VAT, 2009

Viljamo Šekspyro „33 sonetai“ – nauja Kolekcijos „Lietuvių aktorių balsai" plokštelė, kurią leidžia VšĮ „Vieno aktoriaus teatras"

Viljamas Šekspyras (1564-1616)

Daugiau kaip per dvidešimt Londono karjeros metų W. Shakespeare'as sukūrė 37 pasklidusias visame pasaulyje dramas, dvi dideles poemas bei 154 gilaus filosofinio lyrizmo ir mįslingumo sonetus.

Toks gausus ir amžių kaitoje vis naujai atsiskleidžiantis produktyvumas stulbina ir šiandien. Ne veltui jau W. Shakespeare'o amžininkas bei varžovas, garsus poetas, dramaturgas Benas Jonsonas pavadino jį „Amžiaus Dvasia", „Scenos stebuklu", nustelbusiu savo didžiųjų pirmtakų ir amžininkų – G. Chaucerio, E. Spenserio, C. Marlowe'o – šlovę ir lygino jį su „griaudžiančiu Aischilu, Euripidu ir Sofokliu, pranašiškai tvirtindamas, jog „jis priklauso ne tik vienam amžiui, bet visiems laikams".

Šią poemą B. Jonsonas pavadino „Mano mylimo autoriaus, pono Williamo Shakespeare'o, ir to, ką jis mums paliko, atminimui" ir atspausdino kartu su W. Shakespeare'o draugų ir bendradarbių aktorių Johno Heminge'o ir Henrey Condellio dedikacijomis jų sudaryto W. Shakespeare'o veikalų pirmajame pomirtiniame 1623 m. rinkinyje.

To paties XVII amžiaus pabaigoje anglų literatūrinės kritikos tėvas Johnas Drydenas rašė, jog „iš visų naujųjų ir antikinių laikų poetų Shakespeare'as turėjo didžiausią ir visapusiškiausią sielą", o vienas iš pagrindinių anglų švietėjiškojo klasicizmo pradininkų, poetas Alexanderis Pope'as apibūdino W. Shakespeare'ą kaip „gamtos instrumentą, kurio garsais bylojanti pati gamta". Šią nuomonę galutinai įtvirtino įtakingiausias anglų švietimo mąstytojas Samuelis Johnsonas, teigdamas, jog „Shakespeare'as, kaip gamtos poetas, tiksliai lyg veidrodyje atspindi žmonių gyvenimą ir elgseną. Jo personažų nevaržo nei erdvė, nei laikas. Jie atstovauja visai žmonijai ir veikia skatinami jausmų ir principų, suprantamų visiems žiūrovams ir skaitytojams".

W. Shakespeare'o sugebėjimą genialiai įsikūnyti ir įsijausti į savo personažus XIX a. romantikas S. T. Coleridge'as aiškino jo „okeaniniu protu" ir „tūkstantasiele asmenybe". Kartu su filosofu ir literatūros kritiku Johannu Herderiu atskleidęs W. Shakespeare'o svarbą vokiečių kultūrai, Johannas Wolfgangas Goethe genialiai nušvietė W. Shakespeare'o esmę labai tiksliu etiudo pavadinimu „Shakespeare'as ir nėr jam pabaigos" („Shakespeare und keine Ende", 1813)."

Literatūros tyrinėtojas šekspyrologas Algis Tomas Geniušas

Kauno mažojo teatro aktorius Ramūnas Šimukauskas (g. 1975)

„Gyventi geriausia ten, kur tavo šaknys. Mano šeima ir artimiausi draugai gyvena Kaune. Nenorėčiau emigranto dalios vien dėl patogesnių gyvenimo sąlygų ar geriau sutvarkytų gatvių. Jei išvykčiau vedinas ekonominių paskatų, tai būtų vergavimas materialiems dalykams, kurie prieštarauja širdies šauksmui. Man svarbiausia – dirbti mėgstamą darbą ir nuolat matyti artimus žmones. (...) Kaunas visada spinduliavo savitą dvasią, todėl tikiu, kad bėgant metams, ji neišblės, o sustiprės. (...) Vesti reikia tik iš meilės, o ne tada, kai ateina laikas. Menininkai visai kitaip skaičiuoja laiką. Aš dar esu jaunas, todėl ir skubėti nėra kur. Prisipažinsiu, iki šiol neradau moters, kurią galėčiau vesti. Buvo tų meilių, tačiau buvau per jaunas ir per kvailas vesti. O dabar vis nepavyksta įsimylėti. Gal mane kokia ankstesnė moteris užbūrė, kad nieko negaliu pamilti? Dabar laukiu tos, kuri vienu bučiniu atburs."

Arnas Mikalkėnas (g. 1984), kompozitorius

Akordeono muzikos pasaulyje plačiai žinomas atlikėjas ir kompozitorius, muzikos kino filmams kūrėjas, dueto „CatVMikas" narys, kolektyvų „accID orchestra", „Chillout" įkūrėjas, muzikos prodiuseris ir džiazo grupės „?" klavišininkas, tarptautinių konkursų „Pianello Vai Tidone", „Stefano Bizzari", „Sanok", „Gastelfidardo", „Sigulda" laureatas.

Sigitas Geda (1943-2008), poetas

Daugelio eilėraščių knygų, libretų, pjesių, poemų ir esė autorius, vertėjas, knygų sudarytojas,

 Nacionalinės kultūros ir meno (1995 m.), Baltijos Asamblėjos (1998 m.), (G. Petkevičaitės-Bitės (2000 m.) premijų laureatas versti pradėjo tarsi švietėjiškais sumetimais. S. Geda atsimena pokalbį su garsiu poetu Nobelio premijos laureatu Česlovu Milošu. Tuomet kalbėta apie Adomą Mickevičių, kuris, sulaukės vyresnio amžiaus, jau neberašė poezijos. „Milošas svarstė, kad tokios patirties ir talento menininkas galėjo ir privalėjo savo sugebėjimus skirti vertimams. Suprasdamas, jog klasikų kūrinių vertimų Lietuva stokoja, ryžausi šiam nelengvam darbui. Vertiniai nedaromi kaip poezija ekspromtu. Jiems reikia labai daug laiko, žinių, patirties. Reikia ir kalnų žodynų, žinynų, enciklopedijų", - teigia didžiųjų pasaulio meistrų kūrinius išvertęs poetas.

„Šekspyras savo sonetuose apie meile pasakė viską – nieko naujo per šimtmečius ieškant nebeatrandama. Jeigu kas mano apie šio jausmo revoliucijas ar perversmus – klysta. Viskas jau buvo, viskas patirta, – S. Geda yra išvertęs šimtus Bodlero, kitų garsių poetų sonetų. – Kas yra bent kartą bandęs išversti nors ketureilį jam patikusio eilėraščio, supras, koks tai sunkus, įtemptas, atsakingas darbas. Ypač sudėtinga išversti pirmąją eilutę. Bet juk kelias įveikiamas tik po žingsnį, gyvenimas – diena po dienos, vertimas – eilutė po eilutės."

„Ūksmingoj girioj snaudė Kupidonas“

Bernardinai.lt