„Tu, Viešpatie, sužadini žmoguje troškimą Tave garbinti, nes sukūrei mus sau ir nerami mūs širdis, kol neatilsės Tavyje“ (Išpažinimai, 1,1,1).

Kokie teisingi šie žodžiai, kuriais šv. Augustinas pradeda garsiuosius savo Išpažinimus!

Dievo troškimas įrašytas mūsų širdyse, nes esame Jo sukurti ir Jam skirti; Jis nuolat traukia mus prie savęs, ir tik Jame atrasime tiesą ir laimę, kurių be paliovos ieškome (plg. CCC, n° 27).

Tačiau kaip rasti šiandien Dievą mums, nes būdami krikščionys esame pašaukti gyventi įsimaišę minioje? Kaip apsigyventi Dieve, nors ir pasiliekant šiame pasaulyje, kuris neretai mums tampa suklupimo akmeniu?

Be abejonės, Jis, Dievas, yra mumyse „artimesnis mums nei mes patys sau“. Jei norime Jį sutikti, turime turėti drąsos pasitikti vienatvę, „eiti į savo kambarėlį“ (plg. Mt 6,6), užverti sielos langines, nutildyti pojūčius ir susitelkti Jame, mūsų būties gelmėje, ten, kur Jis yra.

Apie Jėzų parašyta, kad kartais jis ištisą naktį praleisdavo maldoje Dievui (plg. Lk 6,12), kad melstis jis pasitraukdavo į atokesnes vietas (plg. Lk 5,16). Taip turi elgtis ir kiekvienas tikras jo mokinys.

Šitai primena mums vienuolinis dvasingumas, giliai persmelkęs pirmąjį Bažnyčios istorijos tūkstantmetį. Šventųjų - tokių kaip šventasis Antanas, Bazilijus, Benediktas - atlikti darbai liudija, kad kuo aukščiau įkopiama į vienybės su Dievu viršūnę, tuo stipriau degama meile visai žmonijai ir tuo didesni išganymo vaisiai atnešami jai. Išties Dievo meilei būdinga, kad ja gyvenančiame žmoguje visada stiprėja artimo meilė.

Kita vertus, tiesa ir tai, kad, išėjimas iš savęs, gyvenimas dėl Dievo, esančio kituose, - taip pat yra kelias, padedantis vis labiau atrasti Dievą savyje.

Šitai nuostabiai atskleidžia kiti šventieji, ypač gyvenę antruoju Bažnyčios istorijos tūkstantmečiu, tokie kaip Vincentas Paulietis, kun. Boskas, Motina Teresė iš Kalkutos... Šie šventieji atrodo esą labiau aktyvūs nei kontempliatyvūs, tačiau, be jokios abejonės, tai nereiškia, kad jie buvo mažiau susivieniję su Dievu.

Jų gyvenimai mums aiškiai parodo, jog kuo labiau mylime Kristų kiekviename artimajame, tuo labiau atrandame Kristų ir savyje. Dėlto jie mus moko, kad tiek pasaulis, apie kurį žinios mus pasiekia per internetą, radiją ir televiziją, tiek žmonės, su kuriais susiduriame ten, kur Dievo valia mus kviečia, jei žvelgiame į juos Dievo akimis ir mylėdami, gali ir mums suteikti galimybę atkartoti Kristų, mylėti taip kaip Jis, todėl augti juntamoje vienybėje su Dievu.

Veikla ir kontempliacija, kontempliacija ir veikla... Tai du krikščioniško gyvenimo, kiekvieno krikščionio gyvenimo poliai. Šie du poliai yra neatskiriamai sujungti taip kaip Dievo ir artimo meilės įsakymai, kuriais jie remiasi. „Į mūsų širdies dirvą – sakė šv. Grigalius Didysis – Dievas pirmiausia įsodina meilės Jam šaknį, paskui iš jos kaip lapija išauga meilė broliui.“

Supaprastindami galėtume pasakyti, kad krikščioniškas dvasingumas pirmajame tūkstantmetyje skyrė daugiau dėmesio medžio šaknims, tuo tarpu antrajame – labiau pabrėžė lapiją. Tačiau pereinant iš antrojo tūkstantmečio į trečiąjį, žengiamas tolesnis žingsnis: dabar iškyla tarpusavio meilės įsakymas (plg. Jn 13,34). Tai įsakymas, kurį Jėzus vadina savu ir „nauju“, ir jau vien tai turėtų leisti mums nujausti jo svarbą ir unikalumą. Atkreipiame dėmesį, kad tai įsakymas, kurio negalima įgyvendinti vienam; išties, norint mylėti vienas kitą, reikia būti bent jau dviese.

Taigi, greta labiau kontempliatyvių arba labiau aktyvių kelių, kurie amžiais puošė Bažnyčią, šiandien atsiskleidžia naujas kelias, abipusiškumo, vienybės kelias. Tai kartu asmeninis ir bendruomeninis dvasingumas. Jonas Paulius II pavadino jį „bendrystės dvasingumu“ ir pateikė jį kaip programą Bažnyčiai naujojo tūkstantmečio pradžioje. Toliau jį skatina ir Benediktas XVI.

Šiuo bendrystės keliu neiname vieni, bet kartu su kitais; vienybės su Dievu viršūnės pasiekiamos „susirišus virve“, judama kartu kaip vieno kūno nariai. Dėl to pirmiausia siekiama užmegzti nuolatinės ir abipusės meilės santykius su broliais bei seserimis ir išlaikyti juos. Ir tai eina pirmiau už bet kokią kitą veiklą: pirmiau nei valgis, pirmiau nei studijos, pirmiau net prieš savo aukos nešimą prie altoriaus... Visų pirma stengiamasi gyventi meile, būti ir pasilikti broliškoje meilėje. Nes būtent meilė suteikia vertę viskam ir apgyvendina mus Dieve: „Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tobula tampa“ (1Gv 4, 12).

Anot Jono Pauliaus II, bendrystės dvasingumas „reiškia gebėjimą jausti gilią mistinio Kūno vienybę ir traktuoti savo tikėjimo brolį kaip „dalį savęs“. Tiktai tada mokėsime dalytis jo džiaugsmais bei kančiomis, išgalėsime nuvokti jo troškimus bei atsakyti į jo poreikius, pasiūlyti jam tikrą ir tvirtą draugystę“. (Novo Millennio ineunte 43).

Chiara Lubich, kuri savo vienybės charizmos dėka nuo pat penkto dešimtmečio pradžios sužadino panašų dvasingumą, taip teigia: „Dievas esantis manyje, suformavęs mano sielą, ir gyvenantis joje kaip Trejybė, yra taip pat ir brolių širdyse. Neturiu jokio pagrindo mylėti Jį vien savyje. Jei taip daryčiau, mano meilė turėtų dar kai ką asmeniško, egoistiško: mylėčiau Dievą savyje, o ne Dievą Dieve. Tuo tarpu tobulumas yra štai kas: Dievas Dieve“ (reiškia Dievas, kad ir kur Jis būtų).

Taigi, kaip myliu Dievą savyje, susitelkdama Jame, savo „vidinės pilies“ – kaip ją vadina šv. Teresė Avilietė – gilumoje, lygiai taip esu kviečiamas mylėti Dievą broliuose, statydinti kartu su jais per mūsų abipusio santykio grožį „išorinę pilį“, kurioje galėtų viešpatauti Dievas.

Būtent šią nuostabią ir jaudinamą patirtį vis labiau atranda šiandien Bažnyčia: ypatingą Dievo buvimą ten, kur gyvenama siekiant abipusių santykių, kur stengiamasi įgyvendinti naująjį Jėzaus įsakymą, trejybinį gyvenimas; kur Dievo buvimas apčiuopiamas tarpasmeninuose santykiuose; Dievas tarp brolių, Meilės ir Meile suvienytų.

Kaip prieš 2000 metų, taip ir šiandien Jis nori gyventi tarp mūsų, kad ir kur būtume: seminarijoje, namuose, universitete, parduotuvėse, futbolo aikštėse, kine... Ir tai įmanoma, ir tai įvyksta, jei Jį pritraukiame į savo tarpą savo santarve. Jis, kuris yra Dievas, veda mus į aukščiausią kontempliaciją, net ir įsimaišiusius tarp visų, vadovauja mums, apšviečia, padaro mus įrankiais visa atnaujinti, kad visus suvienytų.

Michelis Vandeleene yra belgų kilmės katalikų teologas, ilgametis Fokoliarų judėjimo studijų centro Scuola Abba narys bei universitetinio instituto „Sophia“ dėstytojas. Publikacijų bei knygų autorius.

Vertė R. Pfitzner

Bernardinai.lt