Pirmoji konferencija - cia

 Manau, kad Viešpats mums yra parengęs šį vakarą rimtą temą. Vakar kalbėjom apie Krikštą kaip atgimimą iš Dvasios, kuris yra susietas su meilės patirtimi. Kai žmogus patiki Dievo meile, kai jis atsiveria tai meilei, o ta meilė yra Dievas, jis priima ją, priima Dievą į save, priima naują gyvybę – Dievą kaip gyvybę, tampa Dievo vaiku, gyvena Dievo vaikų gyvenimą. Vakar kalbėjome, kad ta meilė yra konkreti – reiškiasi per meilę broliui, artimui, ir kad melagis tas, kuris sakosi mylintis nematomą Dievą, bet nemyli savo brolio. Kita vertus, Bažnyčios patirtyje visada buvo Dievo meilės išraiškos, pavyzdžiui, per giesmes. Juk esate patyrę, kad įsimylėjėliai pradeda rašyti eilėraščius vienas kitam, dainuoja vienas kitam, gieda giesmes. Kažkas iš Bažnyčios mokytojų yra sakęs – mylinti širdis gieda, gieda giesmes Viešpačiui, meilę Dievui išreiškiame per meilę žmogui, bet taip pat yra svarbus tas tiesioginis santykis su Dievu: išreikšti meilę iš širdies į širdį. Dažnai tai atsitinka per maldą, per garbinimą, šlovinimą. Kai įsimylime, mylimas žmogus tampa svarbiausias pasaulyje, kai mes iš tikrųjų įsimylime Dievą, įsimylime Jėzų, Jėzus tampa mums svarbiausiu pasaulyje. Mes norime į Jį žiūrėti, Juo gėrėtis. Kai merginos įsimyli, jos stengiasi sakyti vaikinams komplimentus, ir kai vaikinai įsimyli, jie ima sakyti merginoms komplimentus. Taigi ir Bažnyčia, kaip Kristaus sužadėtinė, gėrisi savo Sužadėtiniu, garbina, šlovina Jį.

Neseniai buvau nustebintas, Pakutuvėnuose vartydamas klebono užrašus. Ten buvo duotas vyskupo leidimas du kartus per metus – per Šventą Juozapą ir Šventą Antaną - iškelti Švenčiausiąjį Sakramentą viešam garbinimui, su šešiom žvakėm iš vienos pusės ir šešiom žvakėm iš kitos – taigi iš viso dvylika žvakių, žinoma, gryno vaško. Mes Pakutuvėnuose kelerius metus laikėme dvidešimt avilių bičių, kad turėtume to vaško. Kiek prisimenu, liturgijoje buvo pageidavimas, kad vaškas būtų baltas. Žmonės surinkdavo ir nešdavo į Bažnyčią tą baltą vašką, iš kurio buvo daromos žvakės ir statomos prie Švenčiausiojo Sakramento adoracijai. Tiek buvo skiriama dėmesio šiam įvykiui. Karo metais klebonas prašė leidimo, nes ekonominė situacija buvo sudėtinga, Pakutuvėnuose bažnyčią žmonės pasistatė per karą, pradėjo 1941 m. ir 1943 m. baigė. O kaip lengvatą gavo pastatyti tas šešias žvakes prie Švenčiausiojo Sakramento - atsižvelgiant į ekonominę situaciją. Aš galvoju - kaip anuo laiku Bažnyčia skrupulingai garbindavo Viešpatį, kiek tam skirdavo dėmesio, kokios svarbios buvo tos žvakės, altorių puošmenos! Ir kaip dabar mes tuo nebesirūpiname. Dažnai ir gėles padedame tas, kurios lieka nuo laidotuvių, kad būtų kažkas specialiai skirta tik jam, to mūsų sąmonėje nebėra. Tai irgi tam tikras meilės ženklas, tam tikras liudijimas - kiek brangus mums yra Viešpats, kiek mes vertiname susitikimą su Juo, kiek investuojame į tą susitikimą, į garbinimą. Kita vertus, matome, kiek daug buvo neteisybės, išnaudojimo... Viešpats leido sugriauti tas dideles iškilmingas bažnyčias, nes gal jos buvo ne tiek Dievui, kiek didikų pasididžiavimui skirtos, galbūt netgi kunigų pasididžiavimui. Bet vis dėlto vieną kartą mane nustebino tokia močiutė, gyvenanti kaime, kuriame daugelis namų apgriuvę ir daugelis žmonių skursta. Ten stovi graži raudonų plytų bažnyčia, ir žmonės sako – kam reikalinga tokia prabangi bažnyčia, jeigu tokie apskurę mūsų namai? O ta močiutė atsakė – juk bažnyčia yra visų mūsų namai, mes ten susitinkame su Dievu, ten mūsų brangiausia šventė. Iš tikrųjų Bažnyčia visais laikais šlovino Viešpatį, giedodama Jam. Ką reiškia šlovinti Viešpatį? Tai reiškia liudyti Viešpaties darbus, ką Viešpats mums yra padaręs. Tai reiškia skelbti, garbinti, kai išsakome Dievo tobulumą, žiūrėdami tikėjimo akimis į Dievą gėrimės Juo, pažįstame Jį ir įvardijame tai, ką dvasioje išvystame. Giedame apie Dievo tobulumą, gėrėdamiesi Juo, ir visa tai dvasiniam gyvenimui yra labai svarbus dalykas. Kodėl?


Ar mes leidžiame Šventajai Dvasiai savo lūpomis garbinti Tėvą?


Bandysiu pasiaiškinti, kodėl. Aš vėl grįžtu prie vakarykštės temos – prie Krikšto, kadangi atgimę iš Dvasios žmonės šlovina Viešpatį su jėga, su aistra, negaili dėl Jo jėgų, nes tai jų gyvybės šaltinis, jų pažinimo šaltinis. O bažnyčia pasitenkina tuo, kad žmonės įmeta į dėžutę pinigų, užsako chorą, giedotojus, kurie atgieda savo giesmes... Užsakyta, nupirkta malda, nupirktas garbinimas. Atgimęs žmogus reaguoja į Dievo vardą, jis myli Dievą, džiaugiasi, jo širdis šokinėja iš džiaugsmo, jo širdis trokšta šlovinti Viešpatį. Susitikusi su Elžbieta, Marija giedojo žymiąją savo giesmę – “Mano siela šlovina Viešpatį“, ji išvardijo dalykus, ką Viešpats yra padaręs.

Paskaitysiu ištrauką iš Izaijo pranašystės apie Izaijo pašaukimą: “Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste. Šventyklą buvo pripildęs jo apdaras. Aplink stovėjo tarnauti pasirengę serafai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė veidus, dviem – kojas ir dviem plasnojo ore. “Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS! Visa žemė pilna jo šlovės!“ – šaukė jie nepaliaudami vienas kitam. Nuo jų šauksmo drebėjo durų staktos, ir šventykla prisipildė dūmų. O aš tariau sau: “Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, ir savo akimis regiu Karalių, Galybių VIEŠPATĮ“. Tuomet vienas iš serafų priskrido prie manęs, laikydamas rankoje žėruojančią žariją, kurią buvo paėmęs žnyplėmis nuo aukuro. Jis palietė ja mano burną. “Žiūrėk, - tarė jis, - žarija palietė tavo lūpas. Tavo kaltė panaikinta, ir tavo nuodėmė nuvalyta“. Tada išgirdau Viešpaties balsą: “Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ O aš atsiliepiau: “Štai aš, siųsk mane!“ Taigi pranašas Izaijas kalba mums apie šlovinimą, kuris nepaliaujamai vyksta prie Dievo sosto. Dūmai, apdaras, bet man svarbiausi yra tie serafimai, tos būtybės su šešiais sparnais, kurie dviem sparnais dengia veidą, dviem - kojas, dviem - plasnoja. Jie šaukia vienas kitam, nepaliaujamai šaukia kiekvienam besiartinančiam prie sosto – šventas, šventas, šventas Viešpats galybių Dievas! Mes irgi giedam tą giesmę per Mišias. Kaip ją giedam, ką įdedam į ją? Ar suprantame tą giesmę, tuos žodžius, ką serafimai nori pasakyti ta giesme, mums, besiartinantiems prie Dievo. Mes įsitraukiame į jų chorą, kai artinamės prie Dievo meilės paslapties, kai Šventosios Dvasios galia perkeičiame vyną ir duoną į Kristaus Kūną ir Kraują, kai Dievo šlovė nužengia tarp mūsų, ant mūsų altorių. Serafimai gieda prieš Dievo sostą, jiems gėda prieš Dievą, jie dengia savo veidus, jie neatlaiko Jo šlovės, Jo didybės, Jo šventumo. Žodis „šventas“ hebrajų kalba reikštų „šviežias“, jaunas, nuolat atsinaujinantis, bet iš tiesų tas žodis aprėpia Dievo tobulumą, kurio negalima nusakyti. Begalinė meilė, begalinė išmintis, viskas telpa į tą vieną žodį. Serafimai ištaria tą žodį garsiai, aiškiai, jie tiesiog rėkia vienas kitam. Nuo jų šauksmo drebėjo durų staktos ir šventykla prisipildė dūmų. O kaip mes šloviname Viešpatį, ypač pasiteisindami, kad esam lietuviai, tokia labai santūri tauta? Ir dar vienas apreiškimas iš Apreiškimo Jonui: “Kiekviena iš keturių būtybių turėjo po šešis sparnus; aplinkui ir viduje jos buvo pilnos akių. Ir be perstojo, dieną ir naktį, jos šaukė: “Šventas, šventas, šventas Viešpats visagalis Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis!“ Ir kiekvieną kartą, kai Sėdintįjį soste, Gyvąjį per amžių amžius, būtybės šlovindavo, garbindavo ir jam dėkodavo, dvidešimt keturi vyresnieji parpuldavo prieš Sėdintįjį soste, pagarbindavo Gyvąjį per amžius ir numesdavo savo vainikus priešais sostą, kartodami: “Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir galybę, nes tu visa sutvėrei, tavo valia visa yra ir buvo sutverta.“ Toliau: “Aš pamačiau danguje dar vieną didį ir nuostabų ženklą: septynis angelus, turinčius septynias paskutines negandas, nes jomis baigiasi Dievo rūstybė. Aš išvydau tarsi stiklo jūrą, sumaišytą su ugnimi, ir žmones, kurie buvo pergalėję žvėrį, jo atvaizdą ir jo vardo skaičių, stovinčius su Dievo arfomis ant stiklo jūros. Jie giedojo Dievo tarno Mozės giesmę ir Avinėlio giesmę: “Didingi ir nuostabūs tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri tavieji keliai, tautų valdove! Kas nesibijotų, Viešpatie, ir negerbtų tavojo vardo?! Juk tu vienas šventas! Visos tautos ateis ir šlovindamos puls veidu prieš tave, nes paaiškėjo tavo teisūs sprendimai“.

Taigi mes matome danguje, Dievo akivaizdoje, visos būtybės šlovina Viešpatį, ir jeigu tikime, kad Viešpats yra tarp mūsų, Viešpats yra su mumis, Jis gyvena mūsų širdyse, mes irgi turėtume jungtis prie to šlovinimo. Per Krikštą, kai esame atgimdomi iš Dvasios ir mumyse apsigyvena Šventoji Dvasia, ta Dvasia, kuri myli Tėvą, myli Sūnų, ji trokšta šlovinti, garbinti, ji trokšta gėrėtis mūsų Viešpačiu.

Ar leidžiame Šventajai Dvasiai mūsų lūpomis garbinti Tėvą? Juk teisinga yra garbinti Dievą, Jis vertas mūsų meilės, Jis vertas mūsų lūpų, mūsų širdies aukos, mūsų maldų. Nes tai tiesa, Dievas toks yra. Jisai yra begalinis gėris, ir ne Jam reikalingas mūsų garbinimas, bet mums, nes garbindami mes išpažįstame teisingumą, mes išpažįstame tiesą apie Dievą – koks Jis yra. Ir per tą garbinimą, per tiesos išpažinimą mes patys augame pažinime, Dievas atsiveria mums per garbinimą. Kai Jį garbiname dvasioje, Šventosios Dvasios vedami, Dievas atsiveria mums, Jis leidžia mums asmeniškai pažinti, koks Jis yra. Kita vertus, esame nuolat puolami įvairiausių dvasių, įvairiausių gundymų. Priminsiu, kad apaštalas Paulius pirmojo laiško korintiečiams dešimtame skyriuje pasakoja žydų tautos istoriją: “Noriu, kad žinotumėte, broliai, jog visi mūsų protėviai laikėsi po debesiu ir visi perėjo jūrą. Jie visi susirišo su Moze, krikštydamiesi debesyje ir jūroje; visi valgė to paties dvasinio maisto ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus. Vis dėlto dauguma jų nepatiko Dievui, ir jų kūnai liko gulėti dykumoje. Tie įvykiai yra mums pavyzdys, kad negeistume blogio, kaip anie geidė. Nepasidarykite stabmeldžiais, kaip kai kurie iš jų, kaip parašyta: Tauta sėdosi valgyti ir gerti ir kėlėsi žaisti. Neištvirkaukime, kaip kai kurie jų ištvirkavo ir žuvo vieną dieną dvidešimt trys tūkstančiai. Negundykime Kristaus, kaip kai kurie iš jų gundė ir krito nuo gyvačių. Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo. Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje“.


Piktoji strategija


Taigi apaštalas Paulius išvardija mums daugelį nuodėmių, pristato šėtono strategiją – ištvirkavimai, gyvatės, murmėjimai, naikintojas, - visa tai labai susieta. Tos dvasios, demonai, kaip ir žemėje kariuomenė yra sudaryta iš įvairių dalių – pėstininkai, šauliai, žvalgai, lakūnai, - taip ir šėtono armijoje esam girdėję: dvasios, skorpionai, kaltintojai, visokie kitokie gyvūnai, prisimename, kad žydus dykumoje sekiojo gyvatės. Kai užklupdavo visos tos negandos, su kuo jos buvo susijusios? Su murmėjimu. Kai žydus persekiojo nuodingos gyvatės, Dievas liepė Mozei padaryti Žaltį ir iškelti jį ant lazdos: kas tik pažvelgs į jį, nemirs nuo gyvatės įkandimo. Tas žaltys - Kristaus simbolis, tikėjimą sutvirtinantis vilties ženklas. Šiandien mes irgi jaučiame, kaip ne tik kiekvieno mūsų asmeniniame gyvenime, bet ir tautose pagal tokią pat „dvasinę strategiją“ vyksta dalykai. Kaip kiekvienas yra suvedžiojamas, taip ir tautos yra suvedžiojamos. Atsiminkime Rusijos revoliuciją: kaip atėjo tas uraganas, kuris tiek gyvybių – milijonus nusinešė? Toks pyktis, toks gaivalas, naikinantis žmones, naikinantis visa, kas šventa, naikinantis meną, cerkves, ikonas, meno šedevrus, - visa, kas šventa, degino, žmonės, tarytum apsėsti. Ar nevyksta ir Lietuvoje kažkas panašaus? Jau niekas nebežino, kas kaltas, kas nekaltas. Bet tvyro ore įtampa, mūsų vadas važinėja susitikinėti su tauta, linki visiems ramybės tarytum būtų taikos kunigaikštis, mesijas, siųstas mus išgelbėti. Vyskupai ragina to nedaryti, susilaikyti, neskaldyti tautos, žmonės nežino kuo tikėti – vyskupai blogi, klebonai blogi, Prezidentas blogas, visi blogi. Labai panaši situacija, kuri buvo septynioliktaisiais, labai panaši.

Prisiminiau skaitinį iš Pauliaus laiško efeziečiams, kur jis rašo, jog mes susiduriame ne su kūnu ir krauju, bet su dvasinėmis galybėmis, kunigaikštystėmis, kurios viešpatauja ore. Ne Paksas kaltas, ne Paulauskas kaltas – visi mes kalti, - tiek, kiek leidžiame tam pykčiui, tam melui viešpatauti mūsų tautoje, Bažnyčioje. Mes keliame pretenzijas, kad Bažnyčia būtų pažangesnė, naujesnė, šventesnė, keliame reikalavimus kunigams ir vyskupams, o Pranciškus klausė: “Viešpatie, ką ne taip padariau?“. Pranciškus žiūri į save, o ne kitus kaltina, ir su Pranciškumi kilo didžiulė atsinaujinimo banga Bažnyčioje. Šiandien derėtų pažvelgti į save ir paklausti – kiek aš galiu atsinaujinti, nes jeigu mes atsinaujinsime, atsinaujins ir Bažnyčia, ir Lietuva.

Prisimenu, prieš pora metų mus su br. Algiu provincijolas nusiuntė į Nemenčinę tarptautinės narkomanijos dienos proga, ten turėjo vykti mitingas prieš narkotikus. Vaikų ten privežė, koncertą, festivalį surengė, ministras išėjo kalbą sakyti – vaikučiai, mes turime kovoti su narkomanija... Aš pasakiau – žmonės, jeigu norite kovoti su narkomanija, tai pirmiausia tegul suaugusieji nustoja meluoti, kad vaikai galėtų jais pasitikėti. Tegul kovoja su melu, neteisybe, veidmainyste. Mes esame nuolat gundomi neviltimi, kad suabejotume Dievo meile, kad nepasitikėtume Dievo meile, kad patikėtume šėtono darbais, kad patikėtume šėtono pergale – kai tokios nesąmonės aplinkui vyksta, tai kur tas mūsų Dievas, kur? Nebeįmanoma tikėti Dievu, Dieve – kaip Tu tai leidai? Jis to neleido, jūs patys tai leidote, jis patikėjo mums tvarką daryti žemėje. Mes pirmaujam pagal okultizmo išplitimą visoje Europoje, tai ko tada galima tikėtis? Taigi esame nuolat puolami tų šėtono provokacijų. Kaip mums atsilaikyti prieš jas, kur gauti jėgų pasitikėti Dievo meile, neišduoti Dievo, nors Jis šiuo momentu galbūt leidžia mus bandyti, - kad patys save pažintume, kiek Jį mylime, kiek mums rūpi Dievo karalystės reikalai ir kiek - mūsų asmeniniai. Prisimenu Abraomo patirtį, kurią mums primena apaštalas Paulius laiške Romiečiams ketvirtame skyriuje nuo aštuonioliktos eilutės: “Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu, kaip pasakyta: Tokia bus tavoji ainija. Jis nesvyruodamas tikėjo, nors regėjo savo kūną jau apmirusį – jam buvo arti šimto metų – ir Saros įsčias apmirusias. Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet įsitvirtino tikėjime, teikdamas Dievui garbę ir būdamas tikras, jog ką šis pažadėjo, tai įstengs ir įvykdyti. Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu“.


Įsišaknyti tikėjime


Taigi ką darė Abraomas? Jis nepasidavė netikėjimui, bet įsitvirtino tikėjime, teikdamas Dievui garbę. Mums atrodo: kam reikia taip dažnai eiti į Bažnyčią? Kai ūpas bus, tada ir nueisiu. Bet mums reikia būti dažnai kartu kaip Dievo vaikams, kad sustiprintume vienas kitą, kad sustiprintume savo tikėjimą, kad įsišaknytume jame. Jeigu to nedarome, atšąlame, pasiduodame provokacijoms, mūsų tikėjimas silpsta. Tai kas tada vyksta? Apaštalas Judas rašė: “Apie juos pranašavo septintasis nuo Adomo žmogus Henochas: “Štai atėjo Viešpats su miriadais savo šventųjų įvykdyti visiems teismo ir nubausti visų bedievių už visus bedieviškus darbus, už visus piktus žodžius, kuriuos prieš jį kalbėjo bedieviai nusidėjėliai“. Jie visada niurzga, nepatenkinti savo dalia, gyvena geismais; jų lūpos kalba puikybės žodžius, jie pataikauja žmonėms dėl pelno. Kaip mes pasiduodam netikėjimui, pasiduodam įžeistai puikybei, reikalaujame savo teisių, privilegijų, murmame, kai matome, kad kitiems sekasi, kai matome, kad Viešpats leido jiems pralobti. Sakome – padarykime revoliuciją ir viską sulyginkime, ir darome revoliucijas, lyginame.


Ir pagaliau – tai, apie ką norėjau šį vakarą iš tikrųjų kalbėti. Štai Jokūbo laiško trečias skyrius: “Mano broliai, nesistenkite daugelis būti mokytojais. Žinokite, kad mūsų laukia griežtesnis teismas. Juk mes visi dažnai nusižengiame. Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną. Jei įbrukame žąslus arkliams į nasrus, kad mums paklustų, mes suvaldome ir visą jų kūną. Štai kad ir laivai: nors jie tokie dideli ir smarkių vėjų genami, mažytis vairas juos pakreipia, kur nori vairininkas. Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet moka girtis didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią; ir liežuvis yra ugnis, nedorybės visetas. Liežuvis glūdi tarp mūsų narių, suteršia visą kūną, padega visą gyvenimo ratą, patsai pragaro padegtas. Kiekvieną žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų padermę tramdo ir sutramdo žmonių padermė. O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. Juo šloviname Viešpatį, savo Tėvą, ir juo keikiame žmones, kurie sutverti panašūs į Dievą. Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti! Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį? Argi gali, broliai, figmedis išauginti alyvas, o vynmedis figas? Taip pat ir sūrus vanduo negali duoti saldaus“. Aš galvoju - kuo suteptos buvo pranašo Izaijo lūpos? Kuo buvo suteptos lūpos tautos, kurioje jis gyveno? Kuo suteptos mano lūpos, kuo suteptos visų mūsų lūpos? Kuo suteptas tas liežuvis? “Liežuvis glūdi tarp mūsų narių, suteršia visą kūną, padega visą gyvenimo ratą, patsai pragaro padegtas“. Padega visą mūsų gyvenimo ratą. Dievas davė mums žodžio kūrimo galią, jis, tas liežuvis, nors ir mažytis, bet daro daugiau už rankas ir kojas, liežuviu mes galime įskaudinti vienas kitą, sužeisti, galime paguosti, padrąsinti, tikrai daug mes galime liežuviu nuveikti. Jeigu teisingai mąstom, teisingai kalbam, teisingai gyvenam, jeigu neteisingai mąstom, neteisingai kalbam, neteisingai gyvenam. Jeigu mąstom Dievo žodį, kalbam Dievo žodžius ir gyvenam Dievo vaikų gyvenimą, bet jeigu pasiduodame melui, mąstome melą, kalbame melą, gyvename tuo melu. Kaip ten pasakyta – jeigu tu negyveni kaip mąstai, tai tu greitai mąstysi taip, kaip gyvensi. Tam mums paliktas Dievo žodis, kad mes jį mąstytume. Marija, mūsų tikėjimo pavyzdys, klausėsi Jėzaus žodžių ir svarstė juos savo širdyje. Kai garbiname Dievą, teisingai mąstom, todėl garbinimas labai susietas su mūsų dvasiniu gyvenimu. Dievas nuo to nei turtingesnis, nei laimingesnis netampa, bet mums patiems reikalingas tas garbinimas. Išpažindami Dievo garbę, išpažindami Dievo pergalę, susivokiame, prieš kokią realybę stovime, ko verti visi tie reiškiniai mūsų gyvenime prieš tą realybę. Jis yra mano gyvybės šaltinis. Ne kokia nors draudimo bendrovė, ne kokia nors klinika man garantuos gyvybę, bet Jis yra mano gyvybės šaltinis. Tokia yra viltis – Jis yra Viešpats, aš Jį išpažįstu, garbinu ir tokiu būdu kuriu teisingą santykį, teisingą poziciją Jo atžvilgiu. Jis, Jo žodis nuvalo mano lūpas, nuvalo mano širdį, nuo sutepimo. Kai nešlovinu, aš išpažįstu savo netikėjimą, savo neviltį, dalinuosi su broliais ir sesėmis savo neviltimi ir, užuot stiprinęs jų tikėjimą ir viltį, aš skleidžiu tarp jų šėtono nuodus, nuodiju širdis. Šėtonas laimėjo, blogis neteisybė viešpatauja. Tuo mes garbiname šėtoną, ir jis to nori, jis nori būti svarbus, mes skiriame jam dėmesį, kalbėdami apie blogybes. Užuot garbinę Dievą, kad Jis ateitų mums padėti.

Ką duoda visi tie murmėjimai, visos tos televizijos ir meninės laidos, tik smukdo mūsų kūrybingumą, mūsų norą gyventi. Neturėdami jėgų mylėti, mes murmame, apkalbame, nebesimeldžiame. Nebeatsiveriame Dievui, nebesišaukiame Dievo šitoj gyvenimo situacijoj, mes adoruojam šėtoną šitose gyvenimo situacijose. Ir atvirkščiai, kai pradedam garbinti Dievą, kai išpažįstam Jo valdžią, kai kviečiame Jį – sakome, ateik, Viešpatie, ateik, išgydyk mūsų žaizdas, ateik, apšviesk mus. Tegul iš jūsų lūpų kyla palaiminimai, gražūs išpažinimai, teisingi išpažinimai, statantys, kuriantys, gydantys išpažinimai, o ne prakeikimai, murkdantys ir skleidžiantys neapykantos nuodus. Neapykanta politikams, neapykanta paprastiems žmogeliams, kurie juk yra mūsų broliai,- aš esu apstulbęs, kaip gali žmonės taip daryti, iš kur visa tai?

Bet mes atsiduodame Dievui ir Jo Dvasiai – Jo šviesai ir išgydymui, atverdami savo širdis ir lūpas garbinimo žodžiui, tiesos išpažinimui. Jėzus su mumis, Jis, tik Jis yra Viešpats ir išgelbėtojas – Aleliuja, ei, pabuskit, šlovinsim Viešpatį!

Bernardinai.lt