Jonas Žemaitis

2009 m. kovo 15 d. minimos Lietuvos partizanų vado, generolo Jono Žemaičio-Vytauto 100-osios gimimo metinės. Straipsnis parengtas pagal buvusios LGGRT centro direktorės, Seimo narės Dalios Kuodytės pranešimą, skaitytą š. m. Kovo 11-ąją Lietuvos Respublikos Seime.

Visada pakankamai sunku kalbėti apie istorines asmenybes. Tam pirmiausia turi atsakyti į klausimus, kas yra svarbiausia ieškant esminių dalykų. Ar pakanka patekti žmogaus gyvenimo faktų rinkinį, įrėmintą dviem datomis? Ar vis dėlto būtinas bandymas įžvelgti veiksmuose, poelgiuose, išlikusiuose tekstuose charakterio bruožus, kokius nors ypatingus ženklus, kurie lėmė asmenybės išskirtinumą? Visa ši klausimų virtinė lenda į galvą, kai reikia kalbėti apie žmogų, kurį, deja, jau įsivaizduojame tik kaip marmurinį biustą prie Krašto apsaugos ministerijos, įsitaisiusį ant aukštos kolonos. Tokį herojišką, tačiau kuo toliau, tuo labiau šaltą ir svetimą, kartais pagerbiamą per oficialius minėjimus.

Regis, užtektų faktų sekos tarp dviejų datų.

·  Gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje Jono Žemaičio ir Petronėlės Daukšaitės šeimoje;

·  nors tėvas buvęs laisvamanis, pakrikštytas Palangos bažnyčioje;

·  1910-1917 m. su tėvais gyveno Lenkijoje, Lomžoje; 1917 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Šiluvos valsčiuje, Kiaulininkų kaime;

·  1921 m. baigė Raseinių valstybinės gimnazijos pirmąją klasę;

·  1926 m. įstojo į Kauno karo mokyklą;

·  1929 m. ją baigė, paskirtas į 2-ąjį artilerijos pulką, 1-ąją haubicų bateriją (Kėdainiai);

Jonas Žemaitis su seserimi Kotryna Palangoje. Apie 1935 m.

·  1936 m. išsiųstas į Prancūziją, Fontenblo artilerijos mokyklą, grįžo 1938 m. vasarą, suteiktas kapitono laipsnis, paskirtas 1-ojo artilerijos pulko skyriaus vadu;

·  1940 m. pateko į formuojamą 29-ąjį šaulių korpusą;

·  susituokė su Elena Valionyte;

·  1941 m. apsigyveno Kaune, gimė sūnus Laimutis;

·  1942 m. grįžo į tėviškę, Šiluvos vlsč., įsidarbino Šiluvos ž. ū. kooperatyvo vedėju – dirbo iki 1944 m. (į jokius nacių formuotus dalinius nestojo);

·  vokiečių okupacijos metais priklausė pogrindinei organizacijai „Laisvės šauliai“;

·  1944 m. suorganizavo Šiluvos ir Tytuvėnų vyrus (150 žmonių) ir išžygiavo į P. Plechavičiaus organizuojama Vietinę rinktinę, buvo paskirtas 310-ojo bataliono vadu;

·  1945 m. pradžioje įstojo į partizanus ir kovojo iki 1953 m. pavasario, kai buvo areštuotas, o 1954-aisiais sušaudytas.

Partizano „karjerą“ pradėjo būdamas Žebenkšties rinktinės štabo viršininku, 1947 m. tapęs Kęstučio apygardos vadu, 1948 m. – suorganizavęs Vakarų Lietuvos partizanų sritį ir tapęs jos vadu, 1949-aisiais – partizanų generolu Vytautu, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininku. LLKS Politinėje Deklaracijoje buvo numatyta – Prezidiumo pirmininkas taps laisvos Lietuvos prezidentu iki laisvų, demokratinių rinkimų. Jonas Žemaitis netapo Lietuvos prezidentu de jure. Tačiau kaip rašė Nijolė Gaškaitė, jis tapo „žuvusiųjų prezidentu“ – kovojusios, nenusilenkusios, išžudytos, bet nesulaužytos Lietuvos prezidentu.

Savo to paties pavadinimo knygoje N. Gaškaitė rašė apie „knygą“, kurią Žemaitis skaitė, pusmetį sėdėdamas mirtininkų kameroje – „savo gyvenimo knygą“: „…Bet užvis daugiausia šioje knygoje užėmė jo broliai, ištisa žuvusiųjų kariuomenė, kurią ir vėl vedė į nesibaigiantį mūšį. Tūkstančiai veidų, žodžiai ir žvilgsniai, įtūžis ir kilnumas, skausmas ir ryžtas, mūšio aistra ir kulkosvaidžio kalenimas, vienišas šūvis palaukėje ir priešmirtinė dejonė – visa tai plaukė prieš akis, ir jis vėl buvo jų generolas, nematomos kariuomenės vadas. Buvo čia didžiavyrių ir silpnadvasių, pašėlusių narsuolių ir atsargių pragmatikų, linksmuolių ir paniurėlių, mąstytojų ir žemės dulkių, poetų ir artojų… Dabar jis vadovavo žuvusiųjų kariuomenei.“

Poetiškai ir taip talpiai autorė viską sudėstė į savo vietas…

1940 metai, Lietuvos okupacija – tai trečioji data, svarbi ir būdinga šiai kartai. Ji perskėlė gyvenimą į dvi, dažniausiai nelygias dalis. Šiai kartai priklausė ir Vytautas-Jonas Žemaitis.

Jonas Žemaitis (stovi viduryje) sesers Kotrynos Juškienės sodyboje Šiluvoje su tėvais ir giminaičiais. Apie 1939 m.

Neatsitiktinai vardijau Vytauto gyvenimo faktus iki 1940 metų. Jei nebūtų pasakytas vardas, juos būtų galima sumaišyti su bet kuriuo tos kartos karininku. Jei reiktų palyginti, galima pasakyti, kad gal kiek labiau užsispyręs siekė karininko karjeros, gal kiek smalsesnis ir ambicingesnis buvo. Nėra pakankamai šaltinių, kad galėtume nagrinėti charakterio, būdo savybes, galėjusias lemti tą vaidmenį, kurį jis suvaidino partizanų kare. Taip, buvo ramus ir išlaikytas (liudininkų teigimu), racionalus (parengti sąjūdžio kariniai ir politiniai dokumentai), tvirtas, pareigingas (tų pačių liudininkų teigimu, galėjo dirbti paromis, per naktį keliauti be poilsio ir pan.)

Akivaizdu, kad šios savybės buvo be galo svarbios, tačiau jos galėjo niekada netapti lemiančios ir tokios svarbios, jei ne laikmetis.

1940-aisiais dar ne visiems, o 1944-aisiais kiekvienam tapo aišku, kad teks priimti pačius svarbiausius gyvenimo iššūkius, į juos vienaip ar kitaip atsakyti. Tačiau svarbiausia (tai liečia ypač 1944-1953 metus) – kiekvienas tapo atsakingas už savo pasirinkimus ir veiksmus tiek santykyje su artimaisiais, bendruomene, tačiau ir santykyje su Lietuvos valstybės idėja, istorija. Galima tik fantazuoti, kaip būtų susiklostę partizanų vadų – J. Vitkaus, A. Ramanausko, J. Lukšos, P. Bartkaus, L. Baliukevičiaus, J. Žemaičio gyvenimai, karjeros, jei ne tas ypatingas beprotiškas laikas. Turbūt būtų projektavę miestus, rašę eiles, mokę vaikus… Kai kas sako, kad ir Sovietijoje tą galėjo daryti – juk daugelis darė… Kodėl per 20 tūkstančių lietuvių, kurie, beje, niekada taip ir netapo SSRS piliečiais, kovojo su šimteriopai stipresniu priešu, nors juk suvokė – pergalės patys nepasieks, o Vakarų-Rytų karo viltys dužo

jau 1946 metais? Sunku pasakyti, kaip būtų elgęsi daugelis, jei ne okupantų veiklos metodų brutalumas, jei tie, kurie ėjo registruotis nebūtų tuoj pat kišami į kalėjimus. Galbūt būtų legalizavęsi, kad bent šeimas išgelbėtų; gal būtų kūrę pogrindines organizacijas, leidę laikraščius. Lietuviškoje istoriografijoje kartais nuskamba mintis, kad esą žemažiūriai ir neracionalūs buvę partizanai ir ypač jų vadai, nesugebėję pasirinkti pasipriešinimo būdų, kuris būtų išsaugojęs daugiau gyvybių. Tačiau juk nebuvo Lietuvos karininkai tokie jau naivūs (iki 1948 metų 80 proc. apygardų, rinktinių vadų – jaunesnieji Lietuvos kariuomenės karininkai), nesugebantys įvertinti sąlygų ir realybės. O realybė ir buvo užsitęsusi neribotą laiką okupacija, siūliusi tik ribinius pasirinkimus – pasipriešinimas ar kolaboravimas.

Ir vis dėlto iki galo kovojusių likimas, taip pat ir Vytauto, buvo nulemtas vieno apsisprendimo – apsisprendimo Lietuvai, Lietuvos valstybei. Ne valdžiai, ne institucijoms, o valstybei, kaip sąlygai normaliai gyventi, tradicijoms, religijai, kalbai… Tas apsisprendimas ir sujungė kovojusią kartą stipriau nei priesaika, davė pagrindą ypatingam dvasiniam ryšiui, brolybės santykiui.

Nors visada sunku paaiškinti, kodėl vienas ar kitas žmogus atsidūrė tam tikroje vietoje tam tikru laiku – tai dažniausiai paliekama apvaizdai – J. Žemaičio atveju galima ir interpretacija. Štai viena jo mintis iš 1947 m. (Kęstučio ap. vadas): „… Žvalgybos duomenimis, priešas, norėdamas iki rinkimų iššifruoti ir sunaikinti pogrindį, šiuo metu padidino šnipų skaičių ir suaktyvino jų veiklą. Taip pat suaktyvino savo veiksmus prieš partizanus. Partizanams nori smogti smūgį suiminėdami jų tolimus giminaičius ir aprašydami jų turtą. Viso to tikslas – paveikti mus morališkai, paralyžiuoti mūsų veiksmus prieš rinkimus ir mus sunaikinti. Lietuvos valstybė nusprendė rinkimuose nedalyvauti. Mūsų pareiga savo veiksmais palaikyti šį mūsų valstybės sprendimą…“ 1947 metais – Lietuvos valstybė? Toks teiginys gali pasirodyti ne tik nelogiškas, tačiau ir gana pretenzingas… O ir niekas taip tuomet neformulavo. Ne kariuomenė, ginkluotosios pajėgos ar dar kas nors, o Lietuvos valstybė. Galbūt tas ir išskyrė Vytautą iš kitų tarpo – ypatingas ryšio su savo valstybe pojūtis, aiški ir vienareikšmiška saviidentifikacija – iš čia – savo misijos suvokimas. Ir svarbiausia – sugebėjimas visa tai formuluoti, pateikti kitiems, suburti juos, Lietuvos valstybės atstovus, piliečius būti tokiems. Juk ne iššautų šovinių ar žuvusių priešų skaičius nulemia Lietuvos karo reikšmę, o tai, kad dar dešimtmetį po antrosios sovietų okupacijos Lietuva dar buvo – per jų apsisprendimą, valią, per jų pilietiškumą. Ne tik buvo – turėjo Konstituciją. Ir savo prezidentą turėjo. Tai kas, kad neįtrauktas į oficialiąją Lietuvos prezidentų seką – ne plepėjimu, o gyvenimu įrodęs savo teisę būti aukščiau už visas sekas, įrodęs, kad kiekvienas, paprastas ir eilinis gali tapti generolu, jei gyvenimo sprendimai pagrįsti principais, o ne vienadienio patogumo paieškomis.

Masinė kapavietė Dono vienuolyno kapinėse Maskvoje, kur užkasti kremuoti J. Žemaičio palaikai. Foto A. Anušausko