Šventąsias Mišias sudaro dvi pagrindinės dalys – Žodžio liturgija ir Aukos liturgija. Visai suprantama, kad pirmosios dalies apeigos – šv. Mišių pradžia bei Dievo žodžio skaitymas ir skelbimas – vyksta artimai bendraujant su Mišių dalyviais. Tačiau kalbant apie Aukos liturgiją šiandien Katalikų Bažnyčioje vis dažniau pasigirsta klausimas: ar ir antroje šv. Mišių dalyje atsigręžimo į bendruomenę kryptis yra teologiškai teisinga, ar neturėtų kunigas žvelgti ta pačia kryptimi, kaip ir bendruomenė, t. y. atsigręžti į altorių ir kryžių? Beje, šį klausimą užduoda ir dabartinis popiežius Benediktas XVI. Tad kodėl šiandien postmodernioje visuomenėje Bažnyčiai dar gali kilti iš pirmo žvilgsnio toks senove ir atsilikimu dvelkiantis klausimas?

Istorinė raida

Daugelyje religijų maldos ir šventųjų vietų pozicija yra nulemta „šventosios krypties“. Šventoji hebrajų kryptis orientuojasi į Jeruzalę arba, tiksliau pasakius, į transcendentinį Dievo buvimą (hebr. – shekinah) Šventykloje (žr. Dan 6, 11). Ir po Šventyklos sugriovimo tradicija atsigręžti į Jeruzalę išliko sinagogos liturgijoje. Taip žydai išreiškia savo eschatologinę Mesijo atėjimo viltį.

Pirmieji krikščionys nebesigręžė į žemiškąją Jeruzalę, bet – į naująją, dangiškąją Jeruzalę. Jie buvo tvirtai įsitikinę, kad antruoju ir šlovingu savo atėjimu prisikėlęs Kristus suburs savo tautą šiame dangiškajame mieste. Jie matė saulėtekyje Viešpaties prisikėlimo ir antrojo atėjimo simbolį. Šis simbolis atsirado ir maldoje. Jau nuo II amžiaus aptinkame pirmųjų nuorodų (Tertulijonas, Klemensas Aleksandrietis), kad maldos metu buvo atsisukama į rytus (lot. versus orientem).

Naujajame Testamente nėra aiškiai kalbama apie maldos krypties reikšmę. Nepaisant to, Bažnyčios tradicija įžvelgė nemažai biblinių nuorodų: „Bet jums, bijantiems mano vardo, patekės teisumo saulė su gydančiais spinduliais“ (Mal 3, 20); „Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių“ (Lk 1, 78); „Ir išvydau kitą angelą, pakylantį nuo saulėtekio, turintį Gyvojo Dievo antspaudą“ (Apr 7, 2); šviesos ir tamsos simbolika Jono evangelijoje, o Mato evangelijos 24 skyriuje skaitome 27-30 eilutes, kur Žmogaus Sūnaus atėjimo su didžia galybe ir šlove ženklas – kaip žaibas, tvykstelėjęs rytuose ir nušvitęs vakaruose, – yra kryžius.

Išties, neatsiejamas ryšys tarp maldos krypties ir kryžiaus. Tai tampa akivaizdu jau nuo IV amžiaus, o gal netgi ir anksčiau: krikščionių bendros maldos kryptis yra kryžius, kuris būdavo paženklintas rytinėse bažnyčių apsidės sienose ir privačiose maldos vietose, pavyzdžiui, vienuolių bei eremitų. Vos gavę leidimą 325 metais statyti bažnyčias, krikščionys jas statė (su keliomis išimtimis) laikydamiesi rytų-vakarų ašies, į rytus orientuodami pagrindinę pastato dalį.

Tad ši liturginės maldos kryptis, galutinai susiformavusi IV amžiuje, tampa lotyniškos, bizantinės, sirų, armėnų, koptų, etiopų tradicijos dalimi. Ji išliko nepakitusi, išskyrus lotyniškąją tradiciją, iki mūsų dienų.

Teologinė prasmė

Šiandien dažnai ir klaidingai girdime sakant, kad versus altare (lot. „į altorių“) reiškia, jog kunigas aukoja šv. Mišias lotyniškai, vadinasi, nesuprantamai ir atsukęs nugarą bendruomenei, vadinasi, abejingas tikinčiųjų lūkesčiams aktyviai bei sąmoningai dalyvauti liturgijoje.

Pirmiausia reikėtų patikslinti, kad šiame straipsnyje kalbama apie II Vatikano Mišias (lot. Novus Ordo), kurias – ir tai yra tikrai džiugu! – galima aukoti ne tik lotyniškai, bet taip pat ir gimtąja kalba. O ką reiškia pasakymas „atsukęs nugarą bendruomenei“ arba kokia yra šios liturginės krypties versus orientem ar versus altare teologinė prasmė?

Šventosios Mišios yra bendruomeninė malda, vadinasi, kunigas kartu su bendruomene, kuri atstovauja keliaujančiai Bažnyčiai, kreipia žvilgsnį į transcendentinį Dievą. Problema yra ne ta, ar šv. Mišių aukos liturgija yra nukreipta „į“ ar „prieš“ bendruomenę, bet ar išlaikoma bendra liturginės maldos kryptis. Ir tai priklauso ne nuo altoriaus padėties bei krypties. Juk nuo XVI amžiaus Vakaruose daug bažnyčių buvo pastatytos ne rytų kryptimi. Nors tai gili ir svarbi simbolika, bet ji nėra svarbiausia.

Svarbiausia žinia yra tai, kad kunigas, atsigręžęs į altorių, ta pačia kryptimi kaip ir tikintieji, veda Dievo tautą tikėjimo keliu. Šį bendrą judesį Viešpaties link vaizduoja ant altoriaus esantis kryžius, kuris nurodo žemiškosios bendruomenės piligrimystės tikslą. Juk nėra sunku suvokti, kad kunigas, atsigręžęs į tikinčiuosius, tyliai, o kartais ir garsiai bei sąmoningai, kreipia jų žvilgsnius, dėmesį į save, o kunigas, atsigręžęs į altorių ir kryžių, tyliai kreipia savo ir tikinčiųjų žvilgsnius į bendrą tikslą – į Viešpatį.

Atsigręžti į Viešpatį, vadinasi, išsaugoti eschatologinę Eucharistijos reikšmę ir neužmiršti, jog liturginės aukos šventimas yra tam tikra prasme dalyvavimas dangiškoje liturgijoje. Tai suteikia Eucharistijai didingumo, išvengiama bendruomenės užsidarymo savyje, atveriant ją vertikaliai dimensijai – į Tėvą per Jėzų Kristų Šventojoje Dvasioje.

Paskutinė vakarienė

Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę įsteigė Eucharistijos sakramentą ir liepė savo apaštalams bei jų įpėdiniams vyskupams ir kunigams tai daryti jo atminimui. Vadinasi, kunigas yra Kristaus tarpininkas, atstovas, veikiantis Kristaus asmenyje (lot. in persona Christi), bet ne pats Kristus. Kad kunigas nebūtų toks svarbus, per šv. Mišias jo pozicija turėtų keistis: atsigręžiant į žmones Dievo vardu (Žodžio liturgija) ir atsigręžiant į Dievą žmonių vardu (Aukos liturgija).

Kai kas gal pasakys, kad kunigui atsigręžus į altorių tikintieji negirdės jo skaitomų maldų iš Mišiolo. Bet šiandien visose didesnėse bažnyčiose yra įgarsinimas, todėl tikintieji viską gali girdėti (beje, klausa biblinėje tradicijoje yra svarbesnis pojūtis negu regėjimas) ir aktyviai bei sąmoningai dalyvauti Aukos liturgijoje. Juk klausymas, nuojauta taip pat yra „aktyvūs“.

Po II Vatikano Susirinkimo kai kas manė, jog Kristus ir jo mokiniai per Paskutinę vakarienę buvo susėdę ar pusiau sugulę aplink stalą, panašiai kaip mes dabar suvokiame vaišes prie vieno stalo.

Žinomas mokslininkas ir teologas Louis‘as Bouyer‘is teigia, jog idėja, kad antikos laikais, kartu ir per Paskutinę vakarienę vaišės ar puotos vykdavo atsisukus vienas į kitą, yra klaidinga. Jis teigia, jog ankstyvojoje krikščionybėje, vadovaujantysis vaišėms niekada nebūdavo tokioje padėtyje, kad žvelgtų į puotos dalyvius. Visi sėdėdavo arba pusiau gulėdavo prie C formos arba pasagos formos stalo išgaubtame gale, t. y. visi vienoje pusėje, o kita pusė būdavo paliekama aptarnavimui. Niekur antikinėje krikščionybėje nebuvo tokios minties „žiūrėti" ar būti atsigręžus į puotai vadovaujantįjį, bet priešingai – bendruomeninį charakterį atspindėjo visų susėdimas vienoje stalo pusėje.

Nors per Paskutinę vakarienę Jėzus nebuvo nusigręžęs nuo apaštalų, jis nesėdėjo ir priešais juos. Be to, šv. Mišios nėra vien tik draugų, susirinkusių prisiminti Viešpaties Paskutinę vakarienę laužant duoną, valgymas. Tai – Kristaus aukos sakramentinis atnaujinimas Bažnyčioje, kurioje pats Viešpats meldžiasi su mumis ir už mus bei save mums dalija.

Liturginė reforma

Įdomu, kad II Vatikano Susirinkimo dokumentuose nerandame draudimo švęsti versus altare (lot. „į altorių“). Atvirkščiai, dabartinio Mišiolo, išleisto 1969 metais, rubrikos aiškiai rodo, jog aukos liturgijos metu kunigas nėra atsigręžęs į tikinčiuosius. Pavyzdžiui, prie jo žodžių „Melskitės, broliai ir seserys...“, „Viešpaties ramybė telydi jus...“ bei „Štai Dievo Avinėlis...“ nebūtų duota nuoroda „atsisukti į žmones“, jeigu būtų manoma, kad jis aukoja versus populum (lot. „į žmones“), ir todėl jau yra į juos atsisukęs.

1964-1970 metais veikusi specialioji komisija, vadinama Consilium ad Exsequendam Constitutionem de Sacra Liturgia, turėjusi įgyvendinti liturginę Susirinkimo reformą praktikoje, niekada neišleido dokumento, įsakančio švęsti Eucharistiją versum populum. Tiesa, 1964 metais „Pirmojoje instrukcijoje apie tinkamą liturginės konstitucijos pritaikymą“ bei 1970-aisiais „Bendruose Romos Mišiolo nuostatuose“ kalbama apie galimą, bet neprivalomą „altorių atitraukimą nuo sienų“. Tad abu dokumentai šventimą versus populum pristato ne kaip naują visuotinę normą, bet kaip alternatyvą.

Deja, ši alternatyva buvo suprasta kaip visuotinai privaloma, todėl masiškai nuo 1970-ųjų (Lietuvoje nuo 1991 m.) bažnyčiose prasidėjo naujų, dažnai architektūrinę erdvę sujaukiančių altorių konstravimas. Daugelyje bažnyčių, kur didžiojo altoriaus neįmanoma „atitraukti nuo sienos“, atsiranda vienas priešais kitą du altoriai: katras iš jų pagrindinis ar centrinis ir ką jie simbolizuoja, taip ir lieka neaišku iki šios dienos.

Tačiau lieka viltis, jog popiežius Benediktas XVI išmintingai tęs II Vatikano Susirinkimo liturginę reformą, išsaugodamas tą biblinį ir nuo pirmųjų krikščionybės amžių puoselėtą liturginės krypties simbolį, kuris iškalbingai byloja Dievo tautai apie jos kelionės prasmę ir tikslą.

Ar XXI amžiaus žmogaus didžiausia problema nėra kartais tik gyvenimo prasmės ir tikslo nebematymas?

Bernardinai.lt