Vasario 21 d. Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčioje įvyko ilgai lauktas vargonininko iš Prancūzijos Kurto Luederso koncertas. Kad tai neeilinis renginys, liudijo klausytojų gausa, kas paprastai vargonų muzikos koncertams šiuo metų laiku šioje Vilniaus bažnyčioje nėra dažnas reiškinys.

Kurtas Luedersas yra svarbi figūra vargonų pasaulyje – jis yra laikomas XIX a. prancūzų muzikos žinovu. Šiuo metu jis yra Paryžiaus šv. Dvasios reformatų bažnyčios vargonininkas, dėsto Sorbonos universitete ir Plaisir konservatorijoje (Prancūzija). Nors augo Amerikoje, kur baigė Jeilio koledžą, jau daugiau kaip 30 metų gyvena Prancūzijoje. Čia jis baigė Schola Cantorum ir Sakralinės muzikos institutą bei Sorbonos universitetą. Savo koncertuose, įrašuose,  paskaitose, meistriškumo kursuose ir straipsniuose jis gilinasi į Prancūzijos romantinių vargonų estetiką ir repertuarą, ypatingai Alexander Guilmant ir jo bendraamžius. K.Lueders pastaruoju metu daug laiko skiria naujai atrastos ir atgimstančios XIX a. prancūzų fisharmonijos repertuaro solo, ansamblinių koncertų bei CD įrašų populiarinimui. Šiame repertuare dominuoja Saint-Saënso, Widor, Gounod, Guilmant ir Rossini kūriniai.

Didžiausius Lietuvoje 64 registrų VU Šv. Jonų bažnyčios vargonus 1983-2000 metais pastatė UAB Vilniaus vargonų dirbtuvė, panaudodama išlikusius keliolika XVIII-XIX a. medinių vamzdžių ir puošnų barokinį fasadą. Šis didingas instrumentas dėl savo registrų, derinimo sistemos ir kitų ypatumų, ko gero, labiau tinka vokiškos tradicijos XVIII – XIX a. I pusės repertuarui atlikti. Todėl dar didesnė intriga kilo, sužinojus, jog vargonininkas savo koncerto programos pagrindą sudarė iš pasaulyje retai atliekamų, o Lietuvoje apskritai negirdėtų XIX a. prancūzų kompozitorių kūrinių.

K.Luedersas koncertą pradėjo Alexandre Guilmant Morceau de Concert (Koncertinės variacijos). Vienas iš reikšmingiausių šio koncerto kompozitorių, A.Guilmant už savo veiklą populiarinant muzikos instrumentų karaliumi tituluojamą instrumentą, ko gero, galėtų būti laikomas vargonų Aleksandru Didžiuoju. Jo įspūdinga koncertinė karjera driekiasi nuo Rygos iki pasaulinę sensaciją sukėlusių trijų koncertinių kelionių po JAV. Guilmant taip pat buvo įtakingas improvizatorius, pedagogas ir senosios muzikos redaktorius. Jo muzikos stilius pasireiškia paprastumu ir klasicizmui būdingu formos aiškumu, kaip ir to vakaro programoje skambėjusios Morceau de Concert.

Šis kūrinys buvo sukurtas 1869 metais ir dedikuotas garsiam anglų virtuozui W.T.Bestui. Kūrinį sudaro introdukcija, tema, variacijos ir finalas. Kompozicijos pradžioje meistriškai naudojama ketvirtosios variacijos melodinė medžiaga. Finalas yra puikus fugos/tarantellos (greito šokio), kurią Guilmant taip mėgo, pavyzdys. Čia sugrįžta pagrindinė pianissimo tema, po kurios ji skamba triumfuojančiai didžiuliais akordais. Tuo metu pedalai groja vikrią ir greitą boso liniją.

K.Lueders interpretacija pasižymėjo įtaigiomis ir spalvingomis registruotėmis, labai subtiliai atliktomis lėtomis variacijų dalimis ir ypatingu dėmesiu didžiulei bažnyčios akustikai. Finalas buvo atliktas nesilaikant jauniems atlikėjams dažnai būdingo principo „greitai ir garsiai“, o greičiau „garsiai ir išraiškingai“.

Kiti du K.Luederso koncerto senosios muzikos kūriniai yra parašyti variacijų formomis, kilusiomis iš šokio žanro. XVI a. nežinomo anglų kompozitoriaus variacijos “Uppon la mi ré”, primena išrašytą improvizaciją, paremtą tik trimis garsais – la, mi ir re. Šioms variacijoms būdinga nepaprastai erdvi ritmo ir melodinė laisvė, beveik primenanti džiazo muziką. Tai parodo, kad visais laikais iš kompozitorių genialumo gimė nemirtingų šedevrų. Geriausia bet kurios epochos muzika yra niekada nesenstanti ir moderni. K.Lueders interpretacijoje šios 500 metų senumo variacijos iš tiesų skambėjo labai įtaigiai.

Toliau koncerte skambėjo XVII a. ispano, Valencijos katedros vargonininko, Juan Bautista Jose Cabanilles (1622-1712) Pasacalles de 1° tono. Pasakalija tradiciškai yra variacijos, kurių pagrindą paprastai sudaro boso balse pastoviai pasikartojanti tema, dažniausiai rašoma trijų dalių metre. Įdomu pažymėti, Cabanilles kūrinyje pasakalija yra dviejų dalių. Kaip prieš tai skambėjusiame kūrinyje, taip ir čia yra ryškus improvizacijos elementas. Apskritai galima pažymėti, kad šiose variacijose yra daug sudėtingos polifonijos, t.y. atskirų balsų savarankiškumo. Įvairiais polifoniniais elementais ši pasakalija netgi priminė didžiojo Nyderlandų meistro, Amsterdamo Orfėjumi vadinto, Jano Pieterszoono Sweelincko (1562-1621) fantazijas. Žinoma, tai buvo ne atsitiktinis įspūdis, mat Cabanilles už savo polifoniją dažnai vadinamas ispanų Bachu. Nuskambėjęs ispanų šedevras K.Lueders interpretacijoje paliko didingą bet kartu kiek asketišką, elegantišką, o svarbiausia – kilnų įspūdį. Autoriaus subjektyvia nuomone, ypač virtuoziški solo pasažai, K.Lueders buvo pagroti pasitelkiant neįprastas ir stulbinančio grožio didžiausių Lietuvoje vargonų registrų kombinacijas.

Po įmantraus ispanų baroko, vargonininkas klausytojus nukėlė į Napoleono laikų Prancūziją. Šiam laikotarpiui atstovaujantis Alexandre-Pierre-François Boëly (1785-1858) buvo svarbus XIX a. pirmosios pusės vargonų kompozitorius, vargonininkas ir pianistas, paliko daugiau kaip 300 įvairiausio žanro kūrinių. Fantazija ir Fuga B-dur yra vienas iš garsiausių jo kūrinių, parašytas pedaliniam fortepijonui (t.y. fortepijonui su atskira pedalų klaviatūra, stygomis ir plaktukais, skirtais groti kojomis.) Galima teigti, kad ši Fantazija ir fuga primena XIX a. prancūzų tokatą, kurios viduryje pasigirsta sodri ir melancholiška fuga, o pabaigoje sugrįžta tokatai būdingas motorinis judėjimas. Stabilus K.Lueders tempo pojūtis ir didelis dėmesys balsų išraiškingumui jo interpretacijoje paliko solidų įspūdį.

Ne visi mėgo Boëly jo gyvenimo laikais. Taip atsitiko iš dalies dėl to, kad Boëly nevertino populiarios to meto Napoleoniškoje Prancūzijoje mados, vargonams rašyti kūrinius, paremtus operečių ir to meto pop muzikos kalba. Tačiau A.Guilmant kaip ir daugelis to meto ištikimų jo gerbėjų, klasikiškai mąstančių jaunųjų vargonininkų (ypač C.Franck and C.Saint-Saëns) labai vertino Boëly už jo stiprų tikėjimą, kad tikro vargonų stiliaus pagrindas turi būti polifoninė muzika. Tokios muzikos idealas buvo baroko meistrai G.Frescobaldi ir F.Couperin, bet visų labiausiai tariamai nesuvokiamas, neprieinamas ir nepasiekiamas J.S.Bacho stilius. Boëly taip garbino Bachą, kad netgi sukūrė jo stiliumi paremtus choralinius preliudus. Trys tokie choraliniai preliudai, sukurti pagal XVI a. kalėdinių giesmių melodijas, skambėjo ir šiame koncerte. Klausantis jautraus K.Lueders šių švelnių kūrinių atlikimo, buvo galima pagalvoti, kad skamba Bacho muzika – šitaip autentiškai Boëly perteikė savo idealo stilių.

Toliau to vakaro programoje skambėjo kito iškilaus prancūzo Samuel Rousseau (1852-1894) Scherzo. S.Rousseau Paryžiaus Konservatorijoje buvo mėgstamiausias Césaro Francko (1822-1890) studentas, savo kūriniuose ištikimiausiai iš visų Francko pasekėjų naudojęs mokytojo muzikinę kalbą. XIX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, laimėjęs prestižinį Romos kompozicijos konkursą, jis tapo muzikos direktoriumi Paryžiaus Sainte-Clotilde bažnyčioje, kurioje ilgus metus vargoninkavo Franckas. Todėl Rousseau buvo kone vienintelis, galėjęs nuolat klausytis visų legendinių Francko improvizacijų. Vėliau jis tapo garsiu harmonijos profesoriumi ir operos kompozitoriumi. Deja, jis mirė pačiame savo jėgų žydėjime. S.Rousseau sekdamas to laikmečio tradicija, kūrė ir lengvesnio pobūdžio kūrinius, tokius kaip Scherzo, kuris yra labiau įtakotas kabareto negu bažnyčios, nors visada išlaiko gerą skonį. Turint omenyje VU Šv. Jonų bažnyčios vargonų vokiškąją orientaciją, buvo iš tiesų nuostabu klausytis, kaip K.Lueders valdomi, vargonai prabilo prancūziška dvasia.

Šiame koncerte K.Lueders atsiskleidė ne tik kaip subtilus vargonininkas, bet ir kaip įdomus kompozitorius. Paties autoriaus teigimu, jo 2007 metais sukurtos Trys Bagatelės yra labiau panašios į eskizus, negu į visiškai išbaigtus kitus kūrinius šioje programoje. Nors bagatelių nuotaika nedviprasmiškai sukelia niūrų ir liūdną įspūdį, jų muzika buvo norėta išreikšti pasitikėjimą nelaimėje ir tam tikrą konstruktyvų nostalgijos jausmą. Šiais kūriniais buvo siekta parodyti įvairias solo kombinacijas ir faktūras, kurios ryškiai skirėsi nuo romantinio repertuaro to vakaro programoje. Tam tikra prasme, šie trumpi kūriniai priminė K.Lueders labai vertinamo XX a. prancūzų kompozitoriaus Jehan Alain (1911-1940) harmoninę kalbą. Čia vėlgi atsiskleidė retas vargonininko sugebėjimas perteikti neįprastas, bet labai įdomias registrų spalvas.

Koncerto pabaigoje svečias iš Prancūzijos atliko Georges Krieger (1885-1916) Tokatą e-moll. Kompozitorius ir vargonininkas G.Krieger buvo didžiųjų prancūzų simfonistų Charles-Marie Widoro (1844-1937) ir Louis Vierno (1870-1937) studentas Paryžiaus konservatorijoje. Jo gyvenimas nutrūko per I-ąjį Pasaulinį karą. Deja, jis turėjo nedaug galimybių plačiau atskleisti savo talentą, už kurį Viernas jį taip liaupsino. Kiek niūri ir tamsoka Tokata, sukurta 1913 metais, nepriekaištingai remiasi klasikine forma, kurioje pirmoji tema yra herojinė, o antroji – lyriškoji. Antrosios temos harmoninė kalba yra labai panaši į Francko. Virtuoziška tokata baigiasi Francko tradicija sekančia Coda, kur antroji tema buvo grojama triumfuojančiais akordais Tutti registruote. Taigi, per Rousseau ir Krieger, C.Francką, garsiausią XIX a. prancūzų vargonų kompozitorių, taip pat buvo galima netiesiogiai girdėti šio vakaro programoje. Nors K.Lueders atlikime subjektyvia šių eilučių autoriaus nuomone gal kiek ir pritrūko tempo ir tos gaivališkos energijos, kurios paprastai yra kupinos tradicinės prancūzų tokatos, baigiamojo koncerto kūrinio įspūdis buvo geras.

Apibendrinant šį koncertą galima pasakyti, kad tai Lietuvos vargonų pasaulyje buvo svarbus įvykis ir dar kartą atskleidė itin plačias VU šv. Jonų bažnyčios didžiųjų vargonų galimybes. K.Lueders Lietuvos vargonų meno mylėtojai prisimins kaip subtilų ir intelektualų vargonininką, supažindinusį juos su nepelnytai retai atliekamais ir originaliais kūriniais; taip pat kaip vargonininką, kurio rankomis (ir kojomis) šis didingas instrumentas prabilo tikrai netikėtomis ir įdomiomis registrų spalvomis.

Bernardinai.lt