Kovo 12-ąją, t. y. iš karto po Kovo 11-osios, „Bernardinai.lt“ publikavo Kęstučio Milkeraičio straipsnį „Nacionalinio nebesaugumo parametrai“. Tekstas verčiantis susimąstyti ir podraug daryti išvadas. Kadangi su pagrindiniais teiginiais sutinku, tai ir ginčytis su gerbiamu autoriumi nėra dėl ko. Nors šį bei tą patikslinti, manau, verta...

Tekste bene labiausiai imponuojanti pasirodė ši citata: „Net jei bumblauskinį televizinį istorijos interpretavimą laikytume bulvaru, ar ne bulvarine jau tampa ir kariuomenė, pasirengusi nesiremti visų šalies vyrų ir moterų konstitucine priederme šalies gynimo srityje. Ar ne bulvarinė ir Šaulių sąjunga, pradėta komplektuoti buvusiam komjaunimo operatyvinių būrių vadui artimais vyrukais… Ir visa tai su iškaba, kad mes NATO šalis, kad galime nebematyti vidinių iššūkių valstybės saugumui…“.

Ši ištrauka tad ir paskatino reaguoti...

Atlikę tam tikrą struktūrinį „teksto preparavimo“ veiksmą citatoje galima išgryninti keletą teiginių:

1. Visuotine karine prievole nesiremianti kariuomenė atsiduria arti bulvariškumo ribos.

2. Neįvardytam vadui pradėjus neaiškias manipuliacijas kadrų srityje ant tos pačios ribos atsiduria ir Lietuvos šaulių sąjunga.

3. Deklaruodami, kad esame NATO, užmirštame apie šalies viduje tykančius pavojus.

Dabar apie viską iš eilės.

Pirmasis teiginys. Regis, sąvoka „bulvariškumas“ šiuo atveju ne visai tiksliai atskleidžia autoriaus norėtą išreikšti mintį. Tai labiau žiniasklaidai ir pramogų kultūrai būdingas terminas. Kita vertus, galima spėti, kad vartodamas šį žodį p. K. Milkeraitis norėjo išreikšti tam tikrą Lietuvos kariuomenei būdingą efemeriškumą, dirbtinumą, vaidybą, galiausiai — nerimtumą/neadekvatumą.

Drįstu teigti, kad analogija tarp privalomosios tarnybos bei rimtumo ir priešingai – tarp profesionaliosios kariuomenės bei nerimtumo yra klaidinga. Pirmiausiai dėl to, kad tiek vienu, tiek kitu atveju mažos valstybės karinių pajėgų egzistencija ir jos gynybinės galios visada yra efemerinės (tačiau tai nereiškia, kad jų nereikia). Dėl to, kad Lietuvos kariuomenė atsisakė šauktinių, joje „bulvariškumo“ nepadaugėjo. Jo kiekis liko toks pat.

Nutiko kažkas blogesnio: toliau stiprėja procesai, kuriuos sąlyginai būtų galima pavadinti „aš ir valstybė neturime nieko bendro“. Naikinamas jauno žmogaus tapatinimosi su valstybe jausmas, kuris neabejotinai stiprinamas esant visuotinei būtinybei dalyvauti kariniame rengime. Šiuo atžvilgiu Juozo Oleko rinkimų triukas, atsisakant šauktinių, buvo neabejotinai skubotas, neapgalvotas ir... bulvarinis.

Tuo tarpu kariuomenė „nebulvarine“ tampa tik tada, kai tenka vykdyti realias kovines užduotis. O kol kas ji yra tik valstybingumo reprezentantas, su šalies gynyba turintis nedaug ką bendro. Tačiau tai, pasikartosiu, nereiškia, kad jos reikia atsisakyti ar komplektuoti vien vadinamaisiais profesionalais ar šauktiniais. Šalies ginkluotųjų pajėgų „bulvariškumas“ sumažės tik tada, kai kiekvienas galės (ir privalės) prisidėti prie šalies gynybinių galių stiprinimo. Kokiu būdu – atskira tema.

Antrasis teiginys. Nuo pat pirmųjų Nepriklausomybės atkūrimo metų, kai dėl asmeninių kelių žmonių ambicijų Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS) buvo nustumta į šalį ir jos vietoje pradėta stiprinti savanorių tarnyba (anuometinis SKAT), ši organizacija taip ir liko nei šiokia, nei tokia.

Dėl daugelio priežasčių (pirmiausia dėl aiškios valstybės gynybos strategijos nebuvimo) LŠS ir dabar yra mažai pasikeitusi – tai vos kvėpuojanti, fragmentiška, tačiau realius (nors nedidelius) darbus atliekanti organizacija. Didžiausias jos nuopelnas yra tas, kad LŠS yra vienintelė organizacija, kuri jaunimui suteikia galimybę prisidėti prie valstybės gynybos reikalų (mobilios vasaros stovyklos, karinės pratybos ir t. t.). Tai su bulvariškumu neturi nieko bendro.

Kitas dalykas – neįvardytas „vadas–komsomolcas“, kuris, anot p. K. Milkeraičio, proteguoja „savus vyrukus“. Šis bendro pobūdžio teiginys kelia didelių abejonių, nes žinodamas apie LŠS veiklą ne iš nuogirdų galiu drąsiai teigti, kad sovietizmo ir „atitinkamų kadrų“ kariuomenėje yra kelis kartus daugiau nei minėtoje organizacijoje (norintiems gilintis į šią tematiką siūlau atidžiau peržiūrėti dabartinių Lietuvos kariuomenės generolų biografijas).

Galbūt būtent dėl skirtingos „bulvariškumo“ koncentracijos LŠS jau seniai norima padaryti tiesiogiai pavaldžią Krašto apsaugos ministerijai. Priėmus naują LŠS įstatymo redakciją tai anksčiau ar vėliau ir nutiks. Štai tada galėsime kalbėti apie dvi vienodai „bulvarines“ struktūras. O kol kas, kol LŠS gretose yra dar gyvų tikrųjų rezistencijos dalyvių ir nors vangiai, bet vyksta darbas su jaunais žmonėmis – į šią organizaciją siūlyčiau žiūrėti kiek kitokiu aspektu.

Trečiasis teiginys. Paskutinis teiginys bene geriausiai atskleidžia iškreiptą „bulvarinę“ realybę. NATO viešumoje jau seniai tapo „melžiama karve“, bulvariniu herojumi, kuriuo pasinaudojama visais įmanomais ir neįmanomais atvejais, kai pradedama kalbėti apie valstybės saugumą. Tai visiems atvejams tinkamas atsakymas, po kurio lyg ir nedera daugiau diskutuoti. Kitu atveju rizikuoji būti apšauktas nacionalistu, nesusipratėliu, galbūt net valstybės priešu.

Kodėl iki šiol nesukūrėme veiksnių kontražvalgybos struktūrų? Kodėl nėra veiksmingo aktyviojo rezervo rengimo mechanizmo? Kas kaltas dėl, švelniai tariant, keistų pirkimų šalies ginkluotosioms pajėgoms? Atsakymas paprastas: „Jūs nesirūpinkit – mes esame NATO. Viskas gerai.“ Jausmas toks it vartytum tviskantį žurnalą, kur nėra nei mirties, nei negražių žmonių, nei alinamo darbo siekiant užsibrėžto tikslo.

Visai nesvarbu, kad Afganistano kampanijos nesėkmės atveju NATO greičiausiai nebeliktų. Bulvariniai leidiniai taip pat bankrutuoja. Bet tai – neblizgi realybė, apie kurią kalbėti nedera.

Bernardinai.lt