Šis šventasis gimė Asyžiuje, Italijoje, 1838 m. Jis buvo pakrikštytas Pranciškumi, pagerbiant šv. Pranciškų Asyžietį. Jo motina mirė, kai jam tebuvo ketveri. Pranciškų ir kitus vaikus augino tėvo pasamdyta guvernantė.

Pranciškus išaugo labai malonus ir dailus, buvo laukiamas svečias vakarėliuose. Jis mėgo linksmintis, tačiau jautė, kad jam kažko trūksta. Kartais net pasilinksminimai atnešdavo jam nuobodulį ir jis negalėjo paaiškinti, kodėl. Giliai širdyje Pranciškus jautė stiprų Dievo ir dvasinio gyvenimo ilgesį.

Porą kartų jis smarkiai susirgo ir buvo arti mirties. Kaskart jis pažadėdavo Dievo Motinai, kad jei ji išgydys jį, jis taps vienuoliu. Abu kartus jis pasveiko, bet nesilaikė duoto pažado. Vieną dieną jis pamatė, kaip procesija neša Sopulingosios Dievo Motinos paveikslą. Jam atrodė, kad Švč. Mergelė žiūrėjo tiesiai į jį. Tuo pačiu metu savo širdyje jis išgirdo balsą, sakantį: „Pranciškau, tu nebepriklausai pasauliui“.  Tai paveikė Pranciškų ir jis įstojo į Pasionistų (Šv. Kryžiaus ir Viešpaties kančios) vienuolyną. Tuo metu jam buvo aštuoniolika. Pranciškus pasivadino Sopulingosios Dievo Motinos Gabrieliumi.

Eucharistija ir pamaldumas Marijai, Sopulingajai Dievo Motinai, tapo svarbiausiais dalykais Gabrielio gyvenime. Jis leisdavo laiką galvodamas apie Jėzaus kančią ir kaip Viešpats kentėjo už jį. Taip pat Gabrielius išsiugdė dvi dorybes: nuolankumą ir kuklumą. Gabrielis garsėjo savo džiaugsmingumu. Jis visuomet buvo laimingas ir skleidė džiaugsmą aplink save.

Po keturių metų, praleistų Pasionistų vienuolyne, Gabrielis mirė 1862 vasario 27 d. Popiežius Benediktas XV paskelbė jį šventuoju 1920 m.

Šis šventasis pasižymėjo ypatingu džiaugsmu. Kaip aš galiu nešti džiaugsmą aplinkiniams? Ką iš tikrųjų reiškia jausti džiaugsmą Kristuje?