Veidu į sniegą šią žiemą puoli iš džiaugsmo, kad jis vis dar iškrenta – juk po dešimtmečio ar dar greičiau gali baigtis. Ir vėl pateka saulė, rytais prabudus girdi, kaip švelniai brinksta snaigių kristalai ant išorinių palangių. Įsijungi kompiuterį, pralinksmina krosą bėgiojantis Sarkozy su amerikietiškais šortais, kurių neapkenčia Prancūzijos patricijai. Ir teisingai, aš jiems pritariu. Jei jau gimei Prancūzijoj, valgyk regioninį cassoulet ir sliekus. Nekalbėk svetimomis kalbomis. Darykis tendencingą manikiūrą ir t. t. Bėgiok rytinius takelius su krinolinu arba livrėja. Visi mes paliekame pėdsakus, tik vieni sniege, kiti internete, treti amžinybėje. Pėdsakų prasmė yra pasikalbėti. Nebūtinai laukiant atsakymo, kartais tiesiog tenkinant savo emocinius poreikius. Anksčiau kaip tik to ir eidavau į interneto kavines. Paverki už litą ir nustoji, nes pinigai kapsi, o ir dirbti reikia, žmonės aplinkui (tiesa, su ausinėmis), neverksi juk čia visą laiką. Sumokėčiau, tiesą sakant, daug daugiau, jei už tai galėčiau nusipirkti kokybišką išsiverkimą. Peties nereikia.

Prisimenu pernykštę žiemą, vėlų vakarą, klaidžiojimą po muzikos akademijos erdves, kuriose vaidinu libretistę (skamba be proto rimtai). Turėti libretistę mano vaikystės draugei kompozitorei turbūt reiškia tą patį, kaip ir man turėti manikiūrininkę. Sienos čia tokio storio, kaip Raigardo pilyje, miegot ant palangės galima; kaip tik tą ir ketinu daryti, bet jeigu ką, reikia apsimest, kad kuriam, mat po koridorius slankioja nerimastinga budėtoja, ieško nelegalios veiklos ir pašalinių personalijų. Visos auditorijos sklidinos garsų; nuolatinėje kakofonijoje jie gyvena. ,,Tą arfą išmesčiau su visa arfininke“, - sako bičiulė, su bendražygiu Puccini tyrinėjanti kažkokius mano ausiai nesuvokiamus įrašus. (Tik jaučiu visais estetinės savimonės likučiais, jog nemėgstu japonų atliekamos Šnitkės. Cage‘ą tegu atlieka.) Tie muzikai, šiam pasauliui jie prarasti. Kai skaito slaptąjį natų raštą, man tai atrodo kaip kabala; maža to, savo pėdsakus jie gali palikti acapella, paverkti unisonu, memorando imituoti duetus ir tokiu būdu susikalbėti. Dėl tų savo garsų jie visiškai išprotėję. Reliktinę akademijos lentynėlę, kurioje pagal pavardes galima palikti popierinius laiškus, jie vis dar naudoja vietoj elektroninio pašto. Kai ji išnyks, sakau, galėsit palikinėt raštelius vienas kitam karvelio iškamšos snape. Arba baltos pelėdos. Bičiulė kompozitorė aiškina, kad mes užaugom baisiai pavojingose zonose, mirties vibracijų lauke. Mokykla ir bendrabutis stovėjo strategiškai nepalankioj vietoj, grubiai tariant, ant kaulų; judrioje sankryžoje šalimais nuolat vykdavo avarijos, o kažkoks žmogus, duok Dieve jam Dangaus karalystę, net pasikorė ant kelio ženklo. Vienintelė žaidimų vieta, Kalnų parkas, kuriame knibždėte knibždėjo iškrypėlių, irgi buvo nežinia kieno kapinės. Neminint didžiulių tikrųjų kapinių plotų netolimoje pašonėje. Ir visa tai mūsų dvasiniam gyvenimui dar atsilieps, gal jau ir atsiliepė. Aš tuo netikiu, sakau. Mirtis negali sugadinti dvasios labiau už televizorių, o televizoriaus mes neturėjom.

Staiga išgirstam, kaip kažkas atidaro dvigubas, švariai gergždžiančias duris. Sureaguojam taip, lyg būtumėm ten kokią žolę rūkiusios. Nusiritu nuo palangės, ji puola prie fortekliapo ir akimirksniu pradeda skambinti, bet ką, gal net savo dar neparašytą operą. Jeigu tai būtų budinti, jai tai iškart sukeltų milžinišką įtarimą. Bet įeina tik gretimoj auditorijoj grojusi arfininkė ir paklausia: ,,Ar man pasigirdo, ar čia kažkas spaudė Naujalį mažais, vaikiškais pirštukais?“.

Antrasis Rachmaninovo koncertas man primena Čaikovskio pirmąjį. O kodėl, nežinau, nesu kompozitorė. Tai pojūtis, arba nebent sapne apreikštas mokinystės déjà vu. Net nieko negirdėjus apie jų gyvenimus. Lyg abu genijai būtų turėję dialogą memorando, gal net verkę vienas kitam ant peties. Supaukštėjusių dievų snapuose palikę savo partitūras. Galima juos kaltinti, žinoma, vadinamuoju saldumu. Bet vis norisi dar kartą prie jų grįžti, dar kartą išgirsti. Tai kaip kasmetinis troškimas panardinti veidą į sniegą. Gerai žinai kodėl, nebūtina net tikrinti. Purus baltumas, tuščioji sąmonės lenta. Deginantis šaltis, ne samanos. Jeigu vaikystėj kritot, turėtumėt jį atsiminti.

„Mažoji studija"