Kovo 9 d. minime šv. Prancišką Romietę.

Šv. Pranciška gimė 1384 m. Jos tėvai buvo turtingi, tačiau mokė Prancišką rūpintis žmonėmis ir gyventi krikščioniškai. Būdama vienuolikos metų, Pranciška pranešė tėvams, kad ji norėtų tapti vienuole. Tačiau tėvai paragino ją galvoti apie santuoką. Pagal paprotį jie patys parinko jauną vyrą Pranciškai į porą. Tuomet jai buvo trylika.

Pranciška ir jos vyras Lorenzo Ponziano pamilo vienas kitą. Nors jų santuoka buvo suplanuota, jie laimingai gyveno 40 metų. Lorenzo žavėjosi savo žmona ir jos seserimi Vanoza. Abi moterys kasdien melsdavosi ir atgailavo dėl Jėzaus Bažnyčios, kuri tuo metu išgyveno išbandymų laikotarpį. Pranciška ir Vanoza lankė vargšus, rūpinosi ligoniais. Jos nešdavo maistą ir malkas vargstantiems žmonėms. Kitos turtingos moterys, įkvėptos jų pavyzdžio, irgi ėmėsi globoti skurstančiuosius. Laikui bėgant, Pranciška vis daugiau laiko skirdavo maldai. Jos širdis  kasdien vis labiau linko prie Jėzaus ir Marijos.

Pranciška ir Lorenzo buvo gailestingi žmonės. Jie žinojo, ką reiškia kentėti. Jie neteko dviejų iš trijų savo vaikų. Tai tik dar labiau paskatino juos būti jautresnius vargšų poreikiams.

Vykstant karams tarp teisėtai išrinkto popiežiaus ir antipopiežiaus, Lorenzo vedė armiją, kuri gynė tikrąjį popiežių. Kol jis buvo mūšyje, priešai užgrobė jo valdas ir turtus. Netgi tuomet Pranciška dalį apgriautų paskutinių šeimos namų sutvarkė ir paskyrė ligoninei. Nors ir sunkus metas buvo jos šeimai, žmonėms gatvėje reikėjo didesnės pagalbos.

Lorenzo buvo sužeistas ir grįžo namo, kad mylinti žmona jį slaugytų. Jis mirė 1436 m. Pranciška praleido likusius ketverius metus vienuolyne, kurį pati padėjo įsteigti.

Pranciška mirė 1440 m. kovo 9 d. Ji buvo paskelbta šventąja 1608 m. popiežiaus Pauliaus V.

Ši šventa moteris mokėjo gražiai suderinti šeimos gyvenimą, savo asmeninį ryšį su Dievu ir trokšimą padėti kitiems. 

Bernardinai.lt