1918 metų kovo 6 dieną gimė LLKS tarybos 1949-ųjų vasario 16-osios Deklaracijos signataras Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

„Mes visi teturime vieną troškimą: iškovoti Lietuvai laisvę ir, jei Dievo bus leista, su visa tauta dalyvauti toje neįsivaizduojamo džiaugsmo šventėje, su visa tauta kurti tikrai laisvą, kultūringą, demokratijos principais pagrįstą nepriklausomos Lietuvos gyvenimą“. (Iš A. Ramanausko atsiminimų knygos „Daugel krito sūnų“)

Vienas žymiausių Lietuvos partizanų vadų Adolfas Ramanauskas-Vanagas gimė Niu Britene JAV. 1921-aisiais kartu su tėvais grįžo į tėvynę. 1936 metais baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau – Klaipėdos pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą. 1940-1945 metais dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje.

Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, matydamas savo tautiečių kančias, kasdienius žmonių areštus, okupantų savivalę, būsimasis partizanų vadas galutinai apsisprendė išeiti kovoti drauge su kitais jau veikiančiais laisvės kovotojais. Apie jo partizaninį kelią byloja keli svarbiausi biografiniai faktai.

Adolfas Ramanauskas–Vanagas ir Albertas Perminas Jūrininkas. Fotografuota Gražinos Pigagaitės 1946 m. Bingelių apylinkėse

A. Ramanauskas, pasirinkęs Vanago slapyvardį iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945-ųjų vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, 1946 metais – Merkio rinktinės vadu. 1947-ųjų rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai. 1948 metais paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.

1949 metų vasarį Radviliškio rajone, Mėnaičių kaime, Stasio Mikniaus sodyboje, dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadu suvažiavime, kuriame vasario 16-ąją buvo priimta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) tarybos deklaracija.

Į šį suvažiavimą Vanagas iškeliavo iš Dzūkijos 1948 metų lapkritį. Ėjo lankydamas partizanų dalinius ir gruodžio pradžioje jau buvo Tauro apygardoje. Čia prie jo prisijungė Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas ir kartu keliavo toliau. Dėl ypač padažnėjusių MGB provokatorių – agentų smogikų akcijų keliauti jiems teko pėsčiomis ir tik naktimis. Lydimi dviejų partizanų, ties Gelgaudiškiu persikėlę per Nemuną, atvyko į Jurbarko rajoną. Čia susisiekė su Kęstučio apygardos vyrais. Keliauti buvo labai pavojinga: teko eiti nežinomomis vietovėmis, nuolat bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Buvo būtina vietinių partizanų pagalba, turėjo būti suderinti ryšių punktai, sutarti slaptažodžiai, susitikimo vietos, palydovai.

Pagaliau lydimi Kęstučio apygardos partizanų A. Ramanauskas-Vanagas ir A. Grybinas-Faustas pasiekė Kęstučio apygardos štabą. Čia jie pirmiausia buvo palaikyti MGB provokatoriais. Vietos partizanai puikiai žinojo, kad neseniai pasaloje vos nežuvo apygardos vadas, be to, čia jau veikė MGB agentų-smogikų grupės, suformuotos iš perverbuotų partizanų. Dėl šių aplinkybių nebuvo suderintas atvykusiųjų partizanų susitikimas. Atlydėtų partizanų iš Pietų Lietuvos Kęstučio apygardos štabo partizanai nepažinojo.

Pietų Lietuvos partizanų vadų susitikimas su Vakarų Lietuvos partizanais. A. Ramanauskas-Vanagas stovi 4 iš dešinės. Vanago patikimumą J. Žemaičiui savo gyvybe laidavęs V. Gužas-Kardas stovi 4 iš kairės

Kęstučio apygardos vadas Henrikas Danilevičius-Vidmantas, pasiruošęs užtaisytą ginklą, A. Ramanauską-Vanagą tardė keletą dienų. Po savaitės su 12 partizanų palyda iš Pietų Lietuvos atvykę partizanai buvo palydėti pas Jūros srities vadovybę. Čia įtampa taip pat nenuslūgo – buvo nutarta palydėti atvykusiuosius iki suvažiavimo vietos ir pristatyti juos Jonui Žemaičiui-Vytautui ir jo aplinkai. Vanagas ir J. Žemaitis-Vytautas taip pat buvo nepažįstami. Net šešias valandas truko intensyvios apklausos. Joms pasibaigus J. Žemaitis atvykusiems pasakė: „Arba Jūs esate pasišventę partizanai, arba labai gerai parinkti ir paruošti provokatoriai.“ Vėliau Vanagas savo atsiminimuose rašė apie šias nejaukias gyvenimo akimirkas: „Susidarė nejauki padėtis, tačiau kokia nors išeitis turėjo būti rasta.“ Išeitis buvo rasta tik tada, kai Vakarų Lietuvos srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas, buvęs atvykusiųjų iš Pietų Lietuvos partizanų apsaugoje ilgesnį laiką, savo gyvybe garantavo už svečius. Dar keletą dienų tęsėsi neoficialūs pokalbiai ir buvo galutinai išsiaiškinta ir įsitikinta, kad A. Ramanauskas-Vanagas tikrai yra Pietų Lietuvos srities vadas.

Atvykus atstovams iš Pietų Lietuvos buvo pradėtas išplėstinis Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio prezidiumo ir Karo tarybos jungtinis posėdis. Jame buvo įkurtas LLKS. Jis sujungė visas su okupantais kovojančias struktūras į bendrą pasipriešinimo organizaciją, sudarė vyriausiąją partizanų vadovybę – LLKS tarybos prezidiumą. Prezidiumo pirmininku tapo J. Žemaitis-Vytautas, o jo pirmuoju pavaduotoju – Pietų Lietuvos srities vadas A. Ramanauskas-Vanagas.

Nuo vasario 11 dienos iki vasario 17-osios vyko LLKS tarybos posėdis. Jame buvo apsvarstyti 25 klausimai, tarp jų Sąjūdžio politinė programa, ginkluoto pasipriešinimo taktika, Sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai, priimti kreipimaisi į Sąjūdžio dalyvius bei kitus Lietuvos gyventojus.

Vasario 16-ąją LLKS tarybos posėdyje buvo priimta LLKS sąjūdžio tarybos deklaracija. Joje buvo išdėstytos pagrindinės Sąjūdžio politinės programos nuostatos, nusakyta lietuvių tautos kovos esmė ir būsimos demokratinės valstybės kūrimo modelis.

A. Ramanauskas-Vanagas (antroje eilėje viduryje - MGB pažymėtas 1 ) su Šarūno rinktinės partizanais. Pirmas dešinėje stovi Šarūno rinktinės vadas Juozas Gegužis-Diemedis.

Suvažiavimo metu A. Ramanauskas-Vanagas paskiriamas LLKS Gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. Apdovanotas I laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. Nuo 1952 metų pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, slapstėsi su šeima. Rūpindamasis laisvės kovų įamžinimu, rašė atsiminimus, slėpė juos pas patikimus žmones. Besislapstydamas parašė atsiminimų knygą apie laisvės kovas. Knyga pirmą kartą išleista 1991 metais pavadinimu „Daugel krito sūnų“.

A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio. Iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. Vien tik 1956 metais užverbuota 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, prieš tai išbrauktų iš agentūrinių sąrašų. A. Ramanausko-Vanago paieškoms vadovavo Rainių budelis, KGB 4-osios valdybos vadovas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos antrojo skyriaus vadovas Nachmanas Dušanskis. 1956 metų spalio 12-ąją A. Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė buvo išduoti ir suimti Kaune bei iš karto išvežti į Vilniaus KGB kameras. Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo ypač žiauriai kankinamas. Po kelių kankinimo valandų itin sunkios būklės A. Ramanauskas-Vanagas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę – saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens. Kalėjimo gydytojų pateiktame akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kraujospūdis 60/40. Ligonis visas kruvinas…“

Tokių barbariškų kankinimų, apie kuriuos liudija Lietuvos ypatingajame archyve esantys dokumentai, nėra buvę nuo Europoje siautėjusios inkvizicijos laikų. A. Ramanauskas-Vanagas buvo kankinamas fiziškai ir moraliai beveik metus. 1957 metų rugsėjo 24-25 dieną Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis Teismas A. Ramanauskui-Vanagui skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 dieną Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma. A. Ramanausko-Vanago žmona B. Mažeikaitė nuteista 8 metams laisvės atėmimo.

A. Ramanauskas-Vanagas (sėdi iš kairės antras) su Kazimieraičio rinktinės partizanais. Sėdi pirmas kairėje Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. 1948 m. vasara.

A. Ramanauskas-Vanagas savo prisiminimuose rašė: „…Labiausiai man įstrigo žodžiai: ‚…tik į darbą greičiau, tik mylėkim karščiau, tik, vyrai, pajudinkim žemę…‘ Parašas – Lietuvos partizanai“. Šie žodžiai geriausiai paaiškina Lietuvos partizanų vado apsisprendimą – idealisto veiksmų negali riboti nei mirties baimė, nei suvokimas, kad ji yra greita ir, deja, neišvengiama. Šiandien, įvertinus visą žinomą A. Ramanausko-Vanago veiklą, galima vienareikšmiškai teigti, kad tai buvo partizanas idealistas, viena šviesiausių pokario ginkluotos rezistencijos asmenybių.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Ramanausko-Vanago nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 metų gruodžio 12 dieną jam suteiktas Kario savanorio statusas, 1998-ųjų sausio 26-ąją Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu – dimisijos brigados generolo laipsnis. Taip pat buvo įteisinti dar 1949 ir 1950 metų aukščiausiosios Lietuvos partizanų vadovybės apdovanojimai „Vanagui“ - II ir I laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais – 1998 metų kovo 3 dieną Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas II laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas, o 1999 metų vasario 2 dieną dekretu – I laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Kaune jo vardu pavadinta gatvė, 1994 metais Alytuje – vidurinė mokykla, Merkinėje pastatytas kryžius ir skulptoriaus A. Belevičiaus paminklas-koplytstulpis, 1999 metais kariuomenės kovinio rengimo centrui Nemenčinėje suteiktas Lietuvos kariuomenės generolo Adolfo Ramanausko vardas, 2006 metų lapkričio 24 dieną centre atidengtas paminklas (skulptorius T. Gutauskas). Adolfo Ramanausko atminimui sukurti filmai  „Partizanai“ (režisierius E. Zubavičius) ir „Už laisvę žuvusiems mirties nėra“. 2007 metais brigados generolui Adolfui Ramanauskui suteikti Lazdijų rajono ir Alytaus miesto garbės piliečio vardai.

A. Ramanauskas-Vanagas (sėdi iš kairės antras) su Kazimieraičio rinktinės Žaibo grupės partizanais. Vaclovas Voveris-Žaibas sėdi pirmas kairėje. 1948 m. ruduo.

1952 metais LLKS laikraštyje „Prie rymančio Rūpintojėlio“ buvo rašoma: „Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausiai stebins du dalykai. Pirmiausia jis turės stebėtis neregėtu dabartinės vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinįjį laisvojo žmogaus alsavimą, paversti visišku vergu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu. Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios vergijos jungu nesuklupo, bet sugebėjo vesti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą. Ir klaus anas istorikas, iš kur sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji. Ir ieškodamas atsakymo į tuos klausimus jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasinę didybę.“