Dar tada, kai galvoje kirbėjo užmačios kalbinti Romualdą Rakauską, negalėjau atsikratyti vienos įkyrios minties: „Dievulėliau brangus, juk reikės jį fotografuoti.“ Šis žmogus — vienas iš nedaugelio fotomenininkų, kurio darbai jau seniai tapo lietuviškosios fotografijos „ikonomis“, klasika, iš kurių mokosi jaunieji fotografai. Tačiau nuo pirmųjų susitikimo minučių nerimas pamaži blėso. Nufotografavau. R. Rakauskas pasirodė esąs puikus pašnekovas, nuoširdus žmogus ir tiesiog laimingas šios žemės gyventojas. Nenuostabu, nes tik jo akis galėjo pastebėti kaip nuostabiai žydi Lietuvos sodai pavasarį...

Su fotomenininku bendravo Valdas Kilpys.

Neseniai pasaulį išvydo naujas įspūdingas jūsų fotoalbumas, kuris taip ir vadinasi „Romualdas Rakauskas. Fotografijos“. Toks nieko nesakantis pavadinimas...

O sakyk, jei albumas būtų buvęs pavadintas „Gyvenimo knyga“ – kaip tada? Tokį pavadinimą man siūlė Donaldas Kajokas. Tada pamaniau, kad taip pavadinęs knygą atrodysiu per daug pretenzingai. Kitas klausimas, kurį aiškinomės su kritike Agne Narušyte – kas yra monografija? Juk tokios apimties knyga ir yra monografija – čia sudėta viso gyvenimo kūryba. Nors tiesiogiai taip ir nepavadinome...

Dar buvo minčių knygą pavadinti kurio nors skyriaus vardu. Bet tada išskirtum vieną knygos dalį. Taip malėmės, malėmės ir pavadinome ją paprasčiausiu vardu – tiesiog „Fotografijos“. Ir man tai labai patinka.

Kas paskatino jos atsiradimą?

Geras (juokiasi). Pinigėliai, pinigai... Jei rimčiau – naudodamasis proga noriu kuo nuoširdžiausiai padėkoti Ūkio bankui. Be jo rėmimo šis leidinys nebūtų išvydęs dienos šviesos. Kitas dalykas – kai pragyveni tokį amžių, tai pabaigoje norisi išvysti kažkokį savo darbų apibendrinimą, monografiją. Ja išleidęs ramiai gali numirti.

Na jau, po perkūnais, pasakėte...

Šito tai tu neišbrauk – gerai sureagavai. Ši knyga yra dvyliktoji mano kūryboje. Apie kažką panašaus jau seniai svajojau, bet niekada netikėjau, kad pats galėsiu tai įgyvendinti. Tai įmanoma tik tiems, kurie gauna Nacionalinę premiją. Iš jos fondo duodama didelė suma, kurios beveik pakanka išleisti monografiją. Pats tiek lėšų niekada nesurinkčiau.

Baisu taip sakyti, tačiau pinigai čia labai svarbūs, gal net svarbiausi. Būk kažin koks menininkas, bet jei neturi kuo sumokėti – nieko nebus.

Žinau, kad klausimas „išklausinėtas“, bet vis dėlto – kaip viskas prasidėjo? Jūs suradote fotografiją, ar priešingai – ji susirado Jus?

Devintoje klasėje jau žinojau, kad būsiu žurnalistas. Rašinėjau įvairius niekučius į „Lietuvos pionierių“, dar kažkur. Kai tėvukas grįžo iš Sibiro ir mūsų šeima persikėlė gyventi į kitą vietą „įsirašiau“ dar smarkiau. Kaimynystėje gyvenęs poetas Alfonsas Bukontas kažkaip „pakišo“ man fotoaparatą „Smena“ ir paskutinėse klasėse rajoniniam laikraščiui prie tekstukų jau įsiūlydavau ir savo fotografijas. Stojau į lituanistiką ir tik tada supratau, kad nuo fotografijos nebeišsisuksiu. Tai mano ir man skirtas menas. Nors, prisipažinsiu, literatūrinis kipšiukas taip pat niekur nedingo.

Tai vis dėlto Jūs suradote fotografiją, o ne ji pagavo Jus?

Biesai žino... Matai, esu iš tų, kurie tiki likimu, lemtimi ar kaip kitaip tą daiktą pavadintum. Kažkas atsitinka lyg tarp kitko, bet pasirodo, kad taip ir turėjo būti. Būtent taip sutikau ir savo žmoną A. Sutkaus vestuvėse, tiksliau, tos vestuvės buvo tik šiaip, pretekstas, o sutikau ją Klaipėdos pašte visai atsitiktinai. Pamačiau, susipažinau ir nebevažiavau su vestuvininkais. Kas, jei ne lemtis mane ten atvedė ir nebepaleido? Juk tądien planai buvo visai kitokie.

Panašiai nutiko ir su fotografija. Ne šiaip sau gi tas A. Bukontas man „Smeną“ pakišo, o ji pagavo ir nebepaleido. Esu dėkingas Dievui už tokius patvarkymus. Kai pagalvoji, galėjo nutikti ir kitaip. Galėjau likti prie literatūros, žurnalistikos, nes šiaip esu raštingas žmogus. Tačiau tiek, kiek pasiekiau fotografijoje, literatūroje nebūčiau pasiekęs. Fotografijoje esu savitas, nepakartojamas savo lyriškumu, romantiškumu ir kitais dalykais, o literatūroje kažin ar būtų taip nutikę. Mano galva, žodžio menas yra sunkesnis, nei fotografija. Man a. a. Sigitas Geda yra žodžio meistro pavyzdys. Jis turėjo Dievo dovaną. O fotografija dažnai yra susieta su atsitiktinumu. Tai atsitiktinumų menas, nors ir sakoma, kad tai yra dėsningi atsitiktinumai.

Paminėjote S. Gedą. „Šiaurės Atėnuose“ jis yra rašęs apie dabartinės literatūros „žurnalistėjimą“, slydimą paviršiumi. Ar panašiai nenutinka ir su fotografija? Subėgo visi, nufotografavo kokį apvirtusį automobilį ir lekia toliau...

Yra ir kitas dalykas – tas prakeiktas postmodernizmas. Tai, apie ką tu kalbi, yra vertybė. O jiems nereikia nei nuoseklios minties, nei siužeto, nieko. Tik „šaudyk“ aplink ir kuo blogiau – tuo geriau. Kartais užeinu į ŠMC Vilniuje ir... nieko. Man patinka tapyba, kur, jei tik paveikslas nėra vien spalvų dėmės, aš gaunu tiek peno, kad sunku apsakyti. Tuo tarpu matydamas kokią nors idiotišką instaliaciją aš ten nieko nerandu. Priešingai, ji mane suerzina, gadina nuotaiką. Išėjus iš galerijos dūšia kelias dienas būna kaip priš....

Tas pats mėšlas vyksta ir literatūroje, teatre, muzikoje ir dar daug kur. Man gerai, aš galiu pasipriešinti šitiems procesams, bet jaunimui sunkiau. Julius Keleras pamatęs fotografijas iš ciklo „Užuovėja“ kažkaip prasitarė, kad norėjo matyti mano darbus sumodernintus. Bet man to nereikia! Tvirtai žinau, jog toks būdamas esu ir kitiems įdomesnis. Nors visada smagu pažaisti. Juk fotografavau ir nuogybes, ir šiaip visokias kompozicijytes, tačiau liko tikras gyvenimas, dokumentika, žmonės. Fokusiukai nuėjo velniop. Ir gerai.

O ką manote apie cikliškumus, pasikartojimus mene? Juk praeis kuris laikas ir žmonės vėl grįš prie Jūsų romantinių fotografijų...

Manau, kad dabar su savo monografija viešumon „iššoku“ pačiu laiku. Jau dabar žmonėms pradeda reikėti kažko tikro: kompozitoriai sugrįžta prie melodijų, atgimsta tapyba. Dvasia negali gyventi tuštumoje, ją nuolat reikia kažkuo papildyti, puoselėti...

Ar tai reiškia, kad vieną gražią dieną sulauksime antrojo „Nemuno“?

Žinai, ko reikia kad taip nutiktų? Ogi pinigų. Apie tai jau kalbėjome. Cikliškumas mene nėra savitikslis, jis kyla aukštėjančia spirale, tad kartais ir idiotiškos instaliacijos turi prasmę. „Nemunui“ atidaviau net keturiasdešimt pasiutusiai gražių gyvenimo metų. Prieš tai dirbau žurnale „Mūsų gamta“, bet iš ten išėjau tada, kai sutikęs tuometinį „Nemuno“ redaktorių Antaną Drilingą gavau pažadą, kad man paskirs butą (netrukus turėjo gimti dukra Eglė). Vėl lemtis.

„Nemune“ radau gerą atmosferą – poetai, menininkai ir nors dar turėjau iliuzijų grįžti atgal į „Mūsų gamtą“ – taip nenutiko. „Tai negi vėl reikės fotografuoti tuos paukščiukus?“ – pamaniau.

Jūsų fotografijose beveik nėra netobulumo, skausmo, tamsos. Dažnas Jūsų kartos fotografas neatsispyrė „bjaurasties estetikai“ Jūs fotografijose likote tyras. Taip regite pasaulį ar tik stengiatės jį tokį vaizduoti?

Nesu naivus žmogus. Žinau, koks yra tikras gyvenimas. Tačiau matydamas kokį nors alkoholiką niekada nekyla ranka jo fotografuoti. Kažkaip natūraliai taip nutinka, neįleidžia vidus tos bjaurasties, ir tiek. Tad tą gyvenimą šviesų ir tyrą nuotraukose padarau sąmoningai, nes tiesiog noriu jį tokį matyti. Ir tai sakydamas ar fotografuodamas aš nemeluoju.

A. Macijauskas ne kartą yra sakęs: „Baik, Romai, tu su savo saldumais. „Žydėjime“ fotografuok laidotuvių procesiją, karstą, va kiaulę pjauna, kraujai taškosi...“. Bet man to nereikia. Ir visai ne dėl to, kad taip esu nusistatęs, ne. Tiesiog taip natūraliai išeina, ir tiek.

Henri Cartier Bressono „pagauto momento magija“ ir režisūra fotografijoje – kas jums artimiau?

Abu dalykai fotografijoje yra svarbūs ir geri. Tikroji fotografijos prigimtis – ir čia sutinku su Cartier Bressonu, – akimirkos stebuklas. Tu jį pagauni ir nieko nebereikia daryti. Štai Skirmantą Valiulį sužavėjo Jurgio Kunčino nuotrauka. Jos istorija gana įdomi. Jurgiui aiškinau, kad visi „Įkvėpimo žemės“ rašytojai nuotraukose kažką veikia, o jis tik sėdi ir rūko. Tada jis tarė: „O aš moku skraidyti!“ ir stryktelėjo aukštyn. Spėjau užfiksuoti šį stebuklingą momentą. Štai tau ir režisūra. Aš išprovokavau, bet padarė J. Kunčinas. Kai fotografuoji paneles, tai ypač aktualu. „Žydėjimas“ yra beveik visas surežisuotas, patys žmonės padėjo. Kad taip nutiktų, reikia turėti kažkokią Dievo dovaną bendrauti. Privalai būti toks atviras, kad žmonės norėtų tau padėti padaryti gerą kadrą. Mano režisūra nėra griežta, aš tik nurodau kryptį ir stebiu, kas iš to išeis. Galbūt dėl to nemėgstu fotografuoti daiktų, man tai svetima.

Santykis tarp meno ir amato — koks jis fotografijoje?

„Amatininkaudamas“ visada pagausi reikiamą kadrą. Tai ypač tinka žurnalistikoje. Bet, tarkim, „Žydėjimas“ padarytas fotografuojant grynai sau. Su „Nemuno“ redakcijos užduotimis susitvarkydavau per savaitę, ir tada vykdavau fotografuoti. Nors yra keletas meninių kadrų, kurie padaryti „žurnalistaujant“ („Duona“, „Rankos“). „Rankos“ atsirado itin įdomiai. Fotografavau operaciją, kai gydant Parkinsono ligą buvo atverta kaukolė ir buvo duriama adata iki kažkokio reikiamo taško smegenyse. Po to žmogus nustoja drebėti. Gydytojas liepė pakelti rankas ir jos nebedrebėjo. Spėjau nufotografuoti tą momentą, tačiau suprasdamas, kad tai pagrindinis kadras prašiau, kad tai būtų pakartota. Ir žinai, kuris kadras buvo geriausias? Aišku, kad tas, tikrasis. Nes jame slypi visa jėga. Kiek esu daręs kartojimų, vis vien visada yra tas tikrasis kadras, kurio nebepakartosi. Prisiminus tavo ankstesnį klausimą – o kas gi yra tas gebėjimas surežisuoti? Aišku, kad amatas. Patirtis taip pat yra amato sesuo.

Dar vienas santykis: fotografas ir fototechnika...

Labai svarbu turėti gerą techniką. Man tam tikrais atvejais labai padėjo teleobjektyvas. Bet iš patirties žinau, kad yra fotografų, kuriuos vadinu „technačiais“. Jie žino aibes skaičių, išbandę visokiausią fototechniką. Aš dažniausiai kai ko nors nežinau teiraujuosi pas žinovus, tarkim, R. Požerskį. Labai mėgstu „dvidešimtuką“ plačiakampį objektyvą, jis labai padeda fotografuojant. Fototechnika yra pasiutusiai svarbus dalykas.

Skaitmenybė ar analoginė fotografija?

Sutinku su A. Aleksandravičiumi, kuris sako, kad nereikia spjauti į Photoshop‘ą. Man nėra labai svarbu, kaip fotografuota. Gerokai įdomiau žiūrėti į patį „paveikslą“. Skaitmeninė fotografija yra gerokai patogesnė ir ją reikia įsisavinti, turėti šiuolaikinius apsisukimus galvoje. Aš, tarkim, „skaitmenos“ dėl to iki šiol ir neturiu. Tam tiesiog reikia jaunesnės galvos.

Fotografavimas čia, Lietuvoje, ir fotografavimas tolimuose kraštuose: ar nekilo noras užfiksuoti kokios nors fotografuojančių lietuvių pamėgtos Indijos, Nepalo ar šiaurės tautelių?

Taip, tarkim, Paulius Normantas. Fotografavo Butane... Egzotiška, nieko nepasakysi, tačiau aš nukeliavęs į svetimus kraštus niekada neužsiimu „gilesniu fotografavimu“, nes atvažiavęs tik tam tikram laikui nepajausi tos vietos gelmės. Man Lietuva kraujyje, ji visur, aš ją pažįstu. Nuvykus kur kitur lieka efektai: kalnai, nematyti žmonės, keisti profiliai. Bet tai tik efektai. Dar a. a. Jurga Ivanauskaitė yra pasakiusi, kad negerai, kai spekuliuojama Tibetu. Lėkdamas dideliu greičiu rimtų dalykų nepadarysi.

Kai bemaž kiekvienas kišenėje nešiojasi fotoaparatą, o kas netingi viešinasi virtualybėje ar „nenusiplauna“ riba tarp „meno“ ir „ne meno“. Kaip atskiriate, kuri nuotrauka „gera“, o kuri – tik profano piršto paspaudimo pasekmė?

Turint talentą galima padaryti meniškų nuotraukų naudojant ir fotoaparatą mobiliajame telefone. Tarkim, Niujorke gyvena toks Arūnas Kulikauskas. Jis neseniai man rodė savo albumą padarytą fotografuojant pinhole tecnika. Viskas itin paprasta – tik skylutė dėžėje – o atrodo puikiai. Man pakanka dvidešimties nuotraukų ir tampa aišku, ar turi žmogus „kažką“ ar ne. Turi būti kažkas duota Dievo, kad išsiskirtum iš to vaizdų okeano. O tas išsiskyrimas pirmiausia yra tvirta individualybė ir nesilankstymas madoms. Turi savo požiūrį – ir eik pirmyn.

Kur link juda šiuolaikinė fotografija?

Įdomu tai, kad išprotėjo jaunimas – vėl perkasi „Zenitus“, didintuvus kitas senienas ir grįžta į vonias nuotraukų gaminti. Kažkoks košmaras. Tai išoriškai gal ir gražu, bet nelinkiu niekam to daryti. Jei sieki meninio rezultato, nesu tikras, ar tai praturtina. Žmogaus protas tam ir yra, kad sugalvotų, kaip viską daryti greičiau, paprasčiau. Nežinau, ką sugalvos jaunieji fotografai, bet bandymų esama. Tarkim, toks Gintautas Trimakas gana drąsiai eksperimentuoja. Ne su viskuo, ką jis daro, sutinku, bet įdomu. Gaila tik, kad kartais triukai pristatomi kaip rimtoji fotografija ir aplipinus rimtais tekstais (pavyzdžiui, „Suskaičiuotas dangus“) tai pristatoma kaip tikras menas. Tokie dalykai vyksta ne tik fotografijoje. Vos Gugenheimo Vilniuje nepastatėme...

Kas dar kirba Jūsų galvoje? Kokie planai?

Norėčiau pasakyti, kad važiuoju į kaimą ir gyvenu sau, bet neišeina. Žmogus baisus padaras, ir kol smegenys veikia, norisi kažką dirbti. Man žmona sakė: „Romai, palik ką nors dar nenufotografuota ir kitiems. Anūkas nebeturės ką fotografuoti.“ Esu laimingas žmogus, kuriam gyvenimas davė fotografiją, o ji džiaugsmu užpildė mano būtį. Prasmingai gyvenau, galiu ramiai mirti. Nors nuvykęs į kaimą negaliu susiturėti – taip gražu, ir vėl kažką nufotografuoju.

Esu laimingas žmogus, turiu tris namų kampus laikančią žmoną, dukrą, kuri, beje, „užsuko“ visą darbą ir taip atsirado mano monografija. Vadinu Eglę revoliucioniere. Iš pradžių ji man sakė: „Tėvai, nedaryk albumo savo bendraamžiams“. Sutikau, tačiau kai viskas nusistovėjo, susigulėjo žiūriu – kad nieko jau revoliucingo monografijoje neliko. Tik tai, kas tikra...

Romualdo Rakausko fotoalbumo pristatymai vyks Vilniaus rotušėje kovo 5 d. ir Kauno menininkų namuose kovo 31 d.

Nuotraukos: 1, 2 – Iš ciklo „Žydėjimas“1974-1984, 3 – Jurgis Kunčinas Alytuje. Iš ciklo „Įkvėpimo žemė“ 1983-1993, 4 – Iš ciklo „Mūsų Kaunas“ 1967-1976.

Bernardinai.lt