„Lovely Banalities” (liet. „Mielos banalybės“) yra antroji Ginto K kompaktinė plokštelė, išleista Portugalijos medijų leidybos platformoje „Crónica“. Abi šio lietuvių garso menininko ir portugalų leidybinės platformos, besispecializuojančios elektroninės muzikos srityje, kolaboracijos tampa postūmiu rastis džiugiai stebinantiems atradimams tiems, kurie neabejingi įvairiai iš mikrogarsų (angl. microsound) stilistikos kildinamai skaitmeninei muzikai. Šįkart tai albumas, skirtas atidžiam ir akustinių nuotykių kupinam klausymui bei intensyviai muzikinei patirčiai.

Jau besiklausydamas pirmojo kūrinio „In“, gali staiga susivokti norįs išgirsti „Lovely Banalities“ užmerktomis akimis. „In“ prasideda keliais vibruojančiais tonais, palaipsniui plėtojasi į mažorinį akordą, tada išsiskaido į generuojamas melodijas, pabyrančias į daugybę erdvinių taškų tarp garso kolonėlių kairės bei dešinės. Galiausiai, šios garso skaidulos išauga iki skardinio sąskambio, nuspalvinto švelniu „perkrauto garso“ (angl. distortion) atspalviu. Štai šiuo momentu akustinė bei kompozicinė kompaktinės plokštelės logika tampa beveik atskleista. Jei ją atvirai ir mielai priimi, pradedi kelionę žavingomis ir subtiliomis garso spiralėmis, kurios yra itin dinamiškos, tankios, dosnios spalvingų tembrinių palečių, erdviškos ir paliekančios įspūdį, kad klausytojo garso kolonėlės pakliuvo į mikrogarsų tėkmės greitkelį (nutiestą tiek horizontaliai, tiek ir „į gylį“), galiausiai – šizofreniškos ir nuolat skaidančios bei vėlgi sujungiančios garso darinius.

Šiuos elementus galima atrasti kone visuose kūriniuose – ypač tuose, kuriuose garsinė plastika yra svarbiausia. „Just 2“ padalija klausytojo dėmesį tarp vis intensyvėjančio bukų burbuliukų pokšėjimo (galite išgirsti keletą jo sluoksnių) ir išnyrančio bei nugrimztančio rezonuojančio tembro. „27“ išsiskleidžia keliais spiečiais transformatoriaus zyzimą primenančių garsų, kurie po truputį apsiveja paprastą melodiją. Visus garso takelius įsiūbuoja sunkiai apčiuopiamos kompozicinės idėjos, išsprogdinančios ar kruopščiai siuvinėjančios tirštus muzikinius audinius, aptapytus grūdėtais garsais. Kaip tik dėl to besiklausydamas junti, kaip tavo mintys sustingsta šių išraiškingų garsų spąstuose, nejučia užkrečiančiuose erdvės ir laiko suvokimą.

Vis dėlto kūriniai tarpusavyje susieti trumpais aplinkos įrašų – užfiksuotų Ginto K mieste Marijampolėje – epizodais. Šie įrašai nėra pernelyg kinematografiški; tai veikiau savotiški atminties gestai. Būtent besiklausant šių epizodų galima apčiuopti albumo pavadinimo „Mielos banalybės“ prasmę, tokiu būdu atskleidžiant pasakojimą ir vaizdinius, glūdinčius už jų garsinių formų, kurios tampa nuotaikų išraiškomis. Kūrinyje „Found Feelin“ („Surastas jausmas“) kaip kristalas skambantis skaidrus ir šviesus akordas kartu turi ir poetišką bei metaforišką prasmę – tai ten, kažkur Marijampolėje, ar bet kurioje kitoje klausytojo atsimenamoje ar įsivaizduojamoje vietoje „surastas jausmas“. Albume „Lovely Banalities“ esama hipnotizuojančios melancholijos ir skaidraus (o kartu ir keistai trikdančio) sentimentalumo. Tikėtina, kad po atidaus klausymosi būtent šios nuotaikos su juo ir išsiskirsite, kadangi paskutinysis, jau minėtasis kūrinys „Found Feelin“ sukuria tingią saulėtą nuotaiką, tačiau jo trūkinėjanti kompozicija ir mikroskopiški nuotaikos niuansų pokyčiai gali priminti kažką sėdintį terasoje vieną vasaros popietę ir besimėgaujantį betiksliu bereikšmio žvilgsnio šokiu.

Gintas K užsimena apie paralelę tarp „Lovely Banalities“ ir žinomos Modesto Musorgskio siuitos „Parodos paveikslėliai“, kur kiekviena jos dalis tampa muzikine paveikslo interpretacija, o klausytojas klausosi siuitos tarsi keliautų nuo vienų vaizdinių prie kitų ir tarp jų mėgautųsi pasivaikščiojimais promenadomis. Tai išties įdomi paralelė, atspindinti ir paaiškinanti „Lovely Banalities“ kompozicinę struktūrą, o taip pat ir nusakanti daugybę netikėtų perėjų garso suvokimo būdų, subtilių kompozicijų ir įsivaizduojamų nuotaikų, jausmų bei prisiminimų galerijose.

Tautvydas Bajarkevičius

Gintas K. C2

www.tokafi.com