Su Remigijum Audiejaičiu asmeniškai teko susidurti tik kartą prieš trejetą metų "Šiaurės Atėnų" organizuotame susibūrime Č. Milošo gimtinėje. Suvažiavo skaitančių ir komentuojančių, rašytojų, dainininkų ir tiesiog meno žmonių, su keletu iš dalyvių – G. Beresnevičiumi ir Remiu, beje, nemažai bendravusiais tarpusavyje, jau niekada nebesusitiksime. Straipsnį  ruošiau norėdama atiduoti duoklę neįtikėtinam fenomenui – aklam fotografui. Norėdama nors kažkiek suprasti, kas buvo Remis, susitikau su ne vienu žmogumi, laikiusiu jį draugu, savu, kolega, bendraminčiu, klausinėjau tiesiog pažinojusius. Kiekvienas pasakojimas tarsi papildė portretą naujais bruožais, tačiau neatskleidė šio unikalaus žmogaus pagrindinės – kūrybinės jėgos – paslapties. Kas gali pasakyti, kokiu būdu tas, iš kurio nuo gimimo atimta tokia nuostabi dovana – regėjimas, sugebėjo ne tik kurti muziką, poeziją, bet ir fotografuoti? Kaip jam pavyko nebijoti savo trūkumų, negalios, kai puolame į depresiją dėl žymiai menkesnių dalykų? Draugai sako, kad Remis nelaikė savęs nuskriaustu, neįgaliu, o pabrėždavo, kad jis tiesiog kitoks. Kitokia yra ir jo kūryba. Nors mane turbūt labiausiai nustebino ne tai. Visi pažymi, kad Remiui žuvus neliko ypač svarbios grandies, jungiančios daugybę žmonių, subūrusios juos draugėn linksmintis, kvailioti, kurti, švęsti gyvenimą ir gerti jį kaip vyną – taurėmis, dideliais gurkšniais, ne elegantiškai, o godžiai ir iki dugno, gal nujaučiant, kad atmatuota buvo ne tiek daug.

Remigijus AUDIEJAITIS, draugų dar vadinamas Tanaka arba tiesiog Remiu, – prieš dvejus metus tragiškai žuvęs muzikantas, poetas, fotografas, tiesiog menininkas.

Remigijus AUDIEJAITIS gimė Kaune. Mokėsi Vilniaus A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinėje mokykloje, Vilniaus B. Dvariono muzikos mokykloje baigė fleitos klasę.

Metus Filadelfijoje (JAV) studijavo pagal programą, skirtą neregiams. Mokėsi darbo su kompiuteriu pagrindų, anglų kalbos, orientuotis mieste. Ten pat pradėjo fotografuoti ir studijuoti japonų kalbą. Grįžęs įstojo į Vilniaus universitetą. Baigęs anglų filologijos studijas, VU Orientalistikos centre toliau studijavo japonų kalbą ir Azijos kultūrą.

Remigijus Audiejaitis surengė keletą fotografijų parodų: 1999 m. – Vilniaus universiteto renginio „Filologijos ruduo“ metu, 2001 m. – sostinės Užupio galerijoje „Galera“, 2003 m. – Vilniuje, Fotografijos galerijoje, ir dar vieną – Rygoje. Galerija „Kairė-dešinė“ 2008 gegužės mėn. surengė jo ir kartu tame siaubingame gaisre gyvenamajame daugiaaukštyje žuvusio draugo Manto Gimžausko (Šamano) kūrybinio palikimo parodą.

Jis buvo ir muzikinės grupės „Madmanmoon“ („Išprotėjusio žmogaus mėnulis“) vokalistas, daug koncertuodavo kartu su dainų autoriumi ir atlikėju Domantu Razausku.

Kino režisierė Dalia Survilaitė 2002 m. apie Remigijų Audiejaitį sukūrė dokumentinį filmą „Kurmis“.

Domantas Razauskas:

Remis buvo Vilniaus dvasia. Nepaisant to, kad gimė Kaune, sostinę jis mylėjo labiausiai. Visi tie, kurie žino tokius gyvus miesto simbolius kaip Nikodemas ar Rožytė, žinojo ir Remį.

Audra Baranauskaitė:

Bet pradėkime nuo pradžių. Tarkim, nuo to, kaip su juo susipažinau. Pirmą kartą pamačiau jį Druskininkuose vieno poezijos rudens renginio metu. Nejučia ėmiau Remį stebėti: kaip jis sėdi vienas, beveik nejudėdamas, jei įsismaginę jo draugai – bendraamžiai rašytojai ir poetai – kuriam laikui apie jį pamiršo.

Vėliau labai nustebau sužinojusi, kad ilgai išbūti vienoje vietoje – jam kančia. Kad nereginčiam žmogui reikia nė kiek ne mažiau veiksmo nei reginčiam. Esu mačiusi Remį stovintį vartuose ir gaudantį kamuolį, sliuogiantį stulpu iki pat žibinto arba brendantį maudytis, nesvarbu, kokiomis žolėmis apaugęs krantas. Mačiau, kaip po vieno renginio kiek „įkalęs“ jis juokais atsigulė ant žemės. Lynojo… Aišku, Remis šlapio asfalto negalėjo matyti. Bet esmė ne ta – tiesiog jo improvizuojančiai sielai šlapias ar sausas asfaltas nebuvo taip svarbu.

Andrius Jakučiūnas:

Susipažinome mes dar studijuodami, aš buvau pirmame, jis – antrame anglistikos kurse, man buvo gal aštuoniolika metų, o Remis – truputėlį vyresnis. Bendravome iš viso apie vienuolika metų. Tai susiję su visa mūsų augimo epocha, per kurią mes iš paauglių tapome suaugusiais. Bet kuriuo atveju Remio vaizdinys mūsų kartos sąmonėj yra labai svarbus, užima labai labai aukštą vietą, nes jis tiesiogiai dalyvavo visuose įvykiuose, kurie mus suformavo ir kaip menininkus, ir kaip kartą, todėl jo netektis yra tokia skaudi ir didelė – tai kėsinasi į pasaulį, kuris atrodė amžinas ir nekintamas. Remis buvo puikus būdas visa ir visus, kas tuo metu reikalinga, suvesti į vieną tašką.

Domantas Razauskas:

Remiui besimokant „filologyne“, šis tapo savotišku pažinčių centru. Nori susipažinti su garsiausiais Lietuvos poetais, dalininkais, muzikantais, benamiais, studentais, net politikais – eik į „filologyną“ pas Remį. Jis tartum sujungdavo visas kartas, pačius skirtingiausius žmones. Galėdavai pamatyti tokį vaizdą: eina Remis, jam iš kairės kiūtina koks nors 60-metis, o iš dešinės – 16-os metų mergaitė. Bendraujant išsitrindavo visi pasaulėvaizdžio, amžiaus, socialinės padėties skirtumai.

Remiui iškeliavus, visi vėl atitolome vieni nuo kitų. Nebeliko ryšininko. Nors už pažintis su dabar jau geriausiais savo draugais esu dėkingas būtent jam.

Andrius Jakučiūnas:

Remis buvo didžiulė jėga, vienijanti žmones – draugai ir mažiau pažįstami žmonės jungėsi draugėn būtent per Remio figūrą: atsidurdavo bendruose baliuose, susisiedavo bendromis tradicijomis. Pirma rimtesnė reginčiųjų kompanija jam buvo vyresnioji literatų karta, na, sąlyginai vyresnioji. Tiesiog vyresnė penkeriais šešeriais metais – Rimvydo Stankevičiaus, Dariaus Šimonio, paskui persimetė į mano kompaniją, Mariaus Buroko, žodžiu, jam mirus daugybės žmonių jau ir nebesimato horizonte, nes realiai kitos jungties su jais, išskyrus Remį, ir nebuvo.

Jis buvo mūsų jaunesnės kartos literatų bendruomenės neatskiriamas narys, ir mes dienas ar, teisingiau, vakarus kartu ir leisdavome. Kartais prie butelio mūsų tarpe būdavo tokios jei ne varžybos, tai poetinis žaidimas – „skaldyti“ ketureilius daugmaž „į temą“, ir Remis puikiai dalyvaudavo tuose mūsų ketureilių žaidimuose kaip lygus su lygiais, niekuo nenusileisdamas. Buvo visai integravęsis į matančiųjų bendruomenę, nebuvo jokio skirtumo, ar jis mato, ar nemato, niekam dėl to galvos neskaudėjo, pats Remis drąsiai sakydavo „mačiau“ tą ar aną.

Audra Baranauskaitė:

Taip jau susiklostė, kad Remis seniai gyveno tik reginčiųjų pasaulyje. Su juo esu praleidusi nemažai smagaus laiko. Man labai patiko stebėti, kaip jis smalsiai ir kartu kažkaip ypatingai liečia daiktus. Taip, tarsi šiek tiek bijotų nudegti.

Būti šalia Remio – tai savotiška (na, gal ir ne visai lengva) būties lengvybė. Labai norėjau šio to išmokti iš jo, kai ką gal išmokau, o kai ko jau niekada neišmoksiu, nes mokytis man tiesiog per vėlu.

Andrius Jakučiūnas:

Taigi, mes šlaistėmės kartu, ir jis nešiodavosi fotoaparatą. Jei jį sudomindavo koks nors garsas ar aplinkos ypatinga nuotaika tam tikroje vietoje, tai galėdavo tapti pretekstu paspausti fotoaparato mygtuką. Neįmanoma nuneigti, kad tų fotoaparatų jie ne vieną buvo praganęs, nes praganymas akliesiems šiaip yra būdingas dalykas. Vėliau jie kažkaip atsirasdavo, tai buvo ne visai paprastutės, bet jau „muilinės“ su „zoomu“. Aišku, viskas daryta juostele.

Marius Burokas:

Vieną iš savo „muilinių“ pametė pakankamai juokingoj vietoj, kur retai, bet pasitaiko žmonėms ir mobiliuosius įmesti – klozete. Nešiodavosi marškinių kišenėje, tai ir iškrito...

Andrius Jakučiūnas:

Remiui, kaip menininkui, pirmoje vietoje, aišku, buvo muzika, tam dėjo tiek pastangų, kiek buvo įmanoma. Jis orientavosi į muzikanto karjerą, tačiau reikia pasakyti, kad fotografija, kaip saviraiškos priemonė, jam buvo svarbi. Nežinau, iš kur jis sužinojo ar išgirdo, berods, studijuodamas japonų kalbą, apie aklųjų fotografiją, ir pabandė pats. Jis ir anksčiau yra kalbėjęs apie tą specifinį aklojo pasaulį, kurį iš esmės sudaro garsai. Būtent todėl, savaime aišku, fotografuodamas jis kreipėsi visų pirma į garsą, o ne į kažkokį esamą ar įsivaizduotą vaizdą. Jau vien dėl motyvų pasirinkimo tos fotografijos yra tikrai ypatingos. Regintis žmogus tokio motyvo apskritai nepasirinktų, nes jis greičiausiai neatrodytų įdomus. Remis pajusdavo kažkokį akustinį momentą, ir jį sudominęs garsas tapdavo fotografijos objektu.

Domantas Razauskas:

Tačiau labiausiai stebindavo žmones jo aistra fotografuoti! Skaudžiai ironiška, bet būtent dėl šio pomėgio, o ne dėl muzikos, Remis atsidurdavo spaudos akiratyje. Jis fotografavo garsą.

Kartais tai būdavo pokštai. Per koncertus jis išsitraukdavo seną „muilinę“, pridėdavo prie mikrofono ir fotografuodavo aplinką taip, kad visi tai girdėtų. Kitais kartais jis, vaikščiodamas gatvėmis, pats klausydavosi keistesnio garso ir, pasukęs jo pusėn fotoaparatą, įamžindavo jį.

Tai galėjo būti šulinio dangčio dunkstelėjimas, praeivio pliaukštelėjimas delnais, varnos kranktelėjimas.

Audra Baranauskaitė:

Girdėjau, kaip kažkoks profesionalus fotografas kartą sakė: „Na, ir kam gi to reikia, gero vaizdo vis tiek nėra.“ Tačiau Remis niekada ir nefotografavo vaizdo. Jis tik bandė „pamatyti“ garsą.

Ieva Rute:

Aš bendraudavau su Remiu, tačiau nuo jo kompanijų buvau nuošaliau. Mes buvome sugalvoję tokį projektą – aš turėjau įrašinėti tolimų egzotiškų miestų garsus, o paskui pagal juos Remis žadėjo daryti fotografijas. Net buvau parvežusi tokį įrašą iš Nankino, tačiau išėjo truputėlį ne taip, kaip jis norėjo, – per daug kalbančių žmonių, per mažai tiesiog garsų.

Andrius Jakučiūnas:

Ką apie jo fotografavimą manė žmonės gatvėje? Bohemos tas gyvenimas tuo ir ypatingas, kad praeivis iš esmės nereikalingas, jis yra pašalinis ir jo nuomonė niekam nėra svarbi, nebent jam pačiam, bet tikrai ne man, ir mums niekad nebuvo svarbu, ką jis, vargšas, apie mane ar Remį mano. Kartais mus palaikydavo gėjais, nes Remis vaikščiojo įsikibęs į parankę, tai kokie skustagalvėliai, mus pamatę, džiaugdavosi, kad va, chi chi, tikri gėjai eina! Tačiau, kaip minėjau, mums tai visai nerūpėjo.

Domantas Razauskas:

Remis nebuvo toks aklasis, kaip dauguma kitų. Jis niekada nekompleksavo, nesiskundė dėl savo negalios. Ir, kas keisčiausia, draugai jo negalios beveik nepastebėdavo. Su juo galėjai kalbėtis apie vakarykštes futbolo rungtynes (jis ir pats žaisdavo futbolą šampano kamščiu salėje su draugais, stovėdavo vartuose), filmus, knygas, nors daugiausia, žinoma, apie muziką. Jis nekentė, kai jo kas gailėdavo, o dar labiau nekentė tų, kurie dėl savo negalios užsidaro tarp keturių sienų ir burnoja, kaip niekas jais nesirūpina. Remis net juokdavosi iš savo aklumo. Jis puikiai suprasdavo, kai per gimtadienį iš draugų gaudavo, tarkim, „Playboy“ žurnalų.

Marius Burokas:

Kaip tik gimtadienio proga draugai susimetė dovanai – fotoaparatui. Dar vieną iš jų kažkas irgi padovanojo.

Audra Baranauskaitė:

Kartais jo draugai pamiršdavo, kad jis nemato. Sakydavo:  „Gal gali paduoti peleninę…“

Andrius Jakučiūnas:

Dalies nuotraukų likimas gali būti prastas – greičiausiai, sudegė per gaisrą. Tačiau stilistika visų panaši – klajonės po miestą ir tų klaidžiojimų metu įvykusių garsinių pastebėjimų vaizdinė išraiška. Na, paskui jau, aišku, kas išėjo, žiūrėdavo kiti, ir Remis turėdavo su ta nuomone sutikti, nes pats patikrinti, akivaizdu, kad negalėjo. Sistemos, kam rodyti, kažkokio konkretaus autoriteto šiuo klausimu nebuvo. Ir bendrai, visi tuo metu gyvenom labai nesistemingai, bent kiek tvarkingiau gyvenančių mūsų Remis taip ir nespėjo pamatyti. Dabar bendruomenėj atsirado šiokios tokios sistemos, ūgtelėjome, o tada tiesiog chaotiškai šventėme gyvenimą, nuolat gėrėme ir viskas buvo šaunu.

Domantas Razauskas:

Prisimenu vieną nutikimą, kurį pats Tanaka (viena iš R. Audiejaičio pravardžių) pasakojo: Remis sėdi ant „laktos“ (tokia palangė „filologyne“) ir rūko. Staiga nugirsta pro šalį einančią didelę minią žmonių. Minia sustoja. Vienas žmogus prieina prie Remio, pasilenkia ir angliškai paklausia, kaip jam sekasi. „Na, nieko, sėdžiu, va, rūkau...“, – lengvabūdiškai atšauna Tanaka. Žmogus patapšnoja jam per petį ir minia vėl pajuda. Kažkas po kelių minučių Remio paklausia, ar jis žino, kas jį tik ką užkalbino? Tai buvo Dalai Lama.

Remigijus Audiejaitis. Haiku.

Rūkas virš Vilniaus
Smogas virš Londono ir
musė virš šūdo

Mano senelis
labai mėgdavo slyvas
Ypač visokias

Penki–septyni–penki skiemenys, tikras, klasikinis. Rytų kultūros pažinimas, išsilavinimas ir kartu – kaip pasakojimai apie Remį – tiesiog linksmas, ironiškas pokštas. Vertinkite kaip norite. Kaip jo fotokūriniai – fotografija tai ar ne? Nors aš manau, kad neverta sukti dėl to galvos, kaip pats Tanaka padarytų. Ir dar pasijuoktų iš tokių patetiškų minčių. Remigijaus Audiejaičio fenomenas, jo talentas ir didžiausias meno kūrinys buvo pats gyvenimas. Tik klausimas vis lieka tas pats – iš kur ta jėga (tokiais atvejais sakoma „vidinė jėga“, bet gal ir išorinė, nežinau, kaip teisingiau šiuo atveju reikėtų sakyti), suburianti aplink save skirtingiausius žmones, kibirkščiuojanti keisčiausiomis muzikinėmis formomis, juokais, kvailiojimais, tekstais, fotografijomis, žmogiškumu?