Šiemet Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) žinion LR Kultūros ministerija perdavė Tuskulėnų rimties parką ir visus jame esančius pastatus.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Dar 2002-aisiais Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Tuskulėnų rimties parko sukūrimo programą, kurią turėjo vykdyti  Kultūros ministerija. Pagrindiniai programos akcentai buvo buvusio dvaro pastatai bei kolumbariumas, kuriame palaidotos 1944-1947 m. NKVD-KGB represijų aukos.

Pats parkas užima 7,5 ha teritoriją, į kurią patenka buvusio Tuskulėnų parko centriniai rūmai ir oficina, dvaro parkas bei jo prieigos, kuriose yra išlikusi Šv. Teresės koplytėlė ir buvusi P. Valickio vila.

Tuskulėnų dvaro teritorija (pažymėta geltonai). Prieškarinė aerofotografija

Neabejotinai įdomiausias viso šio komplekso projektas – „Homo sovieticus“ muziejus-edukacinis centras, kurį LGGRTC ketina įrengti centriniuose dvaro rūmuose. Tačiau šiems planams kol kas koją pakiša finansai. Visam projektui realizuoti dar 2005 m. LGGRTC prašė iš Vyriausybės kiek daugiau nei 2,5 mln. litų, tačiau tik praėjusių metų pabaigoje oficialiai paskirta 500 tūkstančių, iš kurių realiai gauta vos 300 tūkstančių. Šie pinigai panaudoti virtualiai ekspozicijai sukurti, tad visas muziejaus projektas dar laukia geresnių laikų.

„Projektas – homo sovieticus“

Grupė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojų dar 2004-aisiais parengė Tuskulėnų muziejaus-edukacinio centro koncepciją.

Tuskulėnų dvaro sodybos centriniuose rūmuose numatoma įrengti ekspoziciją „Projektas – homo sovieticus“. Pirmajame aukšte bus  penkių temų ekspozicija, o antrajame – edukacinis-informacinis centras.  Buvusios P. Valickio vilos rūsyje numatyta įrengti ekspozicijas – „Tuskulėnų dvaras, 1944-1947 m. martirologija“ bei atkastos  XVII a. krosnies dalį.

Ekspozicijų tikslas – veikti muziejaus lankytoją ne tik dokumentika, bet ir emociškai. Atskleidžiamos temos bei eksponatai nekartos Genocido aukų muziejaus salėse pabrėžiamų temų, būtent tremties, laisvės kovų, gyventojų naikinimo 1944-1953 m. ir pan.

Edukaciniame-informaciniame centre numatoma rengti konferencijas, kino ir videoperžiūras, parodas. Be to, bus sudarytos galimybės lankytojams pagal poreikius grupėmis arba individualiai susipažinti su virtualaus muziejaus parengtais rodmenimis, pavyzdžiui, sušaudytųjų biografijomis, palaikų identifikavimo duomenimis, žiniomis apie budelius, apie kapaviečių slėpimą. Numatyta atsižvelgti į šiuolaikinės visuomenės, ypač jaunimo, poreikius ir sukauptos medžiagos pobūdį. Vaizdo įrašai, dokumentai, nuotraukos lankytojams bus pateikiami panaudojant kompiuterius, vaizdo ir garso aparatūrą, skaidrių keitiklius ir kitas modernias eksponavimo priemones.

Tuo tarpu virtuali muziejaus ekspozicija apims penkias temas.

Pirmoji tema – sovietinio mentaliteto formavimas ir nutautinimas, skirta kalbos asimiliacijai, sovietų liaudies požymių propagavimui ir diegimui, istorinės atminties deformacijai, istorinio-kultūrinio paveldo vertybių, pavyzdžiui, paminklų, knygų, naikinimui. Bus parodyta, kaip formavosi „homo sovieticus“ tapatumas, kai sunaikinto tautinės kultūros paveldo vietoje buvo statomi nauji sovietiniai paminklai, peršamos sovietinės tradicijos neigiant tradicines tautines.

Nebus pamiršta ir visuotinio sekimo sistema. Yra žinoma, kad slaptųjų informatorių tinklą sudarė daugiau kaip 130 tūkst. asmenų. Taip pat bus siekiama parodyti totalinės sekimo sistemos transformacijas - per pirmąjį bolševikmetį, partizaninio karo metais, pilietinio pasipriešinimo periodu ir prasidėjus Atgimimui.

Antroji tema gvildentų sovietinio mentaliteto ugdymo priemones ir būdus. Ji apimtų sovietinės literatūros, dailės, monumentalios skulptūros, muzikos, kino ideologizavimą ir kontrolę, taip pat vadinamųjų revoliucijos, ateizmo, memorialinių muziejų steigimą.

Trečioji tema – ateizacija. Tai ateistinė propaganda ir religinio švietimo draudimas, represijos prieš dvasininkus, tikinčiųjų diskriminacija, bažnyčių uždarymas, religinių paminklų bei kryžių griovimas.

Ketvirtoji tema – Vakarų kultūrinės įtakos ribojimas. Tai ir radijo transliacijų trukdymas, ir turizmo ribojimas bei smulkmeniškas reglamentavimas, ir atimta galimybė susipažinti su moderniu Vakarų menu, ir muzikos stilių kontrolė.

Paskutinė, penktoji, tema – sovietinės urbanizacijos rezultatai. Čia numatoma pavaizduoti vieną iš didžiausių okupanto ekonominių ir moralinių nusikaltimų, t. y. tradicinio lietuviško kaimo sugriovimą sukuriant kolchozų sistemą. Bus bandoma parodyti daugiabučių architektūros formavimąsi, gyventojų sovietinės paslaugų sferos būdingus ypatumus viešojo maitinimo įstaigose, viešuose tualetuose, parduotuvėse, atskleisti amžiną pirmojo būtinumo prekių stoką.

Istorinė vieta

Nuo 1944 m. rugsėjo 28 d. iki 1947 m. balandžio 16 d. NKGB-MGB vidaus kalėjime Vilniuje (dabar čia įsikūręs Genocido aukų muziejus) buvo vykdomi SSSR karinių tribunolų ir vadinamojo „ypatingojo pasitarimo“ nuosprendžiai. Čia buvo sušaudyti 767 asmenys, dar 7 mirė taip ir nesulaukę mirties nuosprendžio įvykdymo.

Dauguma sušaudytųjų (613 žmonių) buvo apkaltinti ir nuteisti pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58-ąjį, t. y. garsųjį „Tėvynės išdavimo“, straipsnį. Tarp nužudytųjų yra 206 rezistencijos kovų dalyviai, 43 - 1941 m. Birželio sukilėliai, 32 – Lenkijos Armijos Krajovos kovotojai ir kt.

1944 m. buvo sušaudyti 45 žmonės, 1945 m. – net 479, 1946 m. – 185 ir 1947 m. – 58. Per vieną dieną daugiausia egzekucijų įvykdyta 1945 m. kovo 2 d., kai buvo nužudyti 42 asmenys, ir tų pačių metų kovo 21 d., kai nuo budelių kulkų krito 45 žmonės. Mirties nuosprendžius vykdė iš pačių čekistų sudaryta specialioji grupė, kuri po egzekucijų aukas slapta užkasinėdavo masinėse kapavietėse buvusio Tuskulėnų dvaro teritorijoje. Masinės žudynės laikinai nutrauktos 1947 m. gegužės 26 d., kai SSSR Aukščiausiosios Tarybos įsaku mirties bausmė buvo pakeista 25 metais kalėjimo. Mirties bausmės vykdymas buvo sustabdytas iki pat 1950 m., kai vėl prasidėjo egzekucijos, tačiau pastarųjų aukų užkasimo vietos iki šiol lieka nežinomos.

Aukos

Tarp Tuskulėnų aukų buvo įvairių tautybių žmonių: 559 lietuviai, 56 rusai, 52 lenkai, 38 vokiečiai, 32 baltarusiai, 18 latvių, 9 ukrainiečiai, 3 žydai, po vieną estą, uzbeką, totorių, osetiną, čiuvašą armėną ir udmurtą. Nužudyti 763 vyrai ir 4 moterys.

1994-1996 ir 2003 metais per vykusius archeologinius tyrimus Tuskulėnų parko teritorijoje rasti 724 palaikai, iš kurių 45 buvo identifikuoti. Kitų palaikų identifikavimą apsunkino tai, kad čekistai nužudytųjų kūnus dažniausiai apipildavo cheminėmis medžiagomis.

2004 m. lapkričio 2 d. egzekucijų aukos buvo palaidotos Tuskulėnų parke esančiame kolumbariume. Dar septynių aukų palaikus perlaidojo artimieji. Pagerbiant Tuskulėnų aukų atminimą rezistencijos dalyvių pavardės buvo iškaltos buvusių MGB-KGB rūmų cokolyje, įrengta ekspozicija Genocido aukų muziejuje buvusioje šaudymo kameroje, taip pat jų atminimui 2002 m. LGGRT centras išleido Severino Vaitiekaus monografiją „Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944-1947)“. Numatyta šalia kolumbariumo esančioje P. Valickio viloje įrengti ekspozicijas, skirtas Tuskulėnų aukoms, kapaviečių tyrimams, Tuskulėnų dvaro istorijai.



Tuskulėnai 1928 m. ir šiandien