Kovo 14 d. Fokoliarų judėjimas Lietuvoje mini pirmąsias savo įkūrėjos ir prezidentės Chiaros Lubich mirties metines. Ch. Lubich statoma į vieną gretą greta tokių XX amžiaus asmenybių kaip Jonas Paulius II, ortodoksų patriarchas Athenagoras I, Motina Teresė. Ji artimai bendravo su daugybe mūsų dienų religijų bei visuomenės lyderių, politikų; yra parašiusi dešimtis knygų, kurios verčiamos į daugybę kalbų. Judėjimo atsakingieji Lietuvoje vokietė Ute Ihl bei olandas Nico Trosas sutiko trumpai pristatyti įkūrėją bei patį judėjimą „Bernardinai.lt“ skaitytojams.

Ar galėtumėte glaustai pristatyti, ką Chiara reiškia mūsų laikmečio Bažnyčiai ir visuomenei?

Nico Tros. Neretai istorijoje matome, kad konkrečios epochos šventieji labai darniai sutampa su svarbiausiais savo laikmečio poreikiais. Praėjusį šimtmetį paženklino tikrai siaubingi karai ir konfliktai, kita vertus, negalima neigti, kad būtent XX amžiuje labai stipriai išryškėjo ir globalizacijos, vienybės tendencija. Politikos sferoje susiformavo Jungtinių Tautų Organizacija, Europos Sąjunga... Labai sparčiai vystėsi komunikavimo priemonės.

Religijos srityje kaip niekada anksčiau plėtojamas ekumenizmas, dialogas su kitomis religijomis.

Chiara Lubich, gimusi 1920 metais Italijoje, Antrojo pasaulinio karo pradžioje subrandina įžvalgą, kuri vis labiau atsiskleidė esanti Dievo dovana. Beveik 20 metų prieš Vatikano II Susirinkimą ji suprato, jog Dievas visų pirma nori, kad Jo vaikai – visi, be išimties – būtume viena šeima. Kad Bažnyčia nėra vien institucija, nors ir šventa, katechezėmis ir sakramentais kreipianti krikščionis į šventą asmeninį gyvenimą, bet kad jos pašaukimas yra sujungti visus meile, pirmiausia gyvenant meile, kuri yra pats Dievas.

Ši meilė, kaip Chiara Lubich ją suprato, yra konkretaus patarnavimo, įsiklausymo į kitą laikysena, gebėjimas tapti mažam dėl kito. Tai atgarsis žemėje to, kas yra paties Dievo – Trejybės gyvenimas.

Galbūt viena iš specifinių naujovių yra tai, jog Chiara Lubich „perkėlė“ tokią laikyseną iš grynai religinės sferos į pasaulietinę, socialinę. Dabar Fokoliarų judėjime šis dvasingumas įgavo konkrečią išraišką beveik visose žmogaus gyvenimo ir veiklos sferose: nuo ekonomikos iki psichologijos, nuo filosofijos iki meno…

Chiara Lubich Evangelijos šerdį – tarpusavio meilės žinią, išvertė į visų socialinio gyvenimo aspektų kalbą.

Ar galėtumėte dar patikslinti, kokia yra fokoliarų judėjimo specifika greta kitų charizmų bei šiuolaikinių religinių sambūrių?

Nico Tros. Fokoliarų judėjimo specifika kyla iš to, kas pasakyta aukščiau: siekia prisidėti įgyvendinant tokią krikščionybę, apie kokią „svajojo“ Jėzus. Gerai prisimename Jo žodžius Paskutinės vakarienės metu. Ten tam tikra prasme Jėzus visą savo skelbiamą žinią sutraukia į vieną frazę: „Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau.“ Chiara giliau įžvelgė, ką reiškia tas „kaip“. Jeigu Jėzus mylėjo tiek, kad atidavė už mus savo gyvybę, mes taip pat turime vienas už kitą gyvybę guldyti.

Šis matas apima tūkstančius mažmožių ir kryželių, kuriuos kasdien mums pateikia gyvenimas kartu su kitais.

Tad fokoliaras turėtų visiems sakyti, be abejo, pirmiausia gyvenimu, „žinoma, melstis yra gerai“, „žinoma, gerai atiduoti viską vargšams“, „žinoma, nuostabu pasiaukoti vardan kilnių idealų“, bet visų pirma pažiūrėkime, ar visa tai yra abipusės meilės, tarpusavio vienybės išraiška.

Pasaulis atsiverčia ne didžio herojiškumo dėka, bet matydamas mūsų vienybę. Juk Jėzus pasakė: „Tegul visi bus viena, kad pasaulis įtikėtų.“

Kas judėjime pasikeitė mirus Chiarai? Kaip toliau jam vadovaujama?

Ute Ihl. Gerai žinome, kad steigėjo mirtis jo įkurtam judėjimui gali reikšti tam tikrą dvasinį išbandymą. Chiara Lubich mirė prieš metus kaip tik kovą. Netrukus po to susirinko mūsų Asamblėja, kurioje dalyvavo apie 500 delegatų iš viso pasaulio. Išgyvenome labai stiprią patirtį, ir ne visada buvo lengva.

Renkant naujus atsakinguosius išryškėjo dvi tendencijos: viena siekė kiek galima labiau išlaikyti ryšį su Chiara taip pat ir per asmenis, atstovaujančius pirmąją kartą; antroji, nors ir trokšdama likti visiškai ištikima Chiaros ir pirmųjų fokoliarių žiniai, jautė poreikį išrinkti jaunesnius. Žmogiškai žvelgiant, būtų galima kalbėti apie tam tikrą poliarizaciją.

Tačiau labai stipri patirtis visiems buvo tai, kad nepaisant visko, kiekvienas stengėsi išlaikyti pagarbą kito nuomonei kaip šeimoje, nors ir buvome skirtingi.

Galiausiai ilgamečio Chiaros bendradarbio, pirmojo fokoliaro-kunigo Chiaretto Pasquale žodžiai, kad Chiara, jei būtų čia, be abejo, parodytų pasitikėjimą jaunesnės kartos žmonėmis, visiems pasirodė tarsi Šv. Dvasios postūmis, padėjęs apsispręsti.

Rinkimai galiausiai baigėsi per porą valandų, praktiškai vienbalsiai tiek prezidentės, kuria tapo Marija Voce, tiek koprezidento Giancarlo Faletti atveju.

Panaši atmosfera išliko ir kitomis dienomis, kai balsavome už naujosios tarybos sudėtį, kuri taip pat gerokai atjaunėjo.

Bendra visų mūsų patirtis buvo ta, kad ligi šiol mūsų dėmesys dvasine prasme neabejotinai buvo sutelktas į Chiarą, kaip steigėją. Dabar, kai žinome, kad ji mus lydi iš Dangaus, galima sakyti, kad stengiamasi labiau veikti kaip vientisas „kūnas“. Dar didesnis dėmesys skiriamas tarpusavio meilei išsaugoti. Esame labiau nei įsitikinę, kad būtent šitai yra didžiausias Chiaros troškimas, kurį buvo ne kartą išsakiusi, kalbėdama apie laikotarpį, kai jos „nebebus“.

O kaip šis judėjimas pasiekė Lietuvą? Kas labiausiai prisidėjo prie išplitimo?

Ute Ihl. Judėjimas apie 1960 metus pasiekė anuometinę Vokietijos Demokratinę Respubliką, kuriai dramatiškai stigo gydytojų. Iš Italijos atvykę judėjimo nariai medikai netrukus užmezgė ryšius ne tik su savo kolegomis, bet ir su įvairiais žmonėmis taip pat ir kitose Rytų bloko šalyse, taip pat ir Lietuvoje dar nuo1968-ųjų.

Dar gyvi pirmieji lietuviai, kurie susipažino su fokoliaru Rytų Vokietijoje arba tuometinėje Čekoslovakijoje. Žinoma, anuomet būdavo susitikinėjama prisidengus kuo įvairiausiais pretekstais: kartais mūsų fokoliarų susitikimai pasirodžius galimiems tikrintojams virsdavo folkloro švente: būdavo šokami tradiciniai šokiai ir dainuojamos mūsų liaudies dainos.

Apie 1990-uosius mūsų bičiulių skaičius tiek išaugo, kad buvo galima prašyti įkurdinti nuolatinį judėjimo centrą - fokoliarą, kuris tais metais ir buvo atidarytas. Jame apsigyveno dvi fokoliarės iš Vokietijos. Netrukus įsikūrė ir vyrų centras.

Didžiausia paskata palaikyti ryšius su fokoliaru buvo tai, kad žmonės rasdavo ten ne tik tarp bažnyčios sienų gyvenamą tikėjimą, bet ir krikščionybę, kuria galima gyventi visuomenėje. Įdomu, kad, pavyzdžiui, net nelabai tikintys žmonės mums sakydavo: „Keista, į bažnyčią nevaikštau, bet pas jus jaučiuosi gerai, ir religija man pradeda kažką reikšti.“

Kokia šiandienio judėjimo sudėtis, kiek jis paplitęs Lietuvoje? Kas svarbaus įvyko jo gyvenime pastaruoju metu ir ką numatote ateityje?

Nico Tros. Šiuo metu yra trys fokoliarai, bendro gyvenimo bendruomenės, kuriuose gyvena 11 vadinamųjų „pasišventusių“ fokoliarų. Tačiau jie yra tik nedidelis platesnio judėjimo branduolys, aplink kurį buriasi šeimos, jaunimas, vaikai, vyrai ir moterys, įvairiais būdais įsipareigoję gyventi šia dvasia savo aplinkoje, ar tai būtų namai, mokykla, darbas, parapija, sportas, ar dar kas.

Žinome, jog meilė palieka žmogų laisvą, ir stengiamės, kad santykiai tarp mūsų visada remtųsi laisvu pasirinkimu. Bet būtent dėl šio atvirumo užsimezga itin tvirti pasitikėjimo, draugystės santykiai, kurie ištveria lengvesnius ir sudėtingesnius momentus.

Viena iš pastarojo laikotarpio konkrečių ir regimų iniciatyvų yra „Parama per atstumą“, kurią inicijavo centras Romoje ir per kurį galime padėti daugiau nei šimto vaikų šeimoms.

Spontaniškai kilo mintis suorganizuoti ir nedidelę darbo biržą ir džiaugiamės, kad per ją kai kas jau rado darbą šiuo sunkiu metu.

Nudžiugome sužinoję, kad ir Vilniaus Bernardinų parapijoje broliai pranciškonai sugalvojo panašų dalyką. Tikėkimės, kad visos pastangos duos vaisių.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi ir iš italų k. vertė S. Žiugždaitė