2008 m. gruodžio 18 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Eglė Šeduikytė-Korienė apsigynė daktaro disertaciją, kurios tema – „Vargonų menas Lietuvoje XIX a. pabaigoje–XX a. pirmojoje pusėje: tautinės vargonų mokyklos susiformavimas". Archyviniais dokumentais pagrįsti ir susisteminti faktiniai duomenys atkuria turtingą, senas tradicijas turinčią Lietuvos vargonų meno istoriją, brandina platų požiūrį ne į atskirus istorinius faktus, bet į jų visumą, kuri yra reikšminga Lietuvos muzikos istorijos dalis. Šia proga kalbiname vargonininkę.

Papasakokite, kas paskatino pasirinkti vargonininkės profesiją? Ir apskritai, Jūsų nuomone, tai profesija ar gyvenimo būdas?

Vargonų meno tradicijos senos mūsų giminėje: prosenelis Petras Šeduikis grojo įvairiais instrumentais, meistravo juos, XX a. pradžioje turėjo vargonų dirbtuves Peterburge, senelis Antanas vargonavo Aukštaitijoje, tėtis Alvydas – Žemaitijoje, mama Aldona jam talkindama dirbo su bažnyčių chorais. Vyresnysis brolis Alvydas – vargonų meistras, vargondirbystės žinių sėmėsi Vokietijoje ir Švedijoje. Sesuo Jurga muzikuoja nuo gimimo, jaunesnysis brolis Mindaugas mums pritaria ir palaiko. Matyt, gimiau su šia profesija. Žemaičių Kalvarijos vargonai buvo pirmieji, prie kurių teko prisiliesti, aišku, ant tėčio ir mamos kelių. Baigus fortepijono specialybę M. K. Čiurlionio menų mokykloje, nė kiek nedvejodama pasirinkau vargonus Lietuvos konservatorijoje (1990 m.), pradėjau vargonuoti pas Bernardą Vasiliauską. Magistro studijų metu didelę įtaką padarė puikūs vargonų pedagogai – Balys Vaitkus ir Audra Telksnytė. Labai apmaudu, kad jie šiandien nėra įtraukti į profesinio vargonininkų ugdymo procesą, dabartinė vargonų mokykla be jų pedagoginio įnašo daug netenka. Man pasisekė, kad turėjau galimybę studijuoti pas prof. Leopoldą Digrį, jo vadovaujamose meno aspirantūros studijose patyriau stiprią vargonų ir gyvenimo mokyklą. Greta koncertinės veiklos augo domėjimasis tarpukario Lietuvos vargonininkais – Jonu Žuku, Zigmu Aleksandravičiumi ir kitais. Šis domėjimasis surandant vis naujų, dar netyrinėtų archyvinių dokumentų tapo beveik aistra, kuri ir atvedė į doktorantūros studijas, už jų sėkmę esu dėkinga prof. hab. dr. Leonidui Melnikui.

Vargonininkas – tai profesija, tačiau labai šaunu, jei ji gali tapti gyvenimo būdu, tik tuomet įmanoma pasiekti tikrų rezultatų. Magistro ir aspirantūros studijų metu ir man vargonavimas buvo tapęs gyvenimo būdu, bet drauge su didėjančia šeima didėjo ir jos prioritetas, keitėsi ir gyvenimo būdas.

Neseniai apsigynėte disertaciją tema „Vargonų menas Lietuvoje XIX a. pabaigoje-XX a. pirmojoje pusėje: tautinės vargonų mokyklos susiformavimas". Kokios pagrindinės Jūsų darbo tezės, įdomiausi atradimai?

Šiandien Lietuvos mokslo bendruomenėje vyksta nuolatinė diskusija dėl tautiškumo formų, raiškos ir sklaidos įvairovės XIX–XX amžiuje. Nors dauguma vargonininkų minimu laikotarpiu buvo tautinio sąjūdžio iniciatoriai bei tautinės savimonės ugdytojai, o tuometė vargonininkų mokykla pasižymėjo ryškiais tautiniais bruožais, tačiau buvo ir prieštarų. Todėl vietoje sąvokos tautinė vartosiu Lietuvos vargonų mokykla.

Vargonininko profesija, viena iš giliausias ištakas turinčių muziko profesijų krikščioniškoje Lietuvoje, apėmė platų veiklos spektrą: XIX a. pabaigoje–XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvoje dirbę vargonininkai buvo ir pagrindiniai tautos švietėjai, muzikos kultūros skleidėjai bei kultūrinio gyvenimo organizatoriai.

Pirmąjį sistemingą lietuvių vargonininkų mokymą Juozo Naujalio Kauno katedros grigališkojo giedojimo mokykloje (1894 m.) pagrįstai galima laikyti Lietuvos vargonų mokyklos ištakomis. Iki XX a. trečiojo dešimtmečio Šv. Grigaliaus vargonininkų draugijos organizuotuose kasmetiniuose kursuose (1908 m.), Juozo Naujalio vargonininkų mokykloje (1913 m.) dominavo vokiškų katalikiškų centrų bažnytinio vargonavimo tradicijos. Valstybės muzikos mokyklos vargonų klasė (1922 m.) buvo papildyta teorine ir metodine prancūzų vargonavimo medžiaga. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje vargonų mokykla, pradėjus dirbti Jonui Žukui (1937 m.), buvo praturtinta prancūziškomis vargonavimo tradicijomis, o Zigmui Aleksandravičiui (1939 m.) – itališkomis, susiformavo lietuvių vargonininkų mokykla.

Vargonų menas Lietuvoje, kaip ir daugelyje katalikiškų Europos šalių, tarpo Bažnyčioje ir iki šių dienų išliko glaudžiai susijęs su Bažnyčios institucija. Ši sąsaja, veikusi bažnytinio vargonavimo tradicijų formavimąsi, skatino bažnytinės muzikos kūrybą bei ugdė vargonininkų gebėjimą improvizuoti – taip buvo išugdytas laisvas, kūrybingas vargonavimo interpretacijos stilius.

Pirmasis profesinio vargonų meno formavimosi periodas Lietuvoje apima 1894–1920 metus – nuo J. Naujalio pradėtos vykdyti bažnytinės muzikos reformos (1894 m.), gerokai pakėlusios bažnytinės vargonų muzikos lygį, – iki subrandintų pirmųjų profesionalių vargonininkų pedagogų ir atlikėjų bei koncertinės vargonų muzikos apraiškų (1920 m.). Brandusis vargonų meno raidos etapas sutampa su lietuvių muzikos klestėjimo laikotarpiu 1920–1940 metais. Įsibėgėjusį Lietuvos kultūrinį gyvenimą sustabdęs Antrasis pasaulinis karas sustabdė ir Europos vargonų tradicijų integraciją į Lietuvos vargonų kultūrą bei vargonų mokyklos raidą.

Nuo 1944 iki 1962 metų vargonininkų profesinis rengimas buvo nutrūkęs dėl visiems žinomų priežasčių. Ar atnaujintas vargonininkų rengimas tuometinėje Vilniaus konservatorijoje buvo tautinės vargonų mokyklos tąsa, ar susiformavo nauja mokykla? Kokį vaidmenį visuomenėje nuo vargonų klasės atkūrimo iki Nepriklausomybės atgavimo suvaidino vargonų menas?

Lietuvos vargonų mokyklos samprata yra plati, į ją įeina bažnytinės, pedagoginės ir metodinės, koncertinės, interpretacinės, repertuaro, taip pat vargondirbystės tradicijos. Jei mes, vargonininkai, sakome, kad turime gilias vargonų meno šaknis, kartu sakome, kad esame senųjų vargonų meno tradicijų tąsa. XIX a. pabaigoje–XX a. pirmojoje pusėje gyvavusią profesinę vargonų mokyklą bei dabartinę – kurią pagal skirtingas mokslo programas galime skaidyti į dvi – Leopoldo Digrio (vadovautą 1962–1995 metais) ir Bažnytinio vargonavimo (nuo 1990 iki šių dienų) – galima įvardyti kaip atskiras menines mokyklas, o apskritai jas visas – Lietuvos vargonų mokykla. Prof. L. Digrio iniciatyva 1962 metais įkurta vargonų mokykla buvo aukšto profesinio lygio, pagrįsta tvirtu metodiniu pagrindu. Veikiama pakitusių politinių ir ideologinių sąlygų, ji turėjo derintis prie naujų raidos aplinkybių ir tapo orientuota į koncertinį vargonavimą. Praėjus beveik trims dešimtmečiams (1990 m.) buvo sugrąžintas bažnyčios vargonininko rengimas. Jūs teisingai sakėte, kad Lietuvos valstybinėje konservatorijoje susiformavo nauja mokykla, tačiau drauge ji yra ir Lietuvos vargonų mokyklos tąsa.

Vargonų menas sovietų valdžiai vykdant Bažnyčios persekiojimo politiką suvaidino reikšmingą vaidmenį. Sovietmečiu vargonai ir vargonavimas buvo išstumti iš viešojo muzikinio gyvenimo, 1949 metais buvo nutrauktas ir profesinis vargonininkų mokymas Lietuvoje. Tačiau ilgiau nei dešimtmetį koncertinėje Lietuvos erdvėje tylėjusių vargonų meno tradicijoms neleido užgesti bažnyčiose dirbę vargonininkai. Jų suburti chorai buvo tarsi slaptos draugijos, kuriose po bažnyčių skliautais vyko muzikinis, kultūrinis, koncertinis ir politinis gyvenimas. Pamenu ir savo tėvų namus, kuriuose chorų repeticijose būdavo ne tik giedama, bet ir daug kalbama, planuojama. Bažnyčios vargonininkų palaikomos tradicijos bei jų inicijuotas sąjūdis prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo. Vargonų meno tradicijoms Lietuvoje neleido žlugti ir per Antrąjį pasaulinį karą emigravę muzikai. Tęsdami koncertinę ir pedagoginę veiklą Jungtinėse Amerikos Valstijose jie bendradarbiavo su Lietuvos bažnyčiose dirbusiais vargonininkais. Beje, ir anapus Atlanto vargonininkai buvo pagrindiniai muzikinio gyvenimo iniciatoriai.

Kaip apskritai apibūdintumėte vargonų ir vargonininkų būklę šiandien ir XIX a. pabaigoje-XX a. pirmojoje pusėje. Su kokiais iššūkiais, Jūsų nuomone, vargonų menas ir vargonininkai susiduria šiandien ir XX amžiaus pradžioje?

Kai pradėjau domėtis senąja Lietuvos vargonų meno istorija, pastebėjau keletą paralelių tarp šių ir senųjų laikų – ir dabar, ir tuomet nebuvo apibrėžtas vargonininko statusas: vargonininkai neturėjo socialinių garantijų, rentos senatvėje. Tačiau taip buvo ne tik Lietuvoje. Dar senesnes vargonų tradicijas turinčioje Čekijoje buvo prigijęs posakis: „Senas muzikas – senas elgeta“, jį vis kartodavo kompozitorius, vargonininkas, Zlonicų bažnyčios kantorius – Antoninas Liehmannas, gerai žinomo Lietuvoje vargonininko Rudolfo Liehmanno, dirbusio Rokiškio dvaro mokykloje (nuo 1883 m.) – tėvas.

Džiugu, kad šiandien Lietuvos vargonininkai vis intensyviau propaguoja vargonų meną, tačiau, kaip ir XX a. pirmojoje pusėje, taip ir dabar – vargonininkai dirba pavieniui arba mažomis grupelėmis, jiems nepavyksta suvienyti savo interesų ir iškelti aktualias idėjas plačiu mastu. Mes per maža bendruomenė Lietuvoje, kad galėtume skaidytis.

Tačiau yra ir skirtumų tarp šiandienos ir XX a. pirmojoje pusėje gyvavusios vargonininkų mokyklos, ypač profesinio vargonininkų ugdymo procese. Valstybės muzikos mokykloje, 1922 metais atidarius vargonų skyrių, jo vedėjas Juozas Naujalis (cituoju) „kviesdavosi vis daugiau užsienyje dirbusių dėstytojų ir išskėstomis rankomis priimdavo lietuvių muzikus, baigusius mokslus svetur.“ Dėl šios priežasties vargonininkų mokykla skleidėsi neregėtai greitai, studijavę vargonininkai rėmėsi vokiečių, prancūzų, italų mokyklomis, vargonavo įvairiomis tradicijomis. Šiandien Lietuvoje – stažuotėmis tobulinančių savo profesinius įgūdžius bei aukšto meistriškumo koncertine-atlikėjiška veikla (Lietuvoje ir užsienyje) pasižyminčių vargonininkų yra vienetai. Tačiau jie nevertinami kaip anuomet ir nėra įtraukti į profesinio vargonininkų parengimo procesą.

Esate garsaus Lietuvos vargonininko, 1944 metais emigravusio į Vokietiją, o vėliau į JAV, Jono Žuko archyvo saugotoja, nagrinėjate jo veiklą, esate surengusi parodą apie Joną Žuką Marijampolėje. Kaip užsimezgė šis ryšys? Kokį įspūdį paliko ši asmenybė?

Rašydama magistro darbą, iš savo dėstytojo, darbo vadovo Rimanto Gučo, kuriam esu dėkinga už šią neeilinę pažintį, sužinojau, kad greta Konrado Kavecko, Zigmo Aleksandravičiaus Tarpukario Lietuvoje dirbo ir Jonas Žukas. Žinojau, jog Vilniuje gyvena jo brolis Zigmas Žukas, žymus kontrabosininkas, paskambinau jam, susitikome, ir jis perdavė man dalį asmeninio J. Žuko archyvo, kuriame esantys laiškai, dokumentai, straipsniai, koncertų programos bylojo apie asmenybę, spinduliuojančią dvasingumu, meile muzikai, menine ir profesine kompetencija, pagarba žmogui. Žinoma, aš parašiau J. Žukui laišką, ir taip prasidėjo mūsų susirašinėjimas. Mes nebuvome susitikę, tik keletą kartų kalbėjome telefonu, tačiau jis buvo mano neakivaizdus Mokytojas. Iškeliavus Jam į Amžinybę 2004 metų gruodžio 8 dieną, atrodė, kad Lietuva neteko jo taip ir nepažinusi. Tačiau Naujojo vargonų forumo (Viešoji įstaiga „Naujasis vargonų forumas“ – red. past.) pastangomis, J. Žukas buvo sugrąžintas Lietuvai. Gavus paties J. Žuko sutikimą rengti jo vardo Jaunųjų vargonininkų konkursą, jau po jo mirties 2006 ir 2008 metais buvo suorganizuoti konkursai, kuriuos lydėjo pakili nuotaika, dvasinga atmosfera ir sėkmė. Didžiųjų asmenybių keliai nesibaigia žemiškuoju gyvenimu.

Kokios pagrindinės problemos šiuo metu kamuoja vargonų meną, kokių matote problemų sprendimų būdų?

Kaip minėjau, vargonų meno sąvoka yra plati, toks pat platus ją supantis problemų laukas. Apie vargonus kaip instrumentą jau yra ne kartą kalbėta, keliami ir sprendžiami vargonų paveldo išsaugojimo klausimai. Tačiau vis dar nesprendžiamas vargonininko profesijos ir jos pritaikymo klausimas. Vargonininko profesinį ugdymą, remiantis vargonų metodinėmis priemonėmis, reikėtų pradėti ankstesnėje mokymo grandyje, tai yra jau vidurinėje mokykloje (vėlesnėse klasėse) ir sudaryti sąlygas dirbti autoritetingiems pedagogams tiek šioje, tiek aukštesnėje pakopoje. Kita vertus, šiandien bakalauro ir magistro studijų absolventai nežino, kur jie išskleis savo įgytas žinias ir patirtį. Beje, prof. L. Digrys kėlė šią problemą, reikėtų šį klausimą atgaivinti ir spręsti drauge su Bažnyčia ir jos bendruomenės nariais. Vargonų instrumentai buvo ir yra statomi bažnyčiose, vadinasi, ir vargonų menas turėtų skleistis šioje erdvėje.

Ar šiandien turime tautinę vargonų mokyklą?

Taip, turime tokią, kokią turime. Jei vyksta profesinis vargonininkų parengimas aukštojoje mokykloje, vadinasi, yra ir mokykla, tačiau kitas klausimas – jos profesinis lygis. Turint omenyje, kad XX a. pradžioje buvo sunku surasti natas skaitantį vargonininką – iki XX a. vidurio vargonininkų profesinis rengimas vyko sparčiais šuoliais ir buvo įgijęs didelį pagreitį – XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje buvo išugdyta puikių vargonininkų pedagogų karta, išplėtojusi ir įtvirtinusi Lietuvos vargonų mene aukštą profesinį lygį – Europos interpretacijos tradicijomis pagrįstą koncertinį vargonavimą.

Šių dienų vargonų mokykla gyvuoja jau penktą dešimtmetį. Tačiau pirmaisiais trimis dešimtmečiais išgyvenusi ryškų pakilimą ir galėjusi toli nueiti, ar ji nenustojo skleistis? Ar mes pasiekėme daugiau nei tarpukario Lietuvoje gerokai trumpiau gyvavusi vargonų mokykla?

Kalbino Nacionalinės vargonininkų asociacijos viceprezidentas Paulius Grigonis

Bernardinai.lt