Tibeto valstybės sunaikinimas 1949-1951 metais Kinijos liaudies respublikos komunistinio režimo pajėgoms vykdant brutalią invaziją, kaip teigia vienas tarptautinės teisės profesorius, yra niūriausias valstybinio kanibalizmo pavyzdys.

 Tibetas– tai beveik prieš 2000 metų susikūrusios nepriklausomos valstybės tęstinumo pavyzdys, neskaitant trumpų istorijos periodų, kuomet Tibetas buvo patekęs užsienio valstybių įtakon. 1960 metais Generalinės Asamblėjos debatuose Airijos atstovas Frank Aiken pasakė: “Du tūkstančius metų Tibetas buvo nepriklausomas ir valdė savo šalį, kaip ir bet kuri iš šioje Asamblėjoje esančių tautų, ir galbūt dar tūkstantį kartų laisviau už visas čia esančias tautas tvarkė savo šalies reikalus. Tibeto nacionalinės, teritorinės, kultūrinės ir politinės sąlygos žymiai labiau atitinka nepriklausomos valstybės požymius nei daugelio kitų pasaulio pripažintų valstybių”. Kadangi valstybė – istorinė kategorija, tam tikru laikotarpiu susikūrusi, ji ir toliau egzistuoja tol, kol neišnyksta pagal tarptautinę teisę. Taigi būtent teisės normos visiškai efektyviai apsaugoja valstybę nuo nusikalstamų kėsinimųsi į jos egzistencija. Nors Kinija jau 50 metų efektyviai valdo Tibeto teritoriją, tačiau vis tiek neįgijo suverenių teisių į Tibetą, nes vienas pagrindinių tarptautinės teisės principų ex injuria non oritur jus skelbia, kad iš neteisėto akto teisės pažeidėjas negali gauti teisinės naudos, t.y. neteisėtumas negali tapti teisės šaltiniu.

Kita vertus, tarptautinė teisė funkcionuoja tarptautinėje sistemoje; joje didžiąją tarptautinių santykių dalį sudaro santykiai tarp valstybių, kuriuose jos siekia realizuoti savo politinius interesus. Todėl negalima suabsoliutinti tarptautinės teisės vaidmens. Kaip įrodo Tibeto pavyzdys, valstybių užsienio politika ne visuomet atitinka teisės ir moralės normas: nė viena valstybė iki šiol nėra pripažinusi Tibeto, kaip okupuotos valstybės, statuso, neigiamas Tibeto emigracinės vyriausybės legitimumas. Kadangi tokia pozicija atitinka tarptautinės bendrijos narių politinės naudos interesus, tarptautinės teisės požiūriu neteisėti ir teisingumo neatspindintys veiksmai pateisinami ir net pripažįstami teisėtais. Taigi, valstybės vadovaujasi tomis pačiomis teisės normomis skirtingai politikai pagrįsti, o dėl savanaudiškų interesų yra ignoruojami pagrindiniai tarptautinės teisės principai, paneigiamos bedražmogiškos vertybės. Žinoma negalima teigti, kad tarptautinė bendrija absoliučiai ignoruoja pagrindines tarptautinės teisės normas: valstybės ne kartą atkreipė dėmesį į Kinijos vykdomus pastovius žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus, tačiau vis dėlto nesiėmė jokių priemonių padėčiai pakeisti.

Taigi, Tibetas iliustruoja tikrai sudėtingą teisės, moralės ir politikos sąveikos problemą. Tibetas negali apginti savo pažeistų teisių ir atkurti teisėtą situaciją pats, remdamasis tik tarptautinės teisės ir teisingumo principais. Tačiau Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimas po penkiasdešimt metų teikia vilties, kad bendražmogiškos vertybės nugalės, ir Tibetas ateityje atkurs savo nepriklausomybę. Tibetas jau turi savo Kovo 10-ąją, narsaus pasipriešinimo okupantams simbolį. Po Kovo 10-osios ateis ir Kovo 11-oji – diena, kai Tibetas vėl bus laisvas nuo užsienio viešpatavimo ir prievartos. Prie to prisidėkime ir mes, nors prisimindami ir užjausdami kovojančią Tibeto tautą, tautą, kurios kančios turbūt geriausiai mums pažįstamos, nes kaip ir Tibetui, Baltijos valstybėms teko kęsti pusės amžiaus trukmės okupaciją.

Renginiai Vilniuje

Kovo 10d. 12.00–15.00 val. – piketai prie Kinijos Liaudies Respublikos ambasados Vilniuje;

Kovo 10 d. 17.00 val. – minėjimas Rotušės aikštėje.

Bernardinai.lt