„Vakaro žvaigždelė“ – radijo laida vaikams, jau ketverius metus transliuojama per „Žinių radiją“. Prieš porą metų gimė laidelės interneto svetainė, o kovo mėnesį turėtų išeiti jau trečiasis laidelės komandos rengiamas žurnalas, pavadintas taip pat, kaip ir radijo laida. Virš visos komandos darbo – šūkis „Kad vaikai dori užaugtų“.

Radijo laidos „Vakaro žvaigždelė“ redaktorė Daiva Bauerienė ir žurnalo redaktorė Vilma Varkulevičienė „Bernardinai.lt“ interneto dienraščiui sutiko papasakoti apie jų edukacinį projektą „Kad vaikai dori užaugtų“, vertino savo žurnaliuką ir kitus – komercinius leidinius vaikams. Kalbėjomės apie tai, kaip prakalbinti vaiką: ar jam reikia tik žaidimų ir linksmybių, ar reikia bandyti jį auklėti. O jei jau auklėti, tai kaip?

Kiekvienas naujas ir nekomercinis leidinys turi savo gimimo istoriją? Kaip atsirado jūsiškis?

Vilma Varkulevičienė. Vaikai vieną kartą įsijungė „Vakaro Žvaigždelę“ ir nuo to šeštadienio tapo nuolatiniais laidos klausytojais. Jie atlikdavo kiekvieną užduotį ir rašė laiškus. Tiksliau – dar nemokėjo rašyti, už juos rašydavau aš, ir kiekvieną savaitę keliaudavome į paštą. Tai buvo kaip ritualas.

Susidomėjau laida ir pati, galvojau, kas ten tuos vaikus taip masina, kodėl jie taip klauso? Kai pati paklausiau, kilo toks didelis noras dirbti su laidelę kuriančia komanda. Kiek pati mąsčiau, kiek su kitomis mamomis bendravau, tokių laidų reta ir joms reikia padėti: nedaug yra kalbančių apie moralę, nešančių šviesą, ugdančių vaikus ir vengiančių komercijos.

Kartą Daiva pasiūlė ateiti į studiją bei pažiūrėti, kaip kuriama laida. Susipažinome ir pradėjome kalbėti, kad gera būti leisti žurnaliuką, kuris būtų dar viena švarios minties sklaidos ir tąsos forma, juk mūsų laidelės radijuje žinia pasiekia ne visus. O mes norėtume, kad ji patektų ir pas neturinčius interneto, radijo grotuvų.

Nors jau gal penkiolika metų svarsčiau apie žurnaliuko leidybą, tačiau viskas kalbomis ir pasibaigdavo: pašnekėdavom su vienais žmonėmis, tada su kitais. O čia – viskas nutiko stebuklingai, nes žmonės patys atsirado, savo noru nuo nulio pradėjo ir džiaugiasi tokiu savo darbu...

Daiva Bauerienė. Du pasirodę numeriai yra leisti iš žmonių paramos, kurią vadiname dangaus parama. Ne kitaip.

Prie žurnalo parašyta „Kad vaikai dori užaugtų“, ir tėvai tą tikriausiai supranta. Tačiau kodėl žurnalą į rankas turėtų imti vaikas?

V. Varkulevičienė. Galbūt dėl jo dizaino? Stengiamės jį išleisti žaismingą, linksmą, vaikišką, šviesų, patrauklų, juk mažiems vaikams vizualus patrauklumas ypatingai svarbus. Ir mano nuomone, jis yra gražus. Tikiuosi, kad ir vaikams taip atrodo.

D. Bauerienė. Dar viena kilusi mintis – lauknešėlis prie žurnalo, kuriame yra kompaktiniai diskai su svarbiausiais, išliekamąją vertę turinčiais laidos „Vakaro Žvaigždelė“ įrašais: kas yra Šv. Velykos, Šv. Kalėdos, įrašai apie keiksmažodžius, cigaretės pasakojimas apie save ir kiti vertingi įrašai.

Girdėjau, kad tie, kas turėjo mūsų žurnalą prieš Kalėdas, tai per visas vaikų atostogas diską suko ir suko, dainavo.

V. Varkulevičienė. Visos dainos turi karaokė versijas, tad mano berniukas irgi dainavo vienas kambary, o po to mums koncertą surengė.

D. Bauerienė. Siekiame, kad žurnalai su lauknešėliais pasiektų kuo daugiau vaikų: siunčiame, perduodame per žmones į vaikų namus, į dienos centrus. Bijau suklysti, bet išdalinome daugiau nei šimtą ir kiekvieną dieną vis kapsi, vis iškeliauja.

Po to su tais vaikais palaikome santykius: jie atvažiuoja į mūsų radijo laidą, siunčia savo kūrybą. Tokiu būdu vaikams sukuriama niša, viešai reikšti savo mintis, juk nebūtina savo rašinių ir eilėraščių laikyti stalčiuje, smagu tuo pasidalinti su kitais.

Ar daug klausytojų ir skaitytojų reakcijų, atsiliepimų ir kūrybos sulaukiate?

D. Bauerienė. Negaliu skųstis. Kai atsirado žurnaliukas, o prieš tai ir interneto svetainė, skaitytojų daugėja. Gauname atsiliepimų elektroniniu paštu, susirašinėjame. Va, neseniai iš Mažeikių gavome elektroninį laišką ir jame rašoma, kad vaikai cituoja mūsų pasakas, dainuoja daineles.

V. Varkulevičienė. Laiškų gauname ne tik iš Lietuvos, o ir emigrantų vaikų iš Londono lietuvių bendruomenės, Norvegijos, Prancūzijos. Ten trūksta lietuviškos spaudos, lietuviškų pasakų.

Neseniai gavau žinutę, kurioje – dviejų berniukų ir žurnaliuko nuotrauka bei parašyta „Ačiū“.

Kokio amžiaus vaikams skirta radijo laida ir žurnaliukas?

V. Varkulevičienė. Iki paauglystės, galbūt iki dvylikos metų, tačiau tai nėra riba. Parašo ir mergaitė, kuri penkerius metus buvo ištikima skaitytoja ir dabar jau užaugo.

D. Bauerienė. Teoriškai „Vakaro žvaigždelė“ stengiasi, kad ją klausytų ikimokyklinio amžiaus vaikai, pradinių klasių mokiniai, tačiau mūsų paskatinti kurti, jie klauso daug ilgiau, kaip ir ta šešiolikmetė mergina.

Kaip manote, ar jūsų rengiama radijo laida, leidžiamas žurnalas atliepia skaitytojų poreikius?

V. Varkulevičienė. Kaip ir visada, žurnalą norisi tobulinti ir tobulinti. Norėtųsi, jog jame atsirastų daugiau vyriškumo: toks įspūdis, kad mergaitėms skirta pakankamai daug informacijos, o mažiems berniukams specializuotos informacijos nepateikiama. Norėčiau kokios specialiai jiems skirtos rubrikos, pavyzdžiui, pavadinimu „Su tėčiu“. 

D. Bauerienė. Galvoju apie kitą žurnalą ir matau problemą: kiek suaugusiojo nuomonė svarbi turinio parinkimui, ar jis gali diktuoti, ką turi skaityti vaikas, apsimesdamas, jog to reikia vaikui? O gal reikia to paties vaiko klausti, ką jis norėtų žurnale matyti, ką berniukas, o ką mergaitė norėtų rasti.

Viena mama pasakojo, kad niekaip negalėjo paaiškinti vaikui, kas yra Dievas ir kur jo namai. Ne kiekvieni tėvai gali tai paaiškinti, tad į tokius klausimus tikrai turime atsakyti. Juk tai vaikui aktualu, jis nori apie tai sužinoti ir turi galybę klausimų.

V. Varkulevičienė. Mes atsakingi, kad jie matytų tai, ką reikia, o ne tik tai, ką nori, tad suaugusiojo nuomonės vengti nereikia.

Kas, anot jūsų, yra vaikiška periodika: ugdymas, švietimas, ar pramoga?

V. Varkulevičienė. Mano nuomone, ir ugdymas, ir švietimas, tačiau tai turi būti pateikti žaisimingai ir linksmai.

D. Bauerienė. Vaikas neturi net pajausti, kada jį mokai, o kada linksmini. Bet sugebėk taip, kad nori...

„Vakaro žvaigždelė“, „Bitutė“, „Lututė“ skiriasi nuo kitų Lietuvoje leidžiamų žurnalų. Kiek kiti leidiniai vaikams atitinka vaiko domėjimąsi pasauliu? Kiek naudingą informaciją pateikia?

D. Bauerienė. Prie minėtųjų galima priskaičiuoti „Nykštuką“ ir „Laimiuką“, daugiau literatūrinį žurnalą. Nors yra daug gražių leidžiamų knygų, krikščioniškų leidinių galėtų būti daugiau.

V. Varkulevičienė. Vaikams krikščioniškų leidinių yra, tačiau paaugliams – nė vieno.

D. Bauerienė. Komercinių leidinių vaikams redaktoriams derėtų gerai pagalvoti, ar, rašant apie pramogas, reikėtų publikuoti žiaurius anekdotus, žeminančius vaikų moralę, netgi žmogaus orumą. Pavarčius tuos žurnalus noris imti ir skambinti redaktoriui su klausimu: „ką jūs darot?“

Mūsų mintys kitokios, nes žurnaliuku galime pasėti mažytį meilės grūdelį, o po to žiūrėti, kaip jis auga.

V. Varkulevičienė. Čia toks sėjos darbas, juk nežinia, kokį derlių-rezultatą žurnalas duos. Leidžiame jį ir tikimės, kad kažkurio, skaičiusio žurnalą, vaiko gyvenime gerumo ir šviesos grūdeliai užaugs. O didžiausias noras sėti ten, kur mažiausiai šviesos.

Kokius vaikus užaugina komerciniai žurnalai?

V. Varkulevičienė. Pirma atėjusi mintis - komerciniai žurnalai ugdo savanaudį vartotoją, kuris pamiršta dvasios dalykus: meilę artimui, gerumą. Vaikas apie tai nemąsto,  nes nesužino. Svarbiausiomis vertybėmis tampa graži išvaizda, daiktai ir pranašumai prieš kitus.

Į savo vaikus žiūrėdama galiu pasakyti, kad jie kaip kempinės sugeria visas reklamas, diktuojančias madas. Pareina iš mokyklos ir sako: „dabar madingas kažkoks rašiklis, kainuojantis 70 litų“. Teko kalbėtis su dukra ir ji suprato, kad tai – tik praeinanti mada. Komercija, reklama – kaip monstras, vagiantis sielas. Norisi tam atsvaros.

D. Bauerienė. Suprantame, kad komercinė spauda buvo ir bus. Aišku, galima koreguoti jos turinį, tačiau jų nesustabdys niekas. Reikia daug daugiau tokių leidinių kaip „Bitutė“, „Lututė“ ar „Laimiukas“.

Mūsų pagrindinis tikslas – parodyti vaikui, kad kai tampa sunku, yra į ką atsiremti, parodyti pamatą, kad gyvenime nebūtų taip slidu. Komerciniuose žurnaluose to nėra. Ir daug kas gali sakyti, jog va, jos vėl užsiima didaktika ir moko, moko. Bet apie pavydą, sąžinę, melą, rūkalus galima kalbėti žaismingai ir netiesiogiai, o per veikėjus, įvairias situacijas. Vaikas pats turi atrasti tą tiesą. Vakar sugalvojau pavyzdį apie baravyką. Kai mama padaro baravykų sriubą, tai visi suvalgo ir baigta. Kai randi baravyką pats, tai tą sriubą ilgai atsiminsi. Taip ir su dvasiniais dalykais: atrasta tiesa daug svarbesnė.

Kaip manote, kaip komerciniai žurnalai suvilioja vaikus, sakykime, auditoriją?

V. Varkulevičienė. Mažesni vaikai tuos žurnalus perka dėl priedų. Jei maniškis pamato kokį žaislą prie žurnalo, nori pirkti, o po to jau ir žurnalą skaitys. O kaip veikia „Flinto“ priedai – kaukolės, griaučiai, smegenys – kažkokie siurrealistiniai niekučiai? Atrodo, tai tik žaisliukas vaikui, bet tai nėra nekalta. Tai įeina į jo pasąmonę ir dalis informacijos išlieka. Jei išlieka įspūdis, kad žaisti su kaulais ir smegenimis linksma, galbūt po dešimt metų bus linksma ką nors sužaloti... Taip ir dingsta žmogiškumo ribos.

D. Bauerienė. Lygių „Flintui“ nėra. Kai mano vaikui buvo dešimt metų, tą vienintelį žurnalą ir pirkome, nes tai buvo vienintelis berniukiškas žurnalas. Vieną kartą prie jo buvo pasiūlyta kramtoma guma, iš kurios, jei neklystu, tarakonas iššoka.

Buvo atseit linksma, nes mano dukra labai išsigando. Dar norėjau skambinti redaktoriui, bet nepaskambinau, o dabar gaila dėl to. Viena Vilniaus  pedagoginio universiteto dėstytoja parodė dalį žurnalo „Flintas“ priedų ir ten tikrai yra žmogaus orumą žeminančių dalykų, neduodančių jokios naudos: ar smirdanti ir šlykšti guma priduoda sveikatos? Nemanau.

O prie žurnalo „Mergaitė“ ir „Barbė“ taip pat būna priedų. Kiekviename žurnale pristatomas  kito mėnesio žurnalo priedas ir tai paveikia vaiką kaip reklama.

Toks įspūdis, kad iš vaikų norima atimti vaikystė, kad jie laikomi suaugusiais ir jiems primetamos suaugusiems skirtos prievolės. Apskritai, ar vaikai nesuauga per anksti?

D. Bauerienė. Čia reikėtų atskirti kaimo ir miesto vaikus. Kaimo vaikai, kuriems į rankas nepatenka žurnalai, kompiuteriniai žaidimai išlieka arčiau gamtos, būna nuoširdesni, ne tokie arogantiški, o miesto vaikai bręsta ir užauga daug anksčiau. Aišku, daug reikšmės turi ir tėvai.

V. Varkulevičienė. Vaiko augimo ir gyvenimo greitis daugiausia ir priklauso nuo šeimos atmosferos ir santykių, vertybių. Pamatus vaikas gauna šeimoje ir jais remiasi, tada medijų bei socialinės aplinkos poveikis sumažėja.

D. Bauerienė. Toks jau laikas, kad nepabėgsi nuo to, ką vaikas gauna mokykloje, ką iš jos parsineša, nuo televizijos, kompiuterinių žaidimų ir apskritai aplinkos.

Vienoje konferencijoje buvo iškelta mintis, kad mokytojai mokyklose ugdo kultūrą, dorovę, o tuo pat metu spaudos kioskuose vaikų akių lygiu išdėlioti komerciniai leidiniai, skirti suaugusiesiems parduotuvėse prie kramtomųjų gumų – prezervatyvai. Visa tai turi turėti savo tam tikrą vietą, prie suaugusiųjų prekių, aukštai lentynose, o ne  padėta taip, kad vaikai galėtų apžiūrinėti. Suaugusieji praeina, nusišaipo, o vaikams tai daro neigiamą įtaką.

Kiek tenka važinėtis po Europos šalis, niekur tokių dalykų nemačiau. Kaip gali mokytojai išugdyti vaikus, kai už mokyklos durų vyksta tokie dalykai.

Pirmojoje nuotraukoje - Vilma Varkulevičienė. Antrojoje - Daiva Bauerienė.

Nuotraukų autorė - Zeneka.

Kalbėjosi U. K.

Bernardinai.lt