Lygiai prieš tūkstantį metų šią ašarų pakalnę paliko šv. Brunonas Kverfurtieris – misionierius vyskupas ir kankinys (†1009 03 09). Ramus kaip avinėlis nelaimingų pagonių nužudytas jis pelnė Dangų ne tik sau, bet ir įžiebė Evangelijos liepsnelę, kuri daugiau nebeužgeso iki pat mūsų dienų. Mūsų kraštuose jo pradėta kova toliau tęsiama, tirpdant neapykantą, gydant nuodėmės sužeistas sielas ir puošiantis artimo meilės darbais.

Mūsų herojus gimė Saksonijos Kverfurto grafų šeimoje apie 974 m. Jau tikriausiai ankstyvoje jaunystėje Brunonas pajuto dvasinį pašaukimą, nes, kaip vėliau prisimins jo bendramokslis Merseburgo vyskupas Titmaras, kai kiti mokyklos vaikai išdykaudavo, jis meldėsi ir darbą vertindamas labiau negu poilsį tyliai krovėsi lobį danguje. Mokslus krimsti jam teko Magdeburgo katedros mokykloje, kurioje jau nuo pirmojo arkivyskupo Adalberto laikų (968 m.) puoselėta misijų pagonims dvasia. Šios mokyklos auklėtiniu buvo ir pirmasis prūsų apaštalas ir kankinys šv. Adalbertas-Vaitiekus (†997 04 23). Jo kankinystė sukrėtė to meto Europos aukštuomenę ir šviesuomenę, nes jau senokai nebuvo nutikę tokių atvejų, kad beginklį misionierių žiauriai nužudytų. Giliai tikintis jaunasis imperatorius Otonas III netrukus susirūpino naujojo kankinio deramu pagerbimu. Romoje šv. Adalberto garbei pastatyta bažnyčia, išlikusi iki mūsų dienų (dabar Šv. Baltramiejaus, Tiberio saloje). Jau 999 m. Adalbertas buvo kanonizuotas, o kitais metais pats imperatorius su gausia palyda išsiruošė į tolimąjį Gniezną, kad pasimelstų prie Adalberto palaikų, kuriuos iš prūsų išpirko Lenkijos valdovas Boleslovas už tiek aukso, kiek jie patys svėrė.

1000 m. įvykiai Gniezne, kai buvo įkurta arkivyskupija, o Lenkijos valdovui pripažintas kitiems Europos karaliams priderantis rangas, vertinami kaip antrasis Lenkijos gimimas. Beje, ir pats vardas „Polonia“ istorijos šaltiniuose ima rodytis nuo to meto ir gali būti, kad jo gilioji reikšmė – Laukas, kuriame sudygo Evangelijos sėkla.

 Aišku, kad Brunonas nebuvo vienintelis, kurį sukrėtė šv. Adalberto kankinystė, tačiau jis atsiliepė stipriau negu daugelis. Tuo metu Brunonas jau buvo imperatoriaus dvaro kapelionas ir jam vėrėsi puikios pasaulietinio dvasininko perspektyvos. Tačiau jis pasirinko kitą – vienuolinio gyvenimo kelią, trokšdamas paraidžiui sekti Kristaus pavyzdžiu ir eidamas jau šv. Adalberto ką tik pramintu taku. Apie 998 m. jis priima vienuolinį Bonifacijaus vardą. Daugumą tyrėjų linkę manyti, kad šiuo vardu jis apeliavo į Vokietijos apaštalą ir kankinį šv. Bonifacijų (†754). Kitą žingsnį Brunonas žengė Romoje įstodamas  Šv. Aleksijaus ir Bonifacijaus vienuolyną, kuriame savo laiku buvo apsistojęs ir šv. Adalbertas. Šis vienuolynas pasižymėjo atvirumu ir lotyniškajai, ir graikiškajai krikščionybei. Tenykščiai graikų abatai ir senoliai buvo asketinio gyvenimo mokytojai, kurie X a. padėjo gaivinti Italijoje per ankstesnius amžius prigesusį vienuolinį gyvenimą. Jų pasekėju buvo atšiaurus, neįtikėtinomis marinimosi praktikomis ir begaline ištverme pasižymėjęs šv. Romualdas. Prie jo asketų būrio prisijungė ir Brunonas. Jis pasižymėjo šiandien jau (beveik) visiškai nebesuprantamomis praktikomis: kuklus maitinimasis dvi dienas per savaitę (penktadienį ir sekmadienį), kūno tramdymas dilgėlynuose ir erškėtrožių krūmuose, saviplaka ir pan. Tačiau ta kova su savimi nebuvo skirta tik sau. Tikras asketas pasižymėjo tuo, kad jis subrandindavo save nutrūktgalviškiausiems žygiams siekdamas sielas laimėti Kristui. Tokie buvo airių vienuoliai (pvz. šv. Kolumbas ar Kolumbanas), toks buvo ir Brunonas bei jo draugai. Jau 1000 m. pirmi du italų atsiskyrėliai išvyko į Lenkiją, kur jie turėjo ryžtis evangelizaciniams žygiams pas pagonis slavus liutičius ar pas prūsus. Brunonas turėjo prie jų prisijungti gavęs popiežiaus leidimą skelbti Evangeliją.

Betvarkant „popierius“ Italijoje, Lenkijoje plėšikai nužudė Brunono draugus (1001). Tolesniam misijos organizavimui ėmė trukdyti po imperatoriaus Otono III mirties (1002) tarp naujojo Vokietijos karaliaus Henriko II ir Lenkijos valdovo Boleslovo prasidėję nesutarimai ir karinė konfrontacija. Tačiau jokie sunkumai ir nepatogumai negalėjo sulaikyti Brunono, kuris galiausiai 1004 m. buvo įšventintas misijiniu arkivyskupu ir jau galėjo imtis realizuoti savo pašaukimą. Pirmiausia jis skelbia Evangeliją Vengrijos rytiniame pakraštyje, kur vis dar laikėsi pagonybė. 1008 m. jis atvyksta pas Kijevo valdovą Vladimirą, pasiryžęs nešti Evangeliją „žiauriausiems iš žiauriausių“ pagonių – klajokliams pečenegams. Vladimiras norėjo drąsuolį atkalbėti nuo beprasmiškos kelionės, kuri, jo manymu, atneštų tik nereikalingą mirtį. Brunonas nesidavė palenkiamas ir Vladimirui beliko palydėti Brunoną iki pasienio su pečenegais.

Psalmes giedodamas misionierių būrelis įžengė į nežinią. Po pavojų ir nesusipratimų, misionieriams pavyko atversti į tikėjimą apie tris dešimtis klajoklių. Brunonas pažadėjo pečenegams tarpininkausiąs sudarant taiką su Kijevo variagais. Tų pačių metų pabaigoje Brunonas atvyko į Lenkiją ir į vyskupus įšventinio savo būrio misionierių, kurį išsiuntė į Švediją. Tokiu būdu per keletą metų Brunono išplėtotas evangelizavimas apėmė neįtikėtinai didelę erdvę – nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Šioje erdvėje ir šios veikos pasėkoje išniro ir Lietuva.

Prieš išvykdamas į paskutinę savo misiją Brunonas spėjo dar kartą atiduoti paskutinį pagarbos ženklą savo herojui šv. Adalbertui. Brunono rašytuose tekstuose labai stipri autobiografinė srovė, kuri telkiasi ties apmąstymais, kaip reikia prisibelsti į užkietėjusių pagonių širdis, kaip reikia įveikti kiekvienam žmogui natūtalią smurtinės mirties baimę ir pan. Jo tekstai – tai savotiškas testamentas, kurį Brunonas pats ir įgyvendino. 1009 m. pradžioje jis pasiekė prūsų žemes. Prūsai išvydę užsidegusį pamokslininką šį kartą nesiskubino jo nužudyti. Pamatę, kad nužudžius šv. Adalbertą kilo tikras atsivertimų sąjūdis tarp Lenkijos gyventojų, jie ėmė bijoti, kad naujojo kankinio garsas nesukeltų panašaus sujudimo ir tarp savo gentainių. Todėl jie, kaip sako šv. Petras Damianis, Brunono „žiauriai pasigailėjo“. Skelbdamas Evangeliją pastarasis sukorė ilgą kelią, kol galiausiai pasiekė Lietuvos ir Rusios paribio zoną. Čia jis sutiko kunigaikštį Netimerą ir jo žmones. Netimeras norėjo išbandyti ar Brunono skelbiamas mokymas tikras. Po to, kai Brunonas priėmė iššūkį ir po išbandymo ugnimi išliko gyvas ir sveikas, vietiniai pagonys atsivertė. Kunigaikščiui Netimerui vėrėsi šansai su šv. Brunono pagalba konsoliduoti savo valdžią ir galbūt net imti sau ieškoti vietos tarp kitų krikščionių valdovų. Tačiau visos šios pastangos žlugo. Peripetijų mes jau niekada nesužinosime, bet tikėtina, kad naujojo tikėjimo skelbimas iššaukė pagonių reakciją ir naujai besiklostančia tvarka nepatenkinti asmenys pasistengė Brunoną nužudyti.

 Užduotis laimėti vietinę pagoniją pasirodė per sunki net ir užgrūdintiems Brunono pečiams. Titmaro žodžiais tariant: jis „uoliai stengėsi šią nederlingą žemę apvaisinti dieviška sėkla, bet, erškėčiams želiant, apleista žemė lengvai nepasidavė.“ Brunono žudikus ištiko stabas ir apakimas. Savo pojūčius jie atgavo tik po Brunono palydovų ir naujai atverstų krikščionių maldų. Žudikai atgailavo ir jiems buvo atleista. Tai turbūt pirmasis žinomas krikščioniškojo gailestingumo atvejis mūsų kraštuose. Virš kankinio kapo buvo pastatyta bažnyčia, bet tai ir yra paskutinė mus pasiekusi žinia apie pirmąją žinomą krikščionių bendruomenę, kuri dar buvo per gležna, kad galėtų ilgiau išsilaikyti po patirto smūgio – šv. Brunono žūties. Erškėčiai vėl užgožė pirmąsias praartas vagas. Jų gerbėjai vėl paniro į istorijai nežinomas sietuvas ir ten liko amžiams. Kas kita Brunonas, kurį šiandien su dėkingumu prisimename. Savo žygiu Brunonas iš istorinės nebūties ištraukė ir Lietuvą. Ir nors istorinė kritika neleidžia manyti, kad Brunonas žuvo pačioje Lietuvoje ar kad Netimeras buvo lietuvių kunigaikštis, vis dėlto tai jo nuopelnų nė kiek nemažina. Galime manyti, kad atlikęs ilgą kelionę jis turėjo pereiti per tam tikras lietuvių gyvenamas žemes. Jeigu mūsų proseniai nenudaigojo per jų žemes keliavusio misionieriaus, galime manyti, kad net ir tada jiems Evangelijos dvasia nebuvo visiškai svetima.

Šv. Brunonas amžiams paliko šaunų Kristaus kario pavyzdį. Jo gyvenimo kelias ir herojiška mirtis rodo, kad nė viena tauta negali į jį reikšti išskirtinių teisių. Ir tai nėra kažin koks trūkumas, dėl kurio turėtų liūdėti pvz. lietuviai, norintys Brunoną matyti būtinai tik Lietuvoje. Jo garsas Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje kaip tik ir rodo į tuos pamatinius dalykus, kurie supratimo ir abipusės pagarbos tiltais jungia skirtingų tautų žmones.

Bernardinai.lt