Viename geriausių Ericho Marija Remarko romane „Juodasis obeliskas“ yra scena, kai po Pirmojo pasaulinio karo romano  personažas Georgas Krolis prisidega cigarą nuo židinio berods su 1000 markių banknotu. Tai labai lakoniškas ir iškalbingas epizodas apie pokario krizės, hiperinfliacijos, totalaus ekonominio kracho situaciją. Mes šiandien guodžiamės, kad po metų, kitų kaip kupranugariai pralįsim pro adatos skylutę, ir vėl bus kaip buvę pernai ar užpernai. Gal ir pralįsim, o gal ir ne. Viltis – kvailių motina.

Kaži kaip labai ilgai buvo nenorima į viešąjį mūsų diskursą įsileisti žodžio „krizė“, kuris šiandien tapo dažnuminio žodyno lyderiu. Sakyčiau, net  buvo nuvalkiotas ir nebeteko daugybės savo prasmių. Didesnės ar mažesnės krizės užklumpa ir praeina, žmonės ir valstybės vienaip ar kitaip persitvarko, išgyvena, pakyla iš pelenų. Kas galėjo sufantazuoti po trečiojo Lietuvos padalijimo, kad ta valstybė kada nors dar atsiras pasaulio žemėlapyje? Bet atsirado, nes liko žmonių, kurių galvos nebuvo suveržtos (anot Čingizo Aitmatovo) kupranugario odos dirželiais. Bet turime ir visai kitą praėjusio šimtmečio patirtį, kai atsikūrusi ir į klestėjimą ėjusi valstybė teištvėrė tik du dešimtmečius.

Mozė išvedė žydų tautą iš Egipto vergijos. Po dvidešimties klajojimo metų tauta nusilipdė aukso veršį ir Mozė, nusileidęs nuo Sinajaus kalno, įpykęs sudaužė Dekalogo molines plyteles. Analogijos ir asociacijos tiesiog braunasi į galvą. Nepamatysim mes tos Pažadėtosios žemės, ir visai laikas paklausti ar numatyti, koks bus tas būvis, pavadintas žodžiu „bankrotas“.  Tarptautinių žodžių žodynas nėra perdėm iškalbingas. Ten parašytos tik dvi šio žodžio prasmės: pirmoji – negebėjimas išsimokėti skolų, ir antroji prasmė – asmuo, praradęs savo vertę, žlugęs, netekęs įtakos.

Pats reiškinys atsirado Renesanso laikais Venecijoje, kai pinigų keitikas apversdavo savo stalą kojomis į dangų. Mūsų bankai ir bankomatai to dar nedaro, bet prie žodžio „bankrotas“ pamažu turėtume pratintis. Manding visuomenėje sklando dvi idėjos. Pirmoji – kupranugariška, apie kurią jau buvau užsiminęs, o antroji – sadomazochistinė, apie kurią ir vertėtų pakalbėti. Gali atsitikti taip kaip Remarko romane – pinigų turėsime, bet jie bus visai beverčiai. Gali būti ir taip, kad prekių bus kaip buvę, bet mes neturėsime pinigų. Gali būti, kad turėsime begales laiko, bet niekas nenorės mūsų samdyti net kasti griovių. Aišku, mūsų valstybės litai niekur nedings – nei juos kas nors išveš į užsienį, nei jų daugiau ims spausdinti. Teoriškai žiūrint tarytum nieko ir nėra atsitikę. Yra pinigų, yra prekių ir paslaugų, tačiau tas teorinis buhalterinis žiūrėjimo rakursas nuslepia vieną esminį dalyką – gyvybę. Miręs žmogus turi tiek pat kraujo, kiek turėjo ir būdamas gyvas. Lygiai taip, jei ekonomikos kraujas yra pinigai, kurie nebecirkuliuoja, reiškia ne ką kita, o tik bankrotą ir mirtį.

Pereikime nuo sofistikos iki labai paprastų nūdienos detalių. Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas mums aiškina, kad nuostata, jog bankai turi gelbėti verslą yra neteisinga, nes „bankininkystė yra toks pat verslas, kaip ir bet kuris kitas. Lūkesčiai, kad bankai privalo gelbėti ekonomiką yra ne visiškai teisingi, nes bankininkystė yra toks pat verslas. Kartu jis atmeta ir pasigirstančius kaltinimus, jog bankai ekonomikos augimo stadijoje kreditus dalijo „į kairę ir į dešinę“ (šią savaitę perskaičiau Delfi.lt). Labai įdomi prezidento mintis, esą visa, kas vyksta (nebevyksta) valstybėje, yra ne bankų reikalas, tarytum jie gyventų kosmose. Užmiršo prezidentas tik vieną dalyką, kad jie gyvena čia ir kraunasi sau pelnus ne iš kitų galaktikų kosmonautų, o iš mūsų. Tiesiog Dievo avinėliai tie bankininkai, užsiimantys nekaltu verslu. Ir įdomu, kokį jie ten tokį sukūrė nacionalinį produktą, kad jų valytojos uždirba daugiau nei universiteto dėstytojai. Sakyčiau, reikėtų džiaugtis, kad dar Lietuvoje yra žmonių, kurie savo darbu užsidirba – nereikia pavydėti. Tik klausimas – iš kur visa tai pasidaro? Gal iš oro?  O atsakymas į šiuos klausimus yra labai paprastas. Kai tavęs šypsodamasi banko darbuotoja prašo padėti terminuotą indėlį, tu nesusimąstai, kad tuo veiksmu paremsi ne valstybę, o siurbėlių ūkį. Bankų prezidentas dedasi padoriu verslininku, dalijasi pelnus, bet nesidalija atsakomybe, tačiau pagal vieną iš galimų scenarijų jis už pusmečio ar metų jau prašys visuomenės, kad su juo visi prisiimtume jo skolas, kaip nutiko Amerikoje su brolių „citrinų“(Lemon Brothers) banku.

Nežinau, kaip ten baigėsi ūkininkų iniciatyva atrasti patį godžiausią pieno perdirbėją ir netiekti jam pieno, bet idėja buvo gera. Lygiai taip valstybės piliečiai galėtų „pasišnekėti“ ir su mūsų bankais. Jei jūs nesate solidarūs šios valstybės subjektai, jei sėdite kaip šunys ant šieno, vieną dieną mes paskelbsime iniciatyvą, kad iš tokio ar kitokio banko eisime ir atsiimsime indėlius, o gal ir iš visų.

Pasižiūrėsime tada į bankininkų veidus.

Nors gal ir ne bankininkai yra mūsų būsimo bankroto priežastis. Dvidešimt metų mes ėjome į Europą, darydami pratimą „ėjimas vietoje“. Šnekėjome, šnekėjome, pliurpėme, Jokie rimti europiniai projektai taip ir neišsilukšteno iš biurokratų stalčių. Buvo Vilniaus tramvajus, metro (ačiū Dievui, kad liko stalčiuose), Vilniaus stadionas, Kauno sporto arena Nemuno saloje, Via Baltika, Valdovų rūmai, elektros jungtys su Švedija ir Lenkija, Atominė elektrinė ir daugelis kitų. Ir kaip metafora mūsų dvidešimties metų Nepriklausomybės istorijai yra mūsų geležinkelio bėgiai, kurie baigiasi Šeštokuose. Ten ir baigiasi lietuviška Rusija, kuri kantriai sulaukė mūsų bankroto.

Nuotraukos autorius Zeneka

Bernardinai.lt