Vasario 19 d. minime šv. Konradą Konfalonierį.

Konradas gimė 1290 m. Piacenzoje, kilmingoje šeimoje. Kartą jis apkaltino nekaltą žmogų sukėlus gaisrą, dėl kurio išties buvo kaltas jis pats. Matydamas, kuo pasibaigė jo melas – kadangi neteisingai apkaltintas žmogus neturėjo pinigų atlyginti žalai ir buvo nuteistas mirti – Konradas prisipažino ir prisiėmė atsakomybę. Po to, kai atlygino padarytą žalą, nuskurdo. Kartu su žmona pardavė tai, kas dar buvo likę ir išdalino vargšams. Susižavėję šventųjų Pranciškaus ir Klaros pavyzdžiu, abudu ėmė svajoti apie vienuolinį gyvenimą. Konradas tapo Trečiojo pranciškonų ordino nariu ir tapo atsiskyrėliu. Vienumoje beklajodamas atsidūrė Maltoje. Persikėlęs per jūrą, pasiekė Siciliją,  kur pragyveno trisdešimt metų gyvendamas kaip atsiskyrėlis, atgailaudamas ir besimelsdamas. Mirė 1351 m. vasario 19 d. Jam priskiriama daugybė stebuklų.

Šv. Konrado užtarimo prašo sergantieji išvarža.

Konradą kanonizavo popiežius Paulius III.