Praėjusį savaitgalį (kovo 13-14 d.) Leipzigo Universiteto Vidurio Rytų Europos humanitarinių mokslų centras surengė konferenciją skirtą tūkstantosioms šv. Brunono mirties metinėms. Konferencijoje dalyvavo mokslininkai iš Vokietijos, Lenkijos, Vengrijos ir Suomijos. Lietuvai atstovavo Lietuvos Respublikos kultūros atašė Vokietijoje Rasa Balčikonytė ir šių eilučių autorius.

 Dalis pranešimų buvo glaudžiai susiję su paties Brunono asmenybe, kita – dalis kūrė geresniam supratimui reikalingą kontekstą aptariant X a. pabaigos – XI a. pradžios Kverfurtą, Magdeburgą, Vengrijos ir Lenkijos christianizacijos eigą, to meto šalių tarpusavio santykius, imperinės ir misijų politikos ypatybes.

Pirmoji konferencijos dalis įvyko Kverfurte ir joje daugiausiai dėmesio skirta šv. Brunono ankstyvosios jaunystės laikams. Kverfurto pilies raidą išsamiai pristatė geriausias šio dalyko žinovas Reinhardas Schmittas. Nors dabartinę pilies išvaizdą lemia XII–XIV a. iškilę bokštai ir sienos, tačiau ir šiandien grafų arsenalo požemiai (X–XI a.) leidžia savo akimis išvysti tai, ką regėjo Brunonas savo tėvo pilyje. Archeologams nuodugniai ištyrus romaninę pilies bažnyčią, įmanoma pamatyti ir paties Brunono materialinio indėlio į šios bažnyčios klestėjimą pėdsakus, nes būtent čia jis įsteigė keturių kanauninkų kolegiją ir pasirūpino bažnyčios išplėtimu (tai įvyko apie 1004 m.). Pakankamai tiksliai nustatyta šv. Brunono motinos Idos palaidojimo vieta noromis nenoromis vertė susimąstyti, ką turėjo jausti motina išgirdusi apie savo mylimo sūnaus nužudymą.

Archeologės Babettės Ludovici vaizdinių priemonių pagalba apsilankę X a. pabaigos Magdeburge, persikėlėme į Italiją, kur eremitinio gyvenimo pradmenis įsisavino šv. Brunonas, apie 998 m. prisijungęs prie šv. Romualdo atsiskyrėlių. Šią temą gvildenęs Wolfgangas Huschneris pabrėžė, kad šioje aplinkoje brendusių misijinių planų pagrindą sudarė taikus Evangelijos skelbimas, nebuvęs pavaldžiu imperinei misijų politikai, kurioje didelę reikšmę turėjo ginkluota jėga. Pranešimo metu nuskambėjusi mintis, jog iš karto po 1000 m. tikriausiai būta planų paskirti šv. Brunoną Magdeburgo arkivyskupu, susilaukė visuotinio dėmesio. Ji leistų geriau paaiškinti, kodėl Brunonas vėlavo prisijungti prie Lenkijoje jo nekantriai laukusių eremitų. Jerzy Strzelczykas nuodugniai aptarė šių šv. Brunono bendraminčių veiklą ir tragišką mirtį, kai misijoms besiruošę atsiskyrėliai Lenkijoje buvo žiauriai plėšikų nužudyti (1003 11 11). Vienas pagrindinių konferencijos organizatorių Matthias Hardt pristatė Brunono kelią nuo nuo Vokietijos, per Italiją, Vengriją, Ukrainos stepes ir Lenkijos žemes iki pat Lietuvos ir Rusios paribio.

Šv. Brunono Kverfurtiečio misijas tarp Vengrijos pagonių ir pečenegų aptarė Marta Font ir Aleksandras Paroń’as. Šios misijos – tai gyvas taikaus Evangelijos skelbimo pavyzdys, o paties Brunono kritika prieš prievartą pagonims taikiusius krikščionis rodo jį buvus tvirto charakterio ir aiškių principų žmogumi. Jo asmenybės grožis galėtų pamokyti ne vieną mūsų dienų „herojų“.

Konferencijos metu teko patirti, kad abejotinos vertės mintis apie tai, kad lietuviai nužudė šv. Brunoną, jau spėjo prasiplatinti ne tik Lietuvoje, bet ir platesnėje europinėje erdvėje. Toks dalykas mane paskatino šia mintimi tikinčius konferencijos dalyvius ir klausytojus atsiprašyti už tikrų ar tariamų mūsų protėvių piktadarystę. Kritinė diskusija apie Lietuvos akademinėje padangėje vykstančius debatus suteikė progą parodyti tokių ir panašių tezių problemiškumą.

Konferencija Leipzige – tai pirmasis, bet anaiptol ne paskutinis tokio pobūdžio renginys. Šiais metais Lenkijoje numatytos mažiausiai trys rimtos konferencijos, skirtos šv. Brunono atminimui: Olštyne (gegužės 21-22 d.), Pultuske (birželio 15-16 d.) ir Balstogėje (lapkričio 20-21 d.). Vengrijoje Brunonianai skirtą konferenciją numatoma surengti lapkričio mėnesį Pecso universitete. Vokietijoje šiuo metu rengiamas šv. Brunono ikonografijos albumas, o birželio 19 d. Kverfurto pilyje su šventinėmis iškilmėmis atsidarys mūsų herojui skirta paroda.

Vidurio Rytų Europos centro direktorius Christianas Lübke apibendrino šv. Brunono veiklą Europos christianizacijos kontekste ir akcentavo paties Brunono kaip bendraeuropietiškąją tapatybę kuriančio simbolio reikšmę. Ir Vokietijos, ir Lenkijos akademiniuose bei pilietiškai sąmoningos visuomenės sluoksniuose šv. Brunonas akcentuojamas kaip taikaus skirtingų tautų ir net skirtingų tikėjimų atstovų sugyvenimo grindėjas. Tuo tarpu daliai mūsų tautiečių būdingas noras pateisinti šv. Brunono žudikus rodo tik jų pačių neeuropietišką tapatybę, kurią lydi amoralumo šlovinimas.

Mūsų vakarų kaimynų kraštuose šv. Brunonui rodomo dėmesio kontekste Lietuvos akademikai atrodytų visai nykiai, jei ne vieno žmogaus entuziazmas. Šiuo atveju turiu mintyje Mindaugą Paknį, kuris ėmė ir nusprendė, kad ir mes, lietuviai, neturėtume lyg kokie nebylūs stabmeldžiai praleisti tylomis šv. Brunono mirties tūkstantųjų metinių. Konferencijai numatyta bene labiausiai šiai proga tinkama vieta – Pažaislis (birželio 19 d.).

Bernardinai.lt