Menotyrininkė Margarita Matulytė, parengusi jau ketvirtąjį, paskutinį, metraštį „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien’08“ (Lietuvos fotomenininkų sąjunga. Vilnius, 2008), savo nuožiūra sudėliojo pagrindinius nūdienos fotografinius akcentus. Neradus autorinės atsisveikinimo pratarmės, teks spėliojant klaidžioti sudarytojos dvasinių siekių labirintais.

Albumas prasideda išradėjiškai: Arvydas Šliogeris skelbia naujadarą – fotosofija, jo prasmė, graikiškus žodžius pakeitus lietuviškais – šviesos išmintis. Toliau jis kyla dar aukščiau: „...mano galva, artimiausia fotosofijos giminaitė, gal netgi motina, yra filosofija.“ Pasidžiaugęs tokiu netikėtu įprasminimu, šventvagiškai pagalvojau, kad pavykusius darbus galėtume vadinti fotosofijomis, kur mažiau šv. išminties – fotografijomis, o prastesniuosius – tiesiog nuotraukomis. Jau matau į mane atlekiančius akmenis...

Lėks jie ir į A. Šliogerį, nes straipsnyje dėstomos dabartiniams postmodernizmų laikams gana revoliucingos mintys: „...pažvelgęs pro fotoieškiklį, aš išvystu grožio blyksnį arba grožio lizdą... Vadinasi, fotoaparatas savaime priverčia mane atsiverti grožiui.“

Galerijose karnavališkai išsidirbinėjant destrukvyvioms instaliacijoms ir beprasmybės performansams, grožiui liko tik apgailėtina elgetos dalia. Gal palengvėle sugrįš normalūs, žmogiški vertinimų prioritetai, jeigu jau apie tai garsiai svarsto giliau ir plačiau žvelgiantys filosofai.

Metraštyje randame ne tik dinamito pakrautų, vaizdingų svarstymų kupiną A. Šliogerio straipsnį, bet ir jo fotografinį debiutą. Prisimenant dar nepasenusią mūsų istoriją, galima tikėtis Žemaitės išsipildymo fotografijoje.

Iš filosofinių mąstytojo aukštumų A. Šliogeris nusileidžia ant slidžios fotografuotojų žemės ir pirmą sykį spaudoje save išmatuoja rausvomis miglomis besidangstančiais jaukiais saulėtekių peizažais. Miegaliai (pirštu rodau į save) turėtų maloniai nustebti, pamatę neįtikėtinai sodrius ankstyvmečio gamtovaizdžius, o snobai už tokį grožio koncentratą tikriausiai užsimos anuo akmeniu. Nebent apsaugotų garsi filosofo pavardė ar sugebėjimas virtuoziškai apsiginti žodžiais.

Rašinio pabaigoje ir A. Šliogeris bando apsidrausti: „...šioje knygoje esantys mano fotovaizdai nėra nei puošmenos, nei simboliai, nei alegorijos, nei – o tai svarbiausia – „idėjų“ iliustracijos. Jie – liudytojai.“

Neseniai filosofas pranašiškai paskelbė, kad žemei liko tik 30 gyvenimo metų – ilgiau nebeatlaikys besaikio ir beprotiško mūsų vartojimo. Pagalvojau, kad atsisveikinimui „su nuostabia pasaulio iliuzija“ A. Šliogeris galėtų išleisti puikų albumą „Rytmečių Lietuva“, kurį žiūrėdami apsiverktume ir atsiverstume...

Dar vienoje peizažinėje metraščio saloje randame neseniai dvidešimtmetį perkopusio debiutanto Mindaugo Ažušilio panoraminių erdvių rinkinuką „Vietos, kurių nėra. 2008“. Viena žydraakė lietuvaitė, turistavusi saulėtoje Indijoje, sugrįžusi nustebo, kokia pilka besanti jos gimtinė. Ir žmonės kažkodėl nelaimingai pilki... Tokį ištuštėjusį, pilkai nykų / nykiai pilką peizažą, akivaizdžiai kontrastuojantį su A. Šliogerio džiugiu šventiškumu, kaip tik ir rodo seniokiškai paniuręs M. Ažušilis. Tik vienišas, laukuose pasimetęs šunėkas ir grafiški tvoros griaučiai gelbsti dviejų fotografijų tuštumas. Panašūs bekraujai vaizdiniai garbiųjų menotyrininkų kvalifikuotai būna įvardijami naujais ir moderniais ieškojimais. Tegu.

Įdomu, kad vėl sugrįžta panoraminių fotoaparatų laikai. Mūsų gražioje jaunystėje populiarus buvo sovietinis „Horizont“. Tik jo kokybė smarkiai šlubavo. Gal todėl, neilgai pažaidę, ir atidėjome į šalį tokį unikalų išradimą. Dabar ne tik M. Ažušilis, o ir dauguma jaunųjų mėgaujasi ištobulintų užsieninių fotoaparatų fiksuojamomis netikėtomis erdvėmis. Šis išplėtotas matymas artimas ir Stasiui Žvirgždui, metraštyje parodžiusiam keletą darbų iš ciklo „Vilnelės pakrantė. 1977“.

Grėsminga tamsa suspaudė Vytauto Balčyčio „Vienuolika Vilniaus fotografijų. 2008“. Juokaujant Vytautą būtų galima įšventinti į artėjančios krizės pranašus. Toks šmėkliškai slegiantis vaizdų užjuodinimas ir beviltiškas dvasinių pajautų užtemimas tiesiog užmušamai gniuždo.

Gal ramesnio aiškumo surastume menotyrininkės Agnės Narušytės metraštyje spausdinamame straipsnyje „Istorinių perspektyvų kryžiažodis“: „Tuo tarpu galima būtų paminėti daugybę šiuolaikinės fotografijos pavyzdžių, kur kalbama daugiausia vizualumu ir kuriai apibūdinti jau sunku rasti bet kokių žodžių, nes fotografai, tiksliau – menininkai, mėgina užfiksuoti pasąmoninius, ikisąmoninius reiškinius, jie ir imasi fotografijos ten, kur kalba ir mokslas nepasiekia. Tai pasakytina net apie tuos darbus, kurie yra iš esmės konceptualūs – neišreiškiamumas žodžiais yra dažnos koncepcijos šerdis.“

Sunkiai pasiekiamas gelmes užgriebia galvočiai menotyrininkai. Bet kodėl už visų žodinių protingumų slepiasi paviršutiniški, negyvi vaizdiniai be menamo gylio ir prasmės? Kodėl juose taip silpnai girdimas pačios fotografijos balsas? Kodėl juos taip lengvai galima apšaukti paprasčiausiu nesusipratimu?

V. Balčyčiui artimo kūrybinio dvynio – Remigijaus Treigio darbai jau gerą dešimtmetį neišsibudina iš gilaus letargo. Slinkdamas užjuodintomis senovinėmis mūro sienomis, R. Treigys beviltiškose sutemose pasišviečia tik techninių subraižymų linijomis ir baltomis defektų kiaurymėmis. Visa tai – jo išskirtinumas ir stiprybė. Tuo jis nustebino išpaikintą Europos žiūrovą. Už tai jį galima karūnuoti patamsių karaliumi. Sakau, gal tuose visiškuose ir daliniuose užtemimuose taip ilgai naktinėdamas jis iš naujo atras ir garsųjį „juodąjį kvadratą“...

Nedideliame metraščio tekstuke R. Treigys paaiškina, kad į fotografijas jis perkėlė „kvapus, garsus, laiką, būsenas“. Šit kaip gudriai žiūrovas įviliojamas į spąstus: pasistenk užuosti ir išgirsti anas fotografo būsenas.

R. Treigys – mėgstamas M. Matulytės autorius. Visuose keturiuose metraščiuose rasime jo naktėjančių darbų. Peržvelgus visus ciklus („21 diena Berlyne. 2004“, „Paskutinė diena Venecijoje. 2003-2004“ ir „Miestas iš atminties. Vilnius. 2008“) akivaizdu, kad Remigijus nepajudinamai užkonservavo savo subraižytą „kvapų, garsų ir būsenų“ autorinę koncepciją. Kam blaškytis, jeigu nežinai, ką nematyto atrasi visiems įprastoje šviesoje.

Šviesos spinduliu pilkumos karalystėje galima pavadinti spalvotų fotografijų kolekcijas, kurių metraštyje apgailėtina mažuma – tik šešios.

Arūnas Baltėnas naudojasi klasikiniu, ramiu, netgi pernelyg statišku ir nuobodoku liaudies meistrų vaizdavimu. Pabrėžtinai tvarkingas ir profesionaliai teisingas fotografavimas dvelkia senovinių citatų naudojimu. Pasigendi bent nediduko meninio slystelėjimo į šalį.

Jaunatviškai gaivesnis ir modernesnis požiūris lydi Ugniaus Gelgudos ciklą „Tamsoraščiai. 2008“. Nors pavadinimas šliejasi prie anksčiau aptartųjų tamsenybių, bet patys darbai apsigina gyvybingu spalvingumu ir autoriaus tekstiniu motyvavimu: „Tamsoraščiai – asmeninė naktinio (iš)gyvenimo kronika, kibervisuomenių antropologo užrašai, virtualaus „malonumo“ prekės tyrimas. Siūlomas simuliuotas seksualumas iškeičiamas į išprovokuotą intymumą. Tamsoraštiniai vaizdai – ne internetinės „šiukšlės“, o tiesioginio kontakto dokumentacija.“

Ugnius GELGUDA. ,,Tamsoraščiai“. 2008 m.

Šit kokie raštingi jaunieji autoriai! Tik dažnai tokiais gudriais žodiniais išvedžiojimais pridengiama fotografinė tuštuma.

Romualdas Požerskis iš Kroatijos ir Izraelio purvo maudynių pasakoja apie poilsiautojų smagų tapsmą juodžiais. Gaila, kad spaustuvininkai („Sapnų sala“) pražudė didžiąją pietietiškų spalvų dozę. Vietoje ryškiai mėlyno dangaus matome tik ,,išskalbtą“ užuominą.

Sunkiasvoriais spalviniais potėpiais nustebino Aleksandras Macijauskas – „Kaunas pro autobuso langą. 2008“. Daugeliui žinančiųjų jo nuolatinio socialinio šauksmo perpildytą nespalvotąją kūrybą, padailintas žaidimas atspindžių tapyba buvo netikėta staigmena. Iš metraštyje išspausdintų penkių fotografijų negalima visapusiškai pajausti visų didžiulių naujojo A. Macijausko pastangų suvaldyti įnoringąją spalvą. Metams baigiantis jo ieškojimų visumą išvydome jubiliejinėje parodoje Kauno fotografijos galerijoje. Ten buvo visko: ir ano „tikrojo“ Macijausko, ir dailiais spalvingumais besidžiaugiančio esteto.

Dar vienas metraščio netikėtumas – pirmųjų spalvotų fotografijų Lietuvoje autoriaus Stepono Kolupailos prieš 70 metų pamatyti senoviški, blyškiai spalvėjantys vaizdai. Iš daugiau kaip tūkstančio profesoriaus šeimos archyve Amerikoje saugomų diapozityvų albume randame tik septynias anuometines Lietuvos gyvenimo fotografijas. Vilniaus rotušėje pernai eksponuotoje parodoje galima buvo pamatyti keliašimtinę darbų panoramą. S. Kolupailos turtingus archyvus atradęs kaunietis menotyrinkas Valentinas Gylys ateityje planuoja viską išleisti atskiru leidiniu, o minėtoji paroda žada svečiuotis ir kitų miestų ekspozicinėse erdvėse.

Bandant išrinkti vertingiausią albumo kolekciją, kolegos daugiausia balsų skyrė Reginai Šulskytei. Jos ciklas „Seserys. 2006-2007“ išsiskiria moteriškų nuotaikų / nuojautų subtilumu. Kartais net apsigauni ir nepatiki, kad gražiai puslapiuose sugulę panoraminiai vaizdai sukomponuoti iš dviejų giminingų fotografijų. Susijungęs jų suderinamumas išplečia ir praturtina vizualinius pasakojimus.

Atradusi dviejų fotografijų jungimą, R. Šulskytė per kelerius metus suformavo savitą autorinį braižą. Tiesa, M. Matulytė metraštyje pateikė prieš dešimtmetį mirusio Raimundo Urbono darytus lygiai tokius pat dviejų ar trijų siužetų jungimus. Lyginant su R. Šulskyte galima tik stebėtis, koks drąsiai originalus ir modernus sovietmečiu buvo R. Urbonas. Norėtųsi pasidžiaugti, kad klaipėdietis menotyrininkas Ignas Kazakevičius rengia išsamią monografiją apie trumpai blykstelėjusį talentą.

Regina Šulskytė. ,,Seserys“. 2006-2007 m.

Mintyse matau, kaip kolega redaktorius grūmoja, jog šitaip išsiplėtojęs tekstas vėl netilps į paskirtąjį puslapį. Teks tylomis peršokti net per devynis rimtus fotografus. Pabandžius juos apžvelgti, ir rašantysis, ir skaitantieji sutartinai „atsijungtų“...

Betgi neįmanoma peršokti per daugkartinį originalumo čempioną Gintautą Trimaką, kuris nesibaigiančiais savo triukais nuolat tikrina mūsų tolerancijos ribas. Tik ar besistengdamas būti visų naujovių favoritu jis netaps nuliūdusiu autsaideriu, iš inercijos vis dar čiuožiančiu išsikvepiančio postmoderno nuokalne.

„Suskaičiuoti dangų. 2008“ – tokį puikų pavadinimą sugalvojus, nereikėjo tų aštuonių juostelių, kurių neįmanoma normaliai apibūdinti. Avangardo autoriai prie savo nesuprantamų darbų paprastai išdėsto giliamintes filosofines tezes. Tą daro ir G. Trimakas: „Dangus neturi horizonto ir yra laisvas – bekraštis. Tačiau fotokameros kadras turi konkrečias ribas, o fotojuosta turi ilgį ir plotį bei joje suskaičiuotus kadrus. Manipuliuoju fiksuotu juostos ilgiu ir įvairių fotokamerų (plačiajuosčių, siaurajuosčių) kadrų skaičiumi, įvairiais būdais „įleisdamas“ šviesą, pavyzdžiui, pramušdamas negatyve skyles.“

Šiek tiek aiškiau. Pasirodo, mes matome tiesiog sugadintų juostų išklotines. O kur suskaičiuotas dangus? Gal čia galėtume pritaikyti A. Narušytės „pasąmoninius, ikisąmoninius“ sudėtingumus? Betgi G. Trimakas yra tvirtas racionalistas, matematiškas menininkas. Jis ir dangų pasiryžęs suskaičiuoti.

Dailininkas Aleksas Andriuškevičius nesąmoningiems kūriniams sugalvojo originalius apibūdinimus – netapyba, negrafika. Persikelkime nefotografiją ir išspręsime daugybę modernistinių problemų. Galima net fotografuojančių nefotografų sekciją įsteigti. O G. Trimakui siūlau naują nefotografijos etapą pradėti sukonstruojant Brailio raštu skaitomų vaizdinių ciklą.

Reziumuojant ketverių metų M. Matulytės – sudarytojos – kadenciją pagyrimo nusipelno jos kryptingas, apgalvotas vientisumas, niekam nesistengiant įtikti (?) ir nesiklausant nepatenkintųjų (jų visada bus) padejavimų. Pagrindiniai pasauliškai lietuviškos fotografijos plėtojimosi / judėjimo procesai sugulė metraščių puslapiuose. Šiuolaikinio gyvenimo dvasinė krizė persikėlė į fotografiją. Gal todėl čia tiek daug aptartų tamsybinių užkaborių, nes išsiderinusi siela kuria tokios pat kokybės meną.

Paskutiniajame albume atsisakius pavienių fotografijų ir pristačius tik darbų kolekcijas – portfolio, sugriežtėjo atranka ir autorių sumažėjo trigubai (kiek nepatenkintųjų!). Bet laimingieji jaučiasi karališkai: penkios ar septynios fotografijos (tik Algirdui Šeškui sudarytoja nepagailėjo devynių) jau atskleidžia autoriaus sumanymo esmę.

Pagarbos nusipelno M. Matulytės sukviečiami tekstų autoriai. Peržvelkime aptariamojo leidinio elitą (be minėtų A. Narušytės ir A. Šliogerio): Juozas Aputis, Viktorija Daujotytė, Algis Mickūnas, Renata Šerelytė, Valentinas Sventickas. Su tokia išmintinga komanda galima ne tik fotografijos, bet ir visos Lietuvos problemas aptarti. Gal ir išspręsti.

Būsimojo metraščio vizijas jau dėlioja Algimantas Aleksandravičius. Labai įdomu, kaip fotografas praktikas peržvelgs šių metų fotografinį derlių.