Mūsų dienų žmonėms sunkiai suvokiamas koks nors susivaldymas, nes siekiama imti iš gyvenimo visus malonumus.

Šventasis Kazimieras gimė 1458 metais Krokuvos pilyje. Jo tėvas buvo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis, o motina – Austrijos princesė Elzbieta Habsburgaitė. Tėvai pasirūpino, kad namuose vaikas gautų ne tik reikiamą išsilavinimą, bet ir ugdymą, todėl nuo mažens buvo rūpestingai skiepijamos jo dorybės ir ugdomas katalikų tikėjimas. Tai davė pačių geriausių vaisių: Kazimieras užaugo pamaldus ir labai geros širdies; jo pamaldumas didžia dalimi rėmėsi pagarba Dievo Motinai Marijai.
Dievo planuose šv. Kazimierui buvo skirta ne žemiškojo karaliaus, bet šventojo garbė ir karūna. Šios žemės keliais šv. Kazimieras vaikščiojo trumpai – vos 26 metus, bet paliko pavyzdį, kaip reikia sekti Kristų mylint savo šalį ir jos žmones. Jo pavyzdys ypač aktualus mūsų dienų jaunimui ir ne tik.

Gyvendamas karaliaus dvaro aplinkoje šv. Kazimieras galėjo naudotis visomis šios žemės gėrybėmis, bet jos jam mažiausiai rūpėjo. Jis gyveno panašiai kaip apaštalas Paulius, kuris pažinęs Kristų dėl jo paliko viską. Šv. Pauliaus laiške fi lipiečiams skaitome: „Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų“ (Fil 3, 8). Šv. Kazimieras dėl Kristaus taip pat paliko viską. Jaunuolio nežavėjo žemiška garbė, nes jo širdis buvo pavergta Jėzaus, kuris „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7), kad padarytų mus Dievo vaikais. Šv. Kazimiero nežavėjo ir turtai – jie buvo tik kliūtis ištikimai sekti beturtį Kristų.

Siekti šventumo galima tiek karališkoje aplinkoje, tiek mūsų sąlygomis. Kukliai gyvenant visuomet būna mažiau pagundų dėmesį nukreipti į patogų, savanaudišką gyvenimą. Šv. Kazimieras lengvai galėjo nueiti klaidų keliu ir nematyti, kad už karališkojo dvaro ribų labai skurdžiai gyvena daug žmonių. Svarstydami apie savo šventojo gyvenimą, nesunkiai pastebime, kokį išganingą vaidmenį jame suvaidino Evangelijos žodis. Tai pamoka mūsų dienų pasauliui ir kiekvienam iš mūsų, kiek dėmesio turime skirti išorei – daiktams ir prabangai, ir kiek – dvasinėms vertybėms. Išnaudokime dabartinio gyvenimo sumaištį tam, kad geriau suvoktume Evangelijos kelio palaimą ir visų kitų kelių pragaištingumą.

Šv. Kazimieras giliai į širdį įsidėjo Kristaus žodžius: „Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ ( Jn 15, 17). Istorikai pasakoja, kad šventasis labai rūpinosi vargšais, kurių anais laikais buvo ne mažiau nei šiandien. Šventasis kviečia mus rūpintis, kad būtume solidarūs su stokojančiaisiais. Stokodami Evangelijos dvasios labai lengvai galime pasiklysti, kai sprendžiame, kaip turėtume elgtis. Šiuo metu Lietuvoje, kaip ir daugelyje valstybių, yra daug medžiaginių bėdų. Tačiau ar padaugėjo mūsų aplinkoje solidarumo su tokojančiaisiais?

Galbūt tik truputį. Kai sunkumų atsirado mūsų krepšinio komandai, žmonės ją remia, negailėdami šimtų ir net tūkstančių litų. Visai nenoriu pasakyti, kad nereikia remti Lietuvą garsinančios komandos, bet tikintysis pirmiausia privalo neužmiršti šalia jo esančio silpniausio brolio. Kartais užtenka net moralinio palaikymo, kad silpnas žmogus neprarastų vilties. Gerojo samariečio kelias yra Evangelijos kelias, kuriuo ėjo šv. Kazimieras ir kuriuo turime eiti mes visi.

Dvaro aplinka nebuvo palanki jaunam Kazimierui siekti šventumo ir išsaugoti skaisčią širdį. Ten, kur geras gyvenimas, visuomet atsiranda aibės pagundų ir jas ne visuomet lengva nugalėti. Šv. Kazimieras žinojo, ką reikia daryti, kad išsaugotų save tyrą kupinoje pavojų aplinkoje. Jis ne tik žinojo, bet ir naudojo tam tikslui reikiamas priemones. Tos priemonės – tai malda ir askezės praktikavimas. Mūsų dienų žmonėms sunkiai suvokiamas koks nors susivaldymas, nes siekiama imti iš gyvenimo visus malonumus. Jaunimui ne visuomet suprantama, kodėl ne viską tinka žiūrėti, kas rodoma televizijoje, ne viską reikia skaityti, kas supakuota gražiais viršeliais, ne viską gerti, ką siūlo reklama. Mūsų amžiuje susivaldymas yra būtiniausia, niekuo nepakeičiama askezės priemonė, be jos žmonės dažnai praranda žmogiškumą.
Šv. Kazimieras yra Lietuvos ir mūsų jaunimo globėjas. Labai prasminga pagerbti šv. Kazimierą ne tik kovo 4-ąją, jo iškilmės dieną, bet pažvelgti į jo asmenį dažniau. Gyvas pavyzdys geriau nei žodžiai pamoko, ką gali duoti Evangelija, jeigu jos ištikimai laikomasi.