Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė jį drausti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“

Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?! Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais“ (Mk 8,31-38).

Tik itin geram draugui galėtum pasakyti: „Eik šalin, šėtone“.

Būtent tokiais žodžiais buvo atsikirsta Petrui, kai šis parodė susirūpinimą savo bičiuliu. Jėzus savo mokiniams buvo ką tik pasakęs, kad turėsiąs kentėti ir būsiąs nužudytas. Jis jiems pasakė ir tai, kad po trijų dienų prisikels, tačiau pastarųjų žodžių jie jau nesiklausė, mat buvo pernelyg sunerimę, kad jis skelbė apie savo mirtį. Ir aš būčiau sunerimusi.

Skaitome, kad Petras pasivadino Jėzų į šalį ir Jį sudraudė. Petras sudraudė Jėzų, ne atvirkščiai. Petras buvo šitoks artimas Jėzaus draugas, kad galėjo jį apibarti ir aiškinti, ką šis turėtų daryti. Įsivaizduoju Petrą sakant: „Jėzau, liaukis šitaip kalbėjęs. Keisk savo požiūrį. Tai kenkia tiek tau pačiam, tiek visai grupei.“

Tačiau Jėzus atsakė: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ Šiandien tai galėtų nuskambėti ir taip: „Užsičiaupk. Tu manęs visiškai nesupranti.“

Man šis aštrus Petro ir Jėzaus pokalbis labai patinka. Jis primena, jog juos siejo tikras ryšys, kad jie ginčijosi, kaip ginčijasi artimi draugai. Šis ryšys – ypatingas. Jis reiškia, kad jie iš tiesų rūpinosi vienas kitu, nevengdami ir vienas kitą pabarti.

Kaip tai skiriasi nuo kitų, skystesnių, draugystės apibrėžimų. Pavyzdžiui, kas nors savo geriausią draugę apibūdins taip: „Kad ir ką jai sakyčiau, ji man visada pritars.“ Tačiau būti tokia drauge gali bet kas. Kas gi būtų lengviau, nei išklausyti ir besąlygiškai... ką? Argi tai „meilė“, kad leidi savo draugei pliurpti bet ką ir visiškai jai nepaprieštarauji? Vargu bau. Galbūt tai besąlygiškas išklausymas, bet ne besąlygiška meilė. Meilė skatina kautis, klausti nepatogius klausimus, o retkarčiais ir sudrausti.

Kartais girdžiu žmones sakant: „Galime kalbėtis apie viską ir jis niekada neteisia.“ Aišku, kad su žmogumi, kuris niekada neprieštarauja, galima kalbėti apie viską. Bet kokia prasmė? Šitaip nieko nepasimokysi. Šitaip niekada nepasikeisi. Šitoks draugystės modelis sektinu pavyzdžiu tapti gali nebent narcizams. Leisti laiką su tokiu tuščiu žmogumi būtų lygiai tas pat, kas kiūtoti namie. Draugai yra tie, kurie Dievo dėka mus pamoko to, ko mūsų negali pamokyti giminaičiai.     

Dažnai laikomasi nuomonės, kad draugus pasirenkame, o giminių – ne. Nesutinku. Manau, kad gimines mes nuolat atsirenkame. Pavyzdžiui, kai Padėkos dienos vaišių pasikviečiame tetą Besę, o dėdės Džėjaus nekviečiame. Su vienu giminaičiu nuolat bendraujame telefonu ir elektroniniu paštu, o su kitu tik apsikeičiame mandagiais Kalėdų atvirukais. Gal ir nepasirinkome, kurioje šeimoje gimti, tačiau vėliau patys renkamės, su kuo ir kiek artimai bendrauti.

Nesu tikra ir dėl to, kad savo draugus pasirenkame patys. Nuodugniau panagrinėję, kaip užmezgėme draugystę su vienu ar kitu žmogumi, pastebėsime, jog daugeliu atveju tai lėmė aplinkybės. Susidraugaujame su žmogumi, su kuriuo vaikus leidžiame į tą pačią mokyklą. Su bendradarbiu. Su kolega parapijos taryboje. Galime pasirinkti, su kuo iš jų draugauti, tačiau žmonių, iš kurių galime rinktis, skaičius ribotas.

Vien Dievo malone galime pavadinti tai, kad susidraugaujame su žmonėmis, su kuriais mus sieja tik to paties amžiaus vaikai ar kurios nors specialybės magistro laipsnis. Natūralu, kad jų ir mūsų požiūris į pasaulį nesutaps, kartais pasiginčysim ir šitaip pagelbėsim vieni kitiems keistis ir augti.

Galbūt mylimiausias Jėzaus mokinys buvo Jonas, tačiau geriausiai dokumentuotas ginčas – Jėzaus ir Petro. Kai draugystė tokia artima kaip jų, visada atsiras vietos šventam sudraudimui.

Knygų lentynos lūžta nuo leidinių, kaip sustiprinti santuoką, kaip pagerinti lytinį gyvenimą, kaip elgtis per pasimatymą ir kaip išmokti geresnių manierų. Mūsų kultūra šlovina romantiškus santykius, tačiau beveik visiškai ignoruoja draugystę. Siekiame tapti geresniais partneriais bei tėvais, bet kur rasti knygų, kurios pamokytų būti geresniu draugu?

Viena tokių knygų galėtų būti Biblija. Joje ne kartą pateikiama įrodymų, kad Jėzus turėjo draugų, ir ši draugystė nebuvo lengva. Po Jėzaus ir Petro ginčo Jėzus miniai ištaria sunkią tiesą: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“

Jėzus nesirinko savo draugų iš tobulų žmonių rato. Netobulas Petras vėliau tris kartus išsigynė draugystės su Jėzumi. Tą vienišumo ir nevilties akimirką Petras bus turėjęs sudrausti save greta nesančio draugo vardu. Taigi vėliau jis tapo Bažnyčios uola – uola, kurią nugludino ir suformavo draugystė.

Vienas labiausiai neįvertintų gyvenimo lobių yra vertinga draugystė žmonių, kurie vienas kitam rūpi tiek, kad nevengia ginčytis. Mano draugystėje su Dievu būtent tai, kad tarp malonės ir gailestingumo kartais sulaukiu ir sudraudimo, labiausiai primena, kad Jis mane myli.

„The Christian Century“, 2009-02-24, vertė Kęstutis Pulokas

Bernardinai.lt