Kas sakė, kad Prezidento rinkimų kampanija bus surūgusi? Ji jau dabar kasdien atneša mums neįtikėtinų posūkių ir minčių akibrokštų.

Kas galėjo pamanyti, kad Tėvynės sąjungos lyderiai Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė rems ne savo partijos garbės pirmininką Vytautą Landsbergį ar Europos parlamentarę iš savo partijos Laimą Andrikienę, o nepartinę, bet su labai ryškia kompartijos praeitimi Dalią Grybauskaitę?

Kas galėjo pamanyti, kad panašūs santykiai klostysis ir socialdemokratų stovykloje? Kad partijos pirmininkas Gediminas Kirkilas varžysis su partijos garbės pirmininku Algirdu Brazausku ne tik dėl įtakos sferų, bet ir kuriam tapti pagrindiniu partijos kandidatu į Prezidentus? Kad Algirdas Brazauskas norėtų Prezidente labiau matyti D. Grybauskaitę, nei kurį savo partijos narį, o mažiausiai iš jų – G. Kirkilą?

Galiausiai kas galėjo nuspėti, kad vadinamieji „valstybininkai“ arba tie, kurie dar prieš metus konservatorius ir ypač V. Landsbergį kaltino „ryšiais su teroristais“, šiandien jį skelbia vienu iš pagrindinių savo favoritų Prezidento rinkimuose?

Tačiau netikėčiausi man praėjusią savaitę buvo kolegų Vladimiro Laučiaus ir Artūro Račo komentarai prezidentine tema. Nustebino ne tai, kad jie remia D. Grybauskaitę – tai buvo žinoma jau iki to. Nustebino argumentacija, minčių akibrokštai, verčiantys su jais dėl to pasiginčyti.

Prisipažinsiu - nustebau, kad iki šiol buvęs griežtas partinės politikos šalininkas, siūlęs taisyti Konstituciją, jog Prezidentas galėtų būti partinis, kad Seimo rinkimai vyktų išskirtinai tik pagal partijų sąrašus, itin griežtas kritikas bet kokio neideologinio (nevertybinio) partijų žingsnio, vertybes ir ideologijas visuomet keliąs aukščiau vienos dienos realybės („real politic“), mano kolega V. Laučius netikėtai Tėvynės sąjungą apkaltino „kabinetiniais partijos principais“ ir „nepaisymu nepartinės tikrovės už lango“.

TS-LKD tokios griežtos kritikos susilaukė už tai, kad nusprendė elgtis ne rytietiškos politikos, kur būsimasis Prezidentas būna iš anksto įtakingų žmonių (partijų vadų) parinktas, o Vakarų politikos standartais – kur Prezidentas pereina net kelių pakopų varžytuves – pirmiausia savo partijoje. „Jei ne Andriaus Kubiliaus ir Rasos Juknevičienės pozicija, konservatoriai-krikdemai šiandien mąstytų pirmiausia ne apie tai, kas turi laimėti prezidento rinkimus, o apie tai, kas juose turi dalyvauti. Ne apie tai, ko reikia valstybei, o apie tai, ko reikia partijoje konkuruojančioms grupėms ir jų ambicingiems lyderiams“, - teigia savo straipsnyje V. Laučius. Visa ši žiauri kritika krikščionims demokratams skirta už tai, kad jie siūlo į Prezidentus V. Landsbergį ar L. Andrikienę, o ne nepartinę D. Grybauskaitę. Už tai, kad partijoje, kaip tikroje demokratinėje visuomenėje, kristalizuojasi ne vienos – vado – nuomonės frakcijos ar grupės. Už tai, kad neatsižvelgiama į "tikrovę už lango", kurioje, bent jau kol kas, D. Grybauskaitės, kaip kandidatės į Prezidentus, net ir nėra.

V. Laučius duoda rimtos pylos ir Mečiui Laurinkui – už tai, kad jis pareiškia savo nuomonę, koks turėtų būti Prezidentas, o mano manymu, už tai, kad ta nuomonė netinka Vladimiro pasirinktai favoritei. „Prezidentas privalo turėti pažiūras. Liberalias, konservatyvias, socialistines, eurokomunistines, nacionalistines ar kitokias – svarbu pagrindas, į kurį atsiremdamas prezidentas kalbėsis su kitais“ – šiems M. Laurinkaus kriterijams tikrai pritariu. Nes manau, kad Prezidentas turi būti aiškus ir perregimas savo piliečiams dar iki rinkimų. Ir susiformavęs kaip asmenybė – su savo pasaulėžiūra.

Štai šiuo atžvilgiu mane ir nustebino  Artūras Račas, teigdamas, kad D. Grybauskaitė geriausia todėl, kad yra „nesisteminė“. Ir argumentuodamas: „Ji su niekuo tiesiogiai nesusijusi.“ Išvertus paprasčiau, tai reiškia, kad ji neturi politinės komandos. Arba greičiausiai neturi ir jokių ideologinių (vertybinių) pažiūrų - iš pažiūros būdama labai skirtinga, - rašo A. Račas.

Tiesą sakant, net ir ne šie Artūro teiginiai sukėlė man didžiausią nuostabą, o tai, kad jis yra kito, kažkada taip pat buvusio „nesisteminio“ kandidato, „su niekuo netiesiogiai nesusijusio“ Valdo Adamkaus kritikas. Ir itin griežtas kritikas. Nors V. Adamkus 1997 metais taip pat dažnai kalbėjo tai, ką galvoja, nebijojo kritikuoti, sakė, kad nori permainų – viso to, kuo šiandien A. Račas žavisi D. Grybauskaitės asmenyje.

Išskyrus nebent tai, kad V. Adamkus neturėjo jokio aiškaus TSKP šleifo, kurį šiandien, deja, turi geidžiamiausia kandidatė. Ir čia dar viena mano nuostaba: A. Račas nebando jam būdingu įdėmiu tyrėjo žvilgsniu ir aštria plunksna perskrosti neaiškius savo kandidatės biografijos faktus, paaiškinti juos skaitytojams, o baiminasi, kad juos besiaiškinant bus suskaidyti konservatorių rinkėjai, prarandami D. Grybauskaitės balsai. Štai dėl ko, anot A. Račo, klastingieji „valstybininkai“ remia V. Landsbergį. Štai dėl ko taip ironizuoja V. Laučius galimos L. Andrikienės kandidatūros ir TS-LKD demokratėjimo atžvilgiu.

Bet, mieli kolegos, taip aktyviai kovojantys su ūkio monopolijomis ir oligarchija: negi jūs tikrai norite, kad mes, Lietuvos piliečiai, Prezidentą rinktume tik iš vieno rimto, tegu ir "nesisteminio", kandidato? Net nesiaiškinę, nei kas jis, nei su kuo, nei kaip? Ar tai neprimena artimo mūsų Rytų kaimyno politikos, kai visos permainos siejamos ne su visuomenės kaita, o su vienu žmogumi - "gelbėtoju"? Ir ar įmanomas ūkis be monopolijų, kai siūlote politinę monopoliją – bent jau Prezidento rinkimų fronte? Ar visa tai nepanašu į kažkieno gudrų žaidimą: jei blogiukai puls ponią Dalią, tai gėriukai galvotrūkčiais ją gins? Nors iš tiesų jokio realaus pavojaus šiai kandidatei kaip ir nematau: jei D.Grybauskaitė kandidatuos, ji neabejotinai pateks į II turą, tad baimė dėl pavojingai "suskaldyto elektorato" ir tokia aštri gynyba man neatrodo adekvatūs esamai situacijai.

„Uf!” – jausmas lyg šaltame duše. Tie patys politikai ir žurnalistai, kurie įsitikinę, kad dabartinis Prezidentas šoka pagal „valstybininkų“ įnorius dėl kažkokių kompromituojančių jo biografijos faktų ar neskaidrių rinkimų kampanijos pinigų, šiandien pasiryžę kritikuoti tuos, kurie pageidauja kuo didesnio visų kandidatų, o ypač populiariausios ir geidžiamiausios - skaidrumo!? Biografijos, komandos, rinkimų rėmėjų skaidrumo. Bet juk tai vienintelė galimybė apsaugoti savo Prezidentą nuo visokių „valstybininkų“, grupuočių, savų ir svetimų specialiųjų tarnybų ar kokių kitokių blogiukų šantažo! Būtent todėl aš pageidaučiau, kad mano remiamas kandidatas būtų peršviestas kuo ryškesne konkurencijos šviesa, kad ant jo frako ar vakarinės suknelės neliktų nė vienos nežinomos dėmės.

Deja, taip jau susiklostė, mieli kolegos, kad D. Grybauskaitė yra bene mįslingiausia asmenybė iš visos galimos pretendentų komandos, todėl man keistoka, kad jums bent iš profesinio smalsumo nerūpi, kaip tik baigusiai mokyklą devyniolikmetei Daliai pavyko tapti LTSR Valstybinės filharmonijos kadrų skyriaus inspektore? Kai kadrų skyriuose tuomet dirbdavo tik itin lojalūs okupacinei santvarkai ar atitinkamų struktūrų pateptieji. Ypač aplinkoje, susijusioje su menininkais, nesušukuojama inteligentija, mokančia kalbėti, net dainuoti ir groti ezopo stiliumi. Kas paskatino tokią gabią merginą išvažiuoti į Leningradą ir septynerius metus dirbti kailių gamykloje su labai įdomiu pavadinimu „Rot – Front“? Kas ten buvo dirbama ir ar tik dirbama, nes grįžus į Lietuvą ji iškart tapo Lietuvos mokslo olimpo - Mokslų akademijos atsakingąja sekretore, įstojo į aukštąją partinę mokyklą? Ar teisingai suprantu D. Grybauskaitės skelbiamus biografijos faktus – kad ji dėstė aukštojoje partinėje mokykloje politinę ekonomiją – vieną atraminių komunizmo doktrinų net Sąjūdžio laikais, iki 1990 metų - tol, kol neuždarė šios, vienos baisiausių diktatūrų, mokyklos? Kieno iniciatyva žmogus su tokia biografija įsitvirtino net keliose nepriklausomos Lietuvos vyriausybėse, o vėliau, LDDP valdymo laikais, padarė svaiginamą karjerą - tapo nepaprastąja pasiuntine ir įgaliota ministre – iš pradžių misijoje prie Europos Sąjungos, o vėliau JAV ambasadoje?

Kas yra D. Grybauskaitės tėvai, giminės, artimieji, jei ji galėjo taip kilti karjeros laiptais sovietmečiu? Ar toks žmogus gali būti „nesisteminis“? Pagaliau, kokia jos nuostata šeimos politikos klausimais – beje, kertiniu TS-LKD programos klausimu, nes, pasak A. Kubiliaus, jei neišspręsime Tautos gimstamumo klausimo, daugelis mūsų pastangų bus bergždžios.

Galiu tikrai suprasti, kodėl visa tai nedomina A. Brazausko, kuris ir okupacijos metais ir šiandien skrupulingai nuoseklus kartodamas savo gyvenimo credo: svarbiausia – kad pasiturimai gyventume.

Bet kodėl tokie klausimai nedomina politinių kalinių, konservatorių, krikščionių demokratų, tautininkų partijos vado ir jo pavaduotojos, kurie laiduoja ir ragina balsuoti už D. Grybauskaitę, nepavyksta niekaip suprasti. Gal jie žino daugiau, žino visus atsakymus? Žino, nesako ir prašo bendrapartiečių pasikliauti aklai? Bet ar nenutiks taip, kaip nutiko ne sykį A. Kubiliui ir R. Juknevičienei, kai vadovavosi taktika: mano priešo priešas (šiuo atveju būtų „valstybininkų“ priešas) yra mano sąjungininkas? O juk tokia logika vadovaujantis, nekreipiant dėmesio į perspėjimus, „paksiados“ laikais buvo remiami KGB rezervistai Arvydas Pocius ir Antanas Valionis (R. Pakso priešai), vėliau G. Kirkilo Vyriausybė („darbiečių“ ir A. Brazausko priešas) ir į valstybės bankrotą vedantis jo 2008 metų biudžetas?

Sukinėjantis tarp šių netikėtų politinių akivarų eilinį kartą supranti, kad visos išmintys jau seniai atrastos iki mūsų. Belieka tik nuo jų nupurtyti laiko dulkes. Tada ir paaiškėja, kad svarbiausia ne nugalėti „valstybininkus“, bet netapti tokiais pat – nusprendžiančiais už kitus, Lietuvos piliečius: kas yra geriausias kandidatas ir ko reikia valstybei.

Spėju, kad panašus mąstymas ir pagimdė vadinamuosius „valstybininkus“.

Bernardinai.lt