pažiūrėti, kad gerai atrodytų. Niekada nebūna savimi, tiesiog suauga su kokiu suvaidintu personažu. Jie patys save „surežisuoja“. Dar nedažnai fotografuoju moteris. Jos nori atrodyti gražios, paslėpti savo trūkumus, raukšleles, išduodančias amžių. Taip ir turėtų būti – jos gi moterys! Tačiau man rūpi kartais išryškinti faktūrą, sukurti reljefišką nuotrauką. Išimtis, turbūt, aktorė Eugenija Šulgaitė. Net truputį baiminausi rodyti jai nuotrauką – apšvietimas aštrus, išryškėjo visos raukšlės, ne tik raukšlelės. O ji liko patenkinta. „Viskas yra mano, taip ir yra,“ – pasakė tada. Tačiau nesu visuomenei parodęs fotografijų, kuriuose žmonės būtų kažkokiose juos įžeidžiančiose, kompromituojančiose situacijose. Visada į savo modelius žiūriu su pagarba. Peter Greenaway fotografavau, kai jis buvo atvykęs į Lietuvą. Sėdėjome Klaipėdoje, Anikės aikštėje. Kalbėjomės apie spalvas. Ar gyvenimas yra spalvotas? Jis man sako:

– Žiūrėk, autobusas mėlynas važiuoja. Žalia. O tavo veidas rausvas.

Aš tada klausiu:

 – O vaikystė kokios spalvos?

– Balta, – sako P. Greenaway.

– O mirtį kaip mes, europiečiai, įsivaizduojam? O sapnus kokius sapnuoji?

– Mirtis juoda ir sapnai, turbūt, nespalvoti, – atsakė jis ir pridėjo:

– O tu vis dėlto romantikas!

Nors dabar kartais susapnuoju ir spalvotai. Gal todėl ir fotografijas kartais padarau spalvotas, kaip, pavyzdžiui, tapytojo Š. Saukos.

Ateinate fotografuoti į būsimo modelio aplinką, kuri kaskart kitokia. Kaip tvarkotės, dirbate su šviesa?

Kaip minėjau, stengiuosi dirbti natūralioje šviesoje. Arba to fotografuojamo žmogaus aplinkoje. Jeigu namuose šviečia stalinis šviestuvas, tai ir stengiuosi jį išnaudot. Dar geriau, jei yra langas ir pro jį krenta lauko šviesa. Mane labiausiai tenkina toks būdas, bet jei natūralios šviesos nėra, tada vežuosi savo apšvietimo sistemą. Jeigu reikia – veduosi į laiptinę, bet tai daugiau tam, kad pakeisčiau foną. Arba todėl, kad pamatau gražią šviesą, krentančią pro laiptinės langą. Jei reikia atšvaito, kartais paprašau popieriaus ar sąsiuvinio lapo, pridedu, kad truputį, tarkim, kita pusė veido, kita akis gražiau „sužaistų“. Visada stengiuosi kiek įmanoma  improvizuoti. Kadangi daug tenka dirbti esant silpnam apšvietimui, ISO reikšmės irgi būna didelės. Retkarčiais naudoju blykstę, bet tikrai retai. Dažnai dirbu, kai ISO yra 600 ir daugiau. Aišku, tada atsiranda ir triukšmų, bet nespalvotoje fotografijoje tai atrodo tarsi grūdas. Man netgi gražu. Dar vienas skaitmenos privalumas – kartais, įvertinęs šviesą, situaciją, gali „sukelti“ ISO iki maksimumo, su juostele dirbant tai problemiška.

Kaip atsirado Jūsų Ukrainos nuotraukose dūmai?

Norėjosi sugalvoti ką nors nauja. Važiuodamas turėjau dvi idėjas. Iškart vežiausi dūmų įrangą, skirtą diskotekoms, kad galėčiau įgyvendinti projektą „Ukraina. Praskleidus rūko uždangą“. Jei būtų nepasiteisinusi ši mintis, dar turėjau kitą idėją: atsinešti į fotosesiją triušį ir paleisti fotografuojamojo aplinkoje – leisti jam graužti morką ar duoti portretuojamajam palaikyti rankose. Būtų netikėta, įdomu. Bet šią idėją pasilikau ateičiai.

Ar ruošiate namų darbus – skaitote, domitės būsimo modelio gyvenimu?

Žinoma, kiek leidžia laikas ir galimybės, domiuosi. Negali nueiti pas Nobelio premijos laureatą ar kitą garbų poną ir visai nieko apie jį nežinoti. Juolab  kad jie yra privarginti nuolatinio žurnalistų, televizijos, fotografų dėmesio. Yra tokių „kritikų“, kurie man priekaištauja, kad „didžiuosius“ lengviau fotografuoti nei, pvz., kokius benamius, ir pačiam tapti žinomam. O aš su tuo nesutinku. Pasiūlei benamiui dešimt litų, jis sakys: „Nee, duok dvylika.“ Ir bus sutarta. O fotografuodamas žymius žmones, turi sutelkti dėmesį į pokalbio temą, turi ruoštis jai. Nors dažniausiai tenka improvizuoti.

Pagal kokius kriterijus atsirenkate, ką fotografuoti?

Jei kuriu žymių žmonių ciklą, tai koncentruojuosi į to meto didžiuosius, į jų padarytą įtaką savo veiklos srityje. Į žmones, kurie, galima sakyti, formavo to laikotarpio veidą: Eimuntas Nekrošius, Juozas Miltinis, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Tomas Venclova, Petras Repšys, Šarūnas Sauka ir t. t. Tai yra neabejotini ir neginčytini dydžiai. Dar daug ką noriu( o dar labiau – norėjau)  nufotografuoti. Liūdna, kad negalėjau gyventi ir kitame laike – įamžinti Jono Basanavičiaus, Motiejaus Valančiaus, Simono Daukanto. O kai pastarasis gyveno, tai dar ir fotografija nebuvo išrasta. Deja...

Kokį ciklą kuriate dabar?

Dabar  fotografuoju Žemaitiją. Darau daugiau reportažines fotografijas, fotografuoju nusipelniusius žemaičius bei paprastus kaimo žmones, peizažus. Prie nuotraukų dar pridedu trumpus tekstukus, sutiktų žmonių pasakojimus.

Pabaigai – keletas patarimų mėgėjams.

Na, svarbiausias patarimas – jei fotografuojant užpuola šuo, negalima jo mušti su fotoaparatu, taip pat patariu nefotografuoti su teleobjektyvu saulės dėmių ir iš objektyvo negerti tauriųjų gėrimų, ypač likerio. (juokdamasis improvizuoja A. Aleksandravičius) O jei rimtai – svarbiausia fotografuoti tai, ką pats nori, turėti savo matymą. Klausyti širdies ir nebeždžioniauti. Ne technika, kad ir kokia ji – brangi ar pigi, kuria  fotografiją, o pats fotografas.

Aistė Kisarauskaitė

Žurnalas Foto