Šv. Simplicijus
Kovo 10 d. minime šv. Simplicijų, popiežių.
Šv. Simplicijus tapo popiežiumi 468 m. Kartais jam atrodydavo, jog jam vienam tenka kovoti su blogiu, kuris tvyrojo aplink. Tuo metu buvo sunki situacija Romos miestui - užkariautojai užėmė didžiules teritorijas, pati Roma buvo okupuota. Žmonės buvo nuskurdę ir išalkę. Jie buvo apmokestinti ir apiplėšti jau prieš tai buvusios Romos valdžios. Skurdas klaidžiojo po gatves, visi buvo liūdni ir nelaimingi.
Popiežius Simplicijus stengėsi bent pakelti žmonių nuotaiką ir darbuotis jų gerovei. Jis visad buvo su jais, nesvarbu, kad tos pastangos kartais atrodydavo labai menkos. Jis buvo šventas vyras, tad niekad nenuleido rankų. Jo švento gyvenimo liudijimas buvo geresnis pavyzdys nei bet kokie žodžiai.
Šv. Simplicijus taip pat patyrė sunkių išmėginimų kaip popiežius dėl kitų priežasčių. Kai kurie krikščionys iš jo aplinkos užsispyrusiai laikėsi savo neteisingų įsitikinimų. Skaudama širdimi šv. Simplicijus turėjo atskirti juos nuo Bažnyčios.
Simplicijus buvo popiežiumi 15 metų ir 11 mėnesių. Tuomet Viešpats pasikvietė jį atsiimti atlygio už visus jo darbus. Šv. Simplicijus mirė 483 m. ir buvo palaidotas Romos Šv. Petro bazilikoje.
Ar būna mano gyvenime situacijų, kai esu kviečiamas sutvirtinti kitų tikėjimą ir padrąsinti juos?
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
"Ar būna mano gyvenime situacijų, kai esu kviečiamas sutvirtinti kitų tikėjimą ir padrąsinti juos?" Net nežinau, kaip pakviesti, jeigu bėgama nuo kryžiaus. Tikėjimas yra malonė, vieniems duota suprasti, kitiems ateina supratimas vėliau. Su Kantrumu ir Meile artimui.
Broliai kapucinai
"Ar būna mano gyvenime situacijų, kai esu kviečiamas sutvirtinti kitų tikėjimą ir padrąsinti juos?" Taip, tokių situacijų būna kiekvieno gyvenime. Mane labiausiai stebina, kai tuomet netikintieji ne tik neparodo elementarios pagarbos kitų žmonių įsitikinimams, bet su pasimėgavimu bando iš jų tyčiotis. Kam to reikia? Kiekvienas turime galimybę pasirinkti, ką ir kaip tikėti ar iš viso netikėti. Gerbkime šią savo ir kitų teisę. Ir dar - keista, kad kartais iš netikinčiųjų pasisakymų tiesiog tvoskia neapykanta Dievui. Kaip galima neapkęsti to, ko jų manymu nėra? O būna tokių skausmingų netikėjimo išpažinimų, kad širdį veria. Tikėjimo praradimas žmogui yra didelis sukrėtimas. Jei įmanoma tokiam žmogui ištiesti ranką, privalu tai padaryti.