Kelias į savęs pažinimą yra begalinis. „Pažink pats save!“– ataidi iš senųjų mūsų civilizacijos ištakų antikoje. Ši maksima galioja kiekvienam laikui, bet dabar yra įgavusi ypatingą reikšmę ir svarbą. Kokie esame? Kodėl tokie? Iš kur mūsų ydos, o gal ir stiprybės? Žmogaus pažinimo kelių esama įvairiausių, bet menas bene daugiausia pasako, giliausiai įžvelgia. Nesirengiu leistis į teorinius svarstymus, o noriu sustoti prie vieno konkretaus atvejo. Neseniai pasirodė Laimono Tapino knyga „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“ (Alma littera, 2008) apie Vytautą Žalakevičių, kurio asmuo ir likimas galėtų būti laikomas tipingas sovietmečio menininkui, o tam tikra prasme ir ne vien menininkui.

V. Žalakevičius iki šiol nėra vienareikšmiškai vertinama figūra. Vieniems jis – „kultinis menininkas, didysis lietuviškojo kino meistras, etaloninio filmo „Niekas nenorėjo mirti“ kūrėjas, kitiems – amoralus konformistas ir istorijos klastotojas. Kieno pusėje atsistos biografas? Daugeliui (man irgi), pirmoji alternatyva – „kultinio“ menininko - nebūtų priimtina. O antroji – ar ji nekelia dar didesnių abejonių?

Prieš biografijos autorių iškyla itin sunkus uždavinys – bandyti surasti kiek įmanoma objektyvesnį sprendimą, kiek galima tiksliau pasverti argumentus už ir prieš, kad jo siūlomas vertinimas įtikintų ar bent – nesukeltų atmetimo reakcijos. Patraukia ir suintriguoja jau pradžioje autoriaus išsakyta pozicija: gili simpatija ir ... „kažkoks kartėlis“. Skaitytojas nusiteikia ambivalentiškam požiūriui. Atvirumas tiesai, turimos medžiagos prieštaringumui yra pirma ir didžioji L. Tapino knygos vertybė. V. Žalakevičius atskleidžiamas kaip be galo kompleksuota, neurotiška asmenybė, žadinusi ne vienam iš aplinkinių neapykantos jausmus, bet, kita vertus, – žmogus, negailestingai žvelgęs į save patį ir suvokęs, kad niekados nesugebėjo realizuoti savęs.

Jis, atrodo, buvo linkęs parsidavinėti. Už ką? Už garbę, gerovę, komfortą, pinigus? Anuomet tai padarė ne vienas. Bet kino menininko padėtis šiuo atveju gal ir sunkiausia, nes kinas buvo absoliučiai priklausomas nuo valdžios, jam reikėjo didelių pinigų, o jų anuomet galėjo duoti tik valdžia. Atrodytų, kad pasirinkimas čia tik vienas: arba išsižadėti savo pašaukimo, savo talento realizacijos, arba parsiduoti. Menininkui iškyla tikrai tragiška dilema. Teisybė, net kinui buvo ir kitas kelias: juk sukurta anais laikais geros dokumentikos, būta pavykusių kamerinio pobūdžio filmų, bet jie daug mažiau išgarsėjo, negu V. Žalakevičiaus darbai. O V. Žalakevičius norėjo būti garsus ir turtingas. Išskirtinis.

Ne visus istorinis laikas išmušė iš vėžių. Iš tos pačios kartos, tos pačios gimnazijos buvo tokių, kurie perėjo sovietinius kalėjimus ir lagerius, savo gabumais ir darbu pasiekė aukštą visuomeninį statusą be konformizmo ir susidvejinimo, paskui tapo Sąjūdžio vadais. Tėvų namuose jie mokėsi savitarpio meilės, kuklumo, pasiaukojimo. Gyvenimą suprato kaip pareigą.

O V. Žalakevičiaus vaikystė bėgo bailaus prisitaikymo atmosferoje. Sovietai, vokiečiai, vėl sovietai – dabar jau ilgam. Keičiasi ideologijos, prie kurių lieka bailiai taikytis, drebant ne tiek dėl gyvybės, kiek dėl galimo namų nacionalizavimo... Klostosi išduotos kartos savijauta, kai žmogus dėl nieko nėra kaltas ir už nieką neatsako. Pasaulis atrodo kaip „keistas veidmainiškas teatras“.

Nuo vaikystės jis jautėsi išskirtinis. Lankė elitinę mokyklą, draugams atrodė visada išsipustęs, vasarodavo su motina Palangoje, naudojosi sąlygine prabanga. Mėgo pasipuikuoti prieš draugus ir kėlė jų pavydą. Klostėsi valdingas ir kaprizų pilnas charakteris. Vėliau aukštąją veidmainystės mokyklą išėjo Maskvoje.

Savigrauža ir apmaudu prasideda darbas su „Niekas nenorėjo mirti“. Kaip prisimena J. Gricius, galutiniame režisūriniame scenarijuje filmas turėjo baigtis scena, kai stribų ir partizanų mūšio įkarštyje į kaimą įvažiuoja sunkvežimiai, pilni NKVD kareivių, o šie ir nulemia kovos baigtį, iššaudę tose apylinkėse veikusį partizanų būrį. Kino studijos ir komiteto vadai atmetė šią sceną ta dingstimi, kad Maskva jos nepraleistų. Jie kategoriškai nesutiko su tokiu filmo finalu, reikalavo net neužsiminti apie NKVD pajėgas. „Žalakevičius siuto, bet ką nors pakeisti buvo bejėgis. Nė vienas režisierius negalėjo pradėti filmo, negavęs studijos, kinematografijos komiteto, o ir Maskvos valdininkių palaiminimo. Vytautas matė tą filmą, jautė, koks turėtų būti. O suprato, kad pradeda nuo bjauraus kompromiso“(„Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“,p.104).Tais metais jis pasirašo kultūrininkų pareiškimą (valdžios padiktuotą) prieš A. Sacharovą (233 p.).Taip elgdavosi ir vėliau. Bendradarbiai teigia, jog Žalakevičius „prie taurelės skleidė įdomiausias idėjas. Filme gi realizuodavo jas iki tam tikros ribos, suveikdavo tas anuometinės sistemos žmogaus įkaltas „stop“ jausmas. Apie save jis sakęs: „Esu per didelis bailys, kad galėčiau nufilmuoti tai, kas parašyta. Viskas, ką tu perkeli į ekraną, negali būti geriau, negu parašyta“, – kalbėjo jis 1982 m. Tokioje būsenoje jis nesiėmė filmuoti „Jausmų“ pagal savo paties parašytą scenarijų (155).

Paskui imasi kurti grynai konformistinius filmus Lotynų Amerikoje. Apie jį išgarsinusį filmą „Tas saldus žodis – laisvė“ jis kalbėjo 1980 m.: „Nemyliu savo filmo „Tas saldus žodis – laisvė“. Kurdamas šį filmą, susidūriau su pačiais didžiausiais sunkumais. Teko mokytis pastatymo maštabiškumo, holivudinių metodų. Mokymasis man daug davė. Bet šiuo atveju mieliau prisijungčiau prie tų, kurie nelaiko mokyklos mieliausiu gyvenimo laikotarpiu“(225 p.). Filmas gauna pagrindinį prizą Maskvos kino festivalyje 1973 m., patenka į tarptautinį Londono kino festivalį, susilaukia puikių vertinimų daugelio šalių spaudoje. Bet tie, kurie supranta, ką šis filmas iš tikrųjų reiškia, vertina jį labai kritiškai. Lenkas J. Gazda rašo: „Aš nekenčiu to filmo. Kažkur skaičiau, kad tai esąs romantinis filmas apie revoliucinį sprogimą Pietų Amerikoje ir nuostabią meilę. Man tai buvo tikrų tikriausias propagandinis filmas, kuris tarnavo imperialistiniams Sovietų Sąjungos tikslams užvaldyti visą pasaulį. Ten ir meilė buvo netikra, dirbtinė.“(224–225 p.). Panašiai tuo metu kalbėjo K. Zanussis: „Tas saldus žodis – laisvė“ buvo netiesa. Visa tai darė neabejotinai talentingas žmogus, bet tai netiesa. Buvo nemalonu matyti, kad jis patikėjo imperijos išskirtinumu ir beveik sutiko kalbėti imperijos vardu...“ (225 p.).

Atsisveikinęs su ,,avantiūristo – liokajaus“ vaidmeniu Maskvoje, grįžta į Lietuvą, sukuria įvairaus pobūdžio filmų. Sulaukia Lietuvos Nepriklausomybės. Dažnai atsigręžia į nueitąjį gyvenimo ir kūrybos kelią. Dar Maskvoje būta kontaktų su A. Tarkovskiu, kai pirmąkart paliečia tikėjimo dalykus (234 p.), kurie vaikystėje nebuvo svetimi (lankė elitinę katalikišką mokyklą),jau Nepriklausomybės laikais deklaruoja savo katalikiškumą (393 p.), nors visiškai neaišku, ką tai jam reiškia. Pesimistiškai reziumuoja nueitąjį kūrybinį kelią: „Aš dariau filmus, neatitinkančius mano tikrosios prigimties“ (379 p.). Ir jau pačioje gyvenimo pabaigoje: „Aš visą gyvenimą kankinau save, kitus ir vis dėlto nepadariau nieko, ką mokėjau, galėjau ir privalėjau padaryti...“ (395 p.). Iš tikrųjų, visas kūrybinis gyvenimas – tai nuolatinis menininko prievartavimas, laužymas, begalinis kankinimas. Kartą tą kelią pasirinkęs, jis jau nebegali pasitraukti, nes tai irgi būtų savęs išdavimas. Išauga autocenzūra, geismas apginti savo kūrinį, viltis, kad pavyks išsaugoti, įnirtinga, nors dažnai beviltiška gynyba. Taip palaipsniui menininkas tampa tragiška figūra. Reikia sutikti su tuo, ką V. Žalakevičius pasakė forume, skirtame filmo „Niekas nenorėjo mirti“ trisdešimtmečiui pažymėti: „Sunkiausia, tragiškiausia, ką kiekvienas iš mūsų patyręs praeityje, - netektys. Netektys nėra tai, ką turėjai ir praradai. Netektys yra tai, ko tu niekada neturėjai. Galėjai turėti, bet neturėjai. Galėjai padaryti, parašyti, pastatyti, suvaidinti, bet tu to nepadarei. Tai yra tikros, gyvos, kraujuojančios netektys. Talmude yra parašyta: „Neišsipildę norai – tai nuodai“ (396 p.) .Tai matė ir tai patyrė ne tik jis pats, bet daugybė jo kolegų, pakeleivių, amžininkų – tai liudijo ovacijos, kilusios po šios kalbos. Nes jie jautė panašiai ir viską panašiai suprato.

L. Tapinas visa tai irgi supranta ir atjaučia. Bet kartu jis žino, kad tai nėra visuotinis požiūris. Jis rašo sutikęs ir tokių, kurie, sužinoję apie būsimą knygą, sušukdavo: „Privalai jį demaskuoti!“ arba: „Jei išeis dar viena adoracinė knyga, aš pats imsiuosi priemonių...“ Jie buvo irgi teisūs. Nes žiūrėjo ne iš menininko, kūrėjo, bet iš savo pačių, iš istorinės tikrovės perspektyvos ir teigė: „Niekas nenorėjo mirti“ yra pagrįstas melaginga idėja, jis meluoja apie ano laiko santykius ir tautos daugumos vertybes: filmas yra stribų heroizavimas, ir to neatperka nei puikūs aktoriai, nei įspūdingas režisieriaus, operatoriaus darbas, nei Laimono Noreikos partizano užuojautą kelianti kančia.

Didelė L. Tapino knygos vertė yra ta, kad jis suteikia skaitytojui galimybę šį nesutaikomą prieštaringumą suvokti. Jis atskleidžia tokią gausią, tokią atvirą medžiagą, taip jautriai ir sąžiningai ją pateikia, nuolatos palydėdamas ir simpatijos, užuojautos, ir abejonės intonacijomis, kad ir skaitytojas pasijaučia laisvas savo refleksijose ir vertinimuose.

Pasinaudodama ta laisve, norėčiau dabar pastumti į šalį estetikos ir meno kūrybos problemas: pernelyg knieti panaudoti V. Žalakevičiaus biografiją mūsų visuomenės diagnostikai ir susieti su neseniai „Lietuvos žiniose“ pasirodžiusiu ir gal daugelio pastebėtu prof. D. Gailienės, psichologės ir savižudybių tyrinėtojos, interviu „Ne visas žaizdas gydo laikas“, kur ji, atsakinėdama į žurnalistės klausimus, išdėsto priežastis, kurios, jos manymu, nulemia daugelį mūsų visuomenės ligų: girtuoklystę, savižudybes, pasyvumą, bejėgiškumą, savęs nevertinimą. Viso to šaknis ji mato sovietinėje praeityje, anuomet žmonių patirtose traumose. „Priverstinis susiskaldymas (kai vienur patyli, kitur netgi prisidedi, o visai kita mąstai) veikė žmones dešimtmečius... Toks susidvejinimas neliko be pėdsakų“, dauguma nuostatų automatiškai perėjo į kitą epochą. „Nebėra prievartos, o mes elgiamės kaip vergai.“ „Tai atspindi ir mūsų balsavimas, požiūris į valdžią, savo valstybę. Juk didesnė dalis gyventojų net nerinko valdžios, bet dabar su tais, kurie rinko, taip pat mano, kad turi teisę piktintis...“ Negali nepritarti autorei. Taip pat tam, kad ne visus demoralizavo priverstinis susidvejinimas, nes buvo ir tokių, kurių sovietmetis nepalaužė ir nesumaitojo, kurie „dėjo dideles pastangas, norėdami nepasiduoti sistemai, išsaugoti savo orumą, teisingumo jausmą“, nes, kaip sako prof. D. Gailienė, traumos vieną žmogų laužo, kitą - grūdina. Nes kas iškovojo nepriklausomybę? Juk ta pati traumuota tauta, ta jos dalis, kuri pajėgė išlaikyti savyje  laisvos valios ir esminių žmogiškų vertybių dvasią.

Tad L. Tapino knyga yra ne tik įdomi asmens biografija, bet ir meno sociologijos įžvalgus tyrinėjimas. Tai knyga apie menininką sovietinėje epochoje – jo situaciją, galimybes ir ribas, specifines kūrybos, pašaukimo problemas. Užtat yra įmanoma susieti jį su prof. D. Gailienės samprotavimais. Tarp abiejų autorių galima įžvelgti tam tikrą giluminį ryšį. L. Tapino knygoje iškylantis ryškus menininkas yra tarsi sutirštintomis spalvomis nutapytas ne vieno iš mūsų atvaizdas. Pasižiūrėję į šį atvaizdą, galime geriau pažinti patys save, pamatyti savo elgesio ir savijautos šaknis .O pamatę gal ir užčiuopsime kelią į būsimą pagijimą.

Bernardinai.lt