1252 m. popiežius Inocentas IV norėjo paskelbti ją šventąja ir įsakė pradėti kanoninį procesą, kuris tikriausiai niekada ir neprasidėjo. Tačiau dėl to jos šventumo garsas anaiptol nemenkėjo, ir 1457 m. Kaliksto III iniciatyva pradedamas naujas procesas, kuris vyko normalia eiga, tačiau popiežius mirė, o Rožė taip ir liko iškilmingai nekanonizuota. Nepaisant to, jos vardas minimas tarp šventųjų jau 1583 m. sudarytame Romos šventųjų sąvade (Martyrologium romanum).

Viena po kitos jos vardu dedikuojamos bažnyčios, koplyčios ir mokyklos visoje Italijoje, taip pat ir Lotynų Amerikoje.

Jos gyvenimas trumpas. Gimė Jono ir Katerinos šeimoje, tikriausiai žemdirbių. Būdama 16-17 metų sunkiai susirgo, tačiau gavo leidimą įstoti į pranciškonių tretininkių ordiną, kurios gyveno pagal Pranciškaus regulą, pasilikdamos savo šeimose.

Pasveikusi Rožė nenuilsdama ėjo Viterbo gatvėmis su mažu kryželiu bei šventu paveikslėliu rankose: garsiai meldėsi ir visus ragino mylėti Jėzų ir Mariją, būti ištikimais Bažnyčiai. Niekas jos tam neįpareigojo.

Tuo metu Viterbe buvo krizinė situacija, kuri susidarė tarp Šventojo Sosto ir imperatoriaus Federiko II. Pastarasis okupavo miestą 1240 m., o 1247 m. Viterbas pasidavė pripažindamas imperatorių savo suverenu. 

Rožė pradėjo kampaniją siekdama sustiprinti katalikų tikėjimą, prieš gyvai besireiškiančių religinio nepaklusnumo grupių veiklą. Miestą valdė imperatoriui palankūs ir popiežiui priešiškai nusiteikę gibelinai. Tai dvasinė iniciatyva, vis dėl to susijusi su politine situacija. Dėl to valdžia priverstinai išsiuntė Rožės šeimą į Soriano del Cimino. Tremtis buvo trumpa, nes 1250 m. mirė Federikas II ir Viterbas vėl perėjo Bažnyčios žinion.

Tačiau miesto gatvėse daugiau nebesigirdėjo Rožės balso.  Mergina mirė birželio 6 d., tikriausiai 1251 m. (kiti jos gyvenimo pabaigą datuoja tarp 1234 ir 1252 m.). Buvo palaidota be karsto, tiesiai į žemę, šalia Šv. Marijos bažnyčios Podžio mieste.

1252 m. lapkritį popiežius Inocentas IV paskelbė pirmąjį kanoninį procesą (kuris niekada neprasidėjo) ir nurodė palaikus perkelti į pačią bažnyčią.

1257 popiežius Aleksandras IV įsakė perkelti palaikus į Klarisių vienuolyną ir tikriausiai asmeniškai dalyvavo, nes tuo metu rezidavo Viterbe palikęs per daug pavojingą Romą (Viterebe jo įpėdiniai pasiliko iki 1281 m.).

Rožės mirtis minima kovo 6 d., tačiau ne mažiau garsi yra rugsėjo mėnesį minima palaikų į jos vardu pavadintą bažnyčią perkėlimo šventė. Gerai žinomas perkėlimas „mašina“ miesto gatvėmis: iš medžio ir audinio pagaminamas savotiškas bokštas su šventosios statula, kurią neša 62 vyrai.

Prieš daugiau nei 130 metų grafas Mario Fani subūrė Šv. Rožės būrelį ir taip Viterbe padėjo pamatus Katalikiško jaunimo sąjungai. 

1922 m.  Benediktas XV paskelbė Rožę Katalikų Akcijos merginų globėja.