Fotovi(t)ražinių apžvalgų pradžioje abejojau, ar kas mėnesį atsiras naujas leidinys, ar kuriam laikui nereikės stabdyti rašymų. Bet fotoalbumai nenutrūkstamu srautu vos ne kas savaitę gula į smagiai augančią rietuvę. Net tarpusavyje pradeda stumdytis, kuriam pirmiau įšokti į naujausią publikaciją.

Taip nutiko su planuotais pristatyti Romo Juškelio „Kauno pasakojimais“ ir Gintaro Česonio „Kaunas – miestas santakoje“. Neseniai pasirodęs Algimanto ir Mindaugo Černiauskų albumas „Fotografija. I knyga“ (Molėtų krašto muziejus, 2009) taip stipriai trinktelėjo fotomeno durimis, kad žymiai ramesniu šnekėjimu bylojančios kauniečių knygos taikiai pasislinko į balandį.

Dar nebuvau patyręs tokio bjauraus jausmo, kad norėtųsi nuplėšti leidinio viršelį. Nuplėšti ir suplėšyti... Ant to viršelio – kraupi, debiliškai išsiviepusi, bedantė stribo fizionomija. Stribas – pats baisiausias pokario Lietuvos simbolis. Tas stribas į Sibirą išvežė ir mano tėvą. Ačiūdie, mums su mama pavyko pabėgti... Todėl visiškai suprantu brolių Černiauskų šventą neapykantą dėl suniokoto jų šeimos (Algimantas ir gimė tremtyje, Igarkoje), o kartu ir visos Lietuvos, gyvenimo. Bet nenoriu matyti klaikaus stribo viršelyje. Nenoriu matyti savo tėvo juodose Karagandos šachtose. Nenoriu tūkstančių darbščių ir padorių žmonių pražūties Sibiro platybėse. Nenoriu...

O Černiauskai tuo baisiu viršeliu man įsakmiai liepia: versk puslapį po puslapio ir žiūrėk, kaip per šituos idiotiškus šviesaus komunizmo statytojus mūsų vargani žmogeliai buvo priversti savo sugriautus gyvenimus lopyti.

Stribas simboliškai atrakina ne tik knygą, bet ir visą sujauktą mūsų gyvenimą. Nuvažiuoji dabar į kokią lietuviškų gabaritų Daniją ar Belgiją ir akivaizdžiai suvoki, kokį gyvenimą gyventume, kiek sunaikintų protų ir talentų dirbtų Lietuvai, jeigu ne...

Tą patį antistribinį plakatą randame ir albumo pradžioje. Jis pradeda gausiausią leidinio ciklą – „Kaimo žmonės“. Pakartojimu siekiama sustiprinti minties smūgį, bet kartais išeina atvirkštinis rezultatas. Gal dviejų stribų ir nereikėjo... Bet brolių sieloje tebeskauda Sibiro randai, ir viskas tegu lieka jų valioje.

Užvertus kraupųjį puslapį, tarsi juodą uždangą praskleidus, prasideda supratinga autorių užuojauta apgobtos, jaukios suvargusių žmonių fotografijos, primenančios močiutės su meile numegztas gražiai raštuotas šiltas pirštines.

Išvargto gyvenimo grauduliu šviečiančių rūpestinguolių moteryčių portretus autoriai dar papildo puikiais tekstais, užrašytais prieš trisdešimtmetį fotografuojant: „Kiek žiūriu atgalios, tiek verkiu... Tik pagalvok, du karai, pokaris. Tik ištekėjau – pirmas karas. Paėmė Igną „Za Rasieju matušku, da za Caria batiušku...“ Grįžo vokiečių dujom nuodytas, kulkom vagotas, šobliom kapotas. Georgijaus kryžium už pulko vėliavos išgelbėjimą apdovanotas. Jau, sakė daktarai, neilgai gyvens... Pragyveno ir daktarus. Atsigavo ant gimtosios žemelės, atgijo. Keturis vaikus užgyvenom... Bet baisiausia ir sunkiausia – pokaris... Niekas neapsakys, niekas neaprašys... Žiūrėjau į vaikus ir anūkus – meldžiausi: „Vaikeliai jūs mano, vaikeliai, o kad galėčiau jus paverst vabalėliais, užarčiau juodon žemelėn, kad niekas jūsų nei dieną, nei naktį rast negalėtų...“ Dieve, Dieve, negi Tu esi... Už kokias nuodėmes mus taip baudi?“

Šitą graudžią savo gyvenimo sakmę išverkė, išdūsavo brolių Černiauskų močiutė Agota Micienė iš Pusnės kaimo (1978 m.). Jos liūdnai gęstančiame žvilgsnyje užrašytos visų pokario Lietuvos žmonių godos.

Ignas Zaremba iš Šiupienių. 1982 m.

Ori, ryžtinga, valdingai suspaustomis lūpomis žvelgia Rozalija Zarembienė iš Šiupienių kaimo (1982 m.), o jos vyras Ignas, keliais puslapiais nuo ponios atskirtas, toks taikus gerietis, šauniai užriestais vešliais ūsais visam pasauliui geraširdiškai šypsosi. Nors Černiauskai prie jų nieko nepasakoja, bet labai maga paspėlioti apie dviejų priešybių bendrai pragyventą gyvenimą – neužrašytą romaną.

Paminkliškai monumentalių portretų galeriją pratęsia taurių vyrų rikiuotė: Juozas Maželis Marcinkiškių dvare (1982 m.), Steponas Jacevičius iš Dienavagių kaimo (1975 m.), Alfonsas Auglys iš Seirūnų kaimo (1978 m.). Veidų susimąstymuose slypi turtingos gyvenimo istorijos, nepaleidžiančios žiūrinčiojo, verčiančios įsigilinti į akių, raukšlių, rankų kalbą, liepiančios pasidžiaugti ramiai slystančiais lango šviesos paryškinimais.

Ypač stiprus A. Auglio portretas. Jeigu ne anas autorių sumąstytas publicistinis plakatas, jis būtų puikiai tikęs albumo viršeliui – tarsi skaudžių praradimų ir geranoriško atlaidumo tautinis simbolis. Tarsi visos brolių Černiauskų dvasiškai šviesios kūrybos apibendrinimas.

„Kaimo žmonėse“ autoriai portretus praplečia pasitelkdami ir fotografuojamųjų buitį, trobų vidų su gausiais šventųjų ir šeimininkų atvaizdais ant sienų. Kompozicijas ypač sušildo tai rainaakės katės, tai energingai fotografą aplojančio šunelio, tai pagrindinės kaimiečių maitintojos baltakaktės karvutės dalyvavimas. Tikroviškiausia – „Pranė Ivanauskaitė iš Jaurų kaimo. 1981 m.“. Susenusi, suvargusi moteriškaitė prie tokios pat trobos su laukan išneštais čiuguniniais puodais kalbina lesti prašantį šviesmarškinį gaidį. Gaila, kad šito pašnekesio autoriai neužrašė.

 Janė Stonkaitė iš Maksimų kaimo. 1985 m.

Postmodernizmai savo tuščiomis mandrybėmis greitai nuvargina / atbukina žiūrovą, o gyvenimiškąją fotografiją, ypač su senovės šydu, gali žiūrinėti po kelis sykius, vis atrasti nepastebėtų reikšmingų detalių. Iš sovietinio gyvenimo išplėštais tikroviškais gabalais perpildyti ir kiti du brolių Černiauskų ciklai: „Autolavkė. 1978-1979 m.“, ,,Skotovozas 1977-1985 m.“. Rusiškų barbarizmų pavadinimų nedera redaguoti, nes jie tiksliausiai apibūdina ano laiko dvasią.

Autolavkės – automobilinės parduotuvės – maršrutą per gražiais pavadinimais pakrikštytus Seirūnų, Karklynės, Piliakiemio, Aleksandriškių, Smailių kaimus autoriai stebėjo rudeninių peizažų fone. Užtat anuometinė šiltesnė apranga, ypač garsioji šimtasiūlė, dabar atrodo tarsi etnografinė vertybė. Po duonos ir kitokių produktų nešuliais sulinkę kaimiečiai, sunkiais aulinių batų žingsniais nutolstantys pilku vieškeliu, virsta gyvais kantraus vargo simboliais.

Albumo pabaigoje autoriai atrinko pluoštelį atsiliepimų apie jų kūrybą. Ten gausu garsių pavardžių: Justinas Marcinkevičius, Jonas Mikelinskas, Vytautas Kernagis, Giedra Radvilavičiūtė, Gražina Kadžytė, Rimantas Dichavičius...

O Kazys Saja itin taikliai įvertino: „Ilgai trukęs fotoparadas gerokai įgriso. Ilgėjausi fotografo, turinčio Buračo širdį ir sąžinę... Pagaliau! Nors ir graudu žiūrėti į tuos vargelių pagraužtus žmogelius, junti didžiausią dėkingumą už Tiesą, kurios išsiilgom, už Meilę, kurios taip trūksta Lietuvai, už dvasingumą, be kurio Grožis tarsi netenka prasmės.“

Mažytė pastabėlė broliams: „Janė Stonkaitė iš Maksimų kaimo. 1985 m.“ akivaizdžiai pasiklydo cikluose. Jos tikroji vieta – ne „Autolavkėje“, o „Kaimo žmonėse“. Ten ji su visa neįtikėtina lauko virtuvės įranga, vištų pulkeliu ir nuoširdžiu bendravimu būtų draugingai priglausta ir netgi svariai sustiprintų tvirčiausiai suręstą albumo skyrių.

Dokumentinio fakto jėga, gyvenimo tiesos gyliu nustebina „Skotovozas“. Parduoti suvežtų gyvulių tramdymai savo siužetais ir kompozicijomis labai artimi garsiajam, kiek anksčiau fotografuotam Aleksandro Macijausko ciklui „Lietuvos turguose“. Tik A. Macijauskas plačiakampiu objektyvu labiau gilinasi į formos ieškojimus, o Černiauskai akcentuoja tikrovės esmę.

Alfonsas Auglys iš Seirūnų kaimo. 1978 m.

Dovilė Zelčiūtė įžvalgiai pastebėjo, kad A. Macijauskas turguose (ir ne tik) dirba kaip chirurgas, išplėšiantis gyvenimo vidurius, o Černiauskai yra autentiški kasdienybės liudytojai. Koks puikus ir poetiškai pakilus Dovilės apibendrinimas, tinkantis ne tik Černiauskams, bet ir A. Macijauskui: jų fotografijos gyvenimo nuogybę atspindi donelaitiškais vaizdais!

„Kryžiaus statymas. 1988 m.“ – baigiamasis knygos skyrius. Devynių fotografijų ciklas autoriams svarbus ne dėl meninių sprendimų turtingumo, o dėl biografinio šeimos fakto: Černiauskų tėvas buvo kryždirbys. Pagal senovinių Lietuvos kaimų papročius sodyba būdavo užbaigta tik joje pastačius kryžių. Graži tradicija palengvėle sugrįžta ir į šiandieninį gyvenimą, o Černiauskų giminėje kryždirbystė suranda prasmingą tęstinumą: Algimanto anūkai neseniai sumeistravo ir prie sodybos Merkinėje pastatė išgražintą medinį kryžių. Giedraičiuose puikuojasi net keli daugiapakopiai paties Mindaugo daryti metaliniai kryžiai.

Paradoksalų kryžių statymo epizodo aprašymą randame albumo atlape: „Pokšėjo kirviai, vinys smigo, staiga kažkas sušuko: „Blia..., kam Dievui per ranką kali...“ O gal ir Dievas retsykiais nusikeikia? Tik ne šituo amžiams mums atneštu pagrindiniu stribo žodyno keiksmažodžiu.