Kova su korupcija sukasi rateliais. Rateliai maži, kovotojai greiti. Jie bėga ristele ir paveja save. Ant kulno užmynę, spiria sau į sėdynę. Vienas, du, trys, – skanduoja kovotojai, – išmušėm korupcijai dantis. Ir bėga dar greičiau. Ratas sukas kaip anksčiau.

KORUPCIJOS IGNORAVIMAS

Sunku pasakyti, kas, kada, kaip paėmė pirmą kyšį nepriklausomoje Lietuvoje jau po Kovo vienuoliktosios. Bet galima pasakyti, kad kyšininkavimas greitai paplito muitinėje, pasienio tarnyboje. Jis brovėsi į bankus, privatizaciją, teisėsaugą ir pan.  Šalies vyriausybės šio proceso tarsi nepastebėjo. Bent jau šešių pirmųjų Vyriausybių programose apie korupciją neužsimenama. Pirma 1996 metais tarė žodį septintoji L. M. Stankevičiaus vyriausybės programa. Ji numatė įgyvendinti kompleksą antikorupcinių priemonių. Vyriausybė gyvavo trumpai. Daug padaryti nespėjo. Bet vėlesnės Vyriausybės korupcijos nebeužmiršo. Tačiau ją nepelnytai pažemino.

PAŽEMINIMAS

Korupcija buvo sugretinta su organizuotu nusikalstamumu, kontrabanda bei ekonominiais nusikaltimais. Buvo planuojama rengti bendras kovos su organizuotu nusikalstamumu bei korupcija programas. Net STT pradžioje vadinosi kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija tarnyba.

Nebuvo suvokta, kad korupcija yra nepalyginamai viršesnė už organizuotą nusikalstamumą. Ji – mokyta, išsilavinusi, gudri. Organizuotas – žiaurus, mažamokslis, bukas. Jis reketuoja, šaudo sprogdina, lieja kraują. Korupcijai iš kraujo jokios naudos. Paprasti nusikaltėliai (vagys, plėšikai, reketininkai ir pan.) išpažįsta nusikaltėlių etiką. Korupcijoje etiką sunku pastebėti. Už kyšius galima išparceliuoti tėvynę, užmiršti piliečių teisėtus interesus ir pan. Korupcija gyvybinga, perspektyvi. Organizuoto nusikalstamumo jau beveik nebėra, o korupcija yra ir yra.

PRIPAŽINIMAS

Jis vyko palaipsniui. Pirmiausia buvo pastebėta, kad korupcija (skirtingai nuo organizuoto) yra susijusi su valdymo peripetijom. Aštuntoji G. Vagnoriaus Vyriausybė savo programoje rašė: „panaikinti draudimus, kvotas, kurios trukdo ekonomikos raidai bei skatina korupciją“.

Dar vieną žingsnį korupcijos pripažinimo kelyje žengė dešimtoji A. Kubiliaus Vyriausybė. Ji pasakė: „užkirsti kelią korupcijai teisės aktų leidyboje“. Matyt, korupcija pradėjo leisti teisės aktus.

O štai tryliktoji Vyriausybės programa sako, jog reikia „užkirsti kelią korupcijai valdžios institucijose“. Nepasakyta, kokiose valdžios institucijose. Bet vis tiek korupcija jau bando kažką valdyti. Kas toliau?

IŠAUKŠTINIMAS

Toliau korupcija pakeliama virš visų nusikalstamų veikų. Ji – jau valstybinės reikšmės problema.

14-toji G. Kirkilo Vyriausybė korupciją įrašo į trečią vietą tarp svarbiausių šalies problemų – po socialinės atskirties didėjimo ir blogos sveikatos apsaugos. Korupcijos pažabojimas priskiriamas prie prioritetinių Vyriausybės uždavinių.

15-oji A. Kubiliaus Vyriausybė skelbia visišką korupcijos viršenybę. Iš devynių didžiausių šalies problemų, kurias pasiryžusi Vyriausybė spręsti, pirmiausias (krizė sprendžiama be eilės) tris ji susieja su korupcija. Tai – valdžios atstovų savanaudiškumas (jį sunku įsivaizduoti be korupcijos), interesų veikiamas teisingumas (tai faktiškoji korupcija), valdžios įstaigų veiklos neskaidrumas bei jose suvešėjusi korupcija (be komentarų).

Bet ir šitoje programoje trūksta dar vieno sakinio. Apie jį vėliau.

PLYŠYS TARP PROGRAMŲ IR DARBŲ

Plyšys atsiranda dėl dviejų pagrindinių priežasčių.

Pirma – potencijos neturėjimas. Kartais vyriausybės neturi nei intencijos, nei potencijos realizuoti programose iškeltų antikorupcinių lozungų. Lozungai atlieka propagandinį vaidmenį. Todėl programos įgyvendinimo priemonių plane kartais nebelieka iškeltų pasižadėjimų. Arba tie pasižadėjimai perrašomi beveik pažodžiui. Nesivarginama juos paversti konkrečiais veiksmais.

Antra – garo išleidimas iš programos. Vyriausybės programos vykdymo priemonių planas numato sukurti (patobulinti, atnaujinti) antikorupcinę šalies strategiją su jos priedais. Šitas kūrimas pavedamas suinteresuotoms institucijoms. Ką jos parašys, pačios turės ir padaryti. Čia pasireiškia kūrėjų fantazijos – ką rašyti, kad nereikėtų nieko daryti. Štai per šitą skylę ir išeina garas iš Vyriausybės programos.

KOVOS RATELIO UŽSIDARYMAS

Vyriausybės, deklaruojančios kovas, pačios nėra labai tyros. Pvz., politinių partijų finansavimas. Vargu ar Lietuvoje yra valdžios partija, kuri pridėjusi ranką prie širdies galėtų pasakyti: kaip Dievą myliu, neėmiau. Paėmus reikia atidirbti. Kartais, kad ėmėjas neapgautų, reikia atidirbti prieš paėmimą. Partijai, turinčiai pozicijas Vyriausybėje, lengviau atidirbti. Beje, taip atkeliami varteliai oligarchijai. Oligarchija be korupcijos nei gimsta, nei gyvena. Tik miršta ji be korupcijos. Šiuo valdžios lygmeniu nei VSD, nei STT, nei FNTT, nei t. t. nedirba.

Antras konkretesnis pavyzdys. Vyriausybė sutvėrė LEO LT. Turbūt dar niekas neįrodė, kad šitas sutvėrimas korumpuotas. Gal niekas ir neįrodys. O gal jis nekorumpuotas. Gal ten viskas prasukama taip, kad tik Lietuvai būtų geriau. O visi susiję bei dirbantys tame LEO LT nieko daugiau ir neveikia, tik aukojasi vardan Lietuvos. Kiti net du kartus pasiaukojo – išeina (paima išeitinę) ir vėl grįžta aukotis.

Bet LEO LT susitarimas yra neskaidrus. To net įrodinėti nebereikia. Ir Konstitucinis Teismas ten šio bei to atranda. Visoje Europoje (mes jau ten) pripažįstama, kad neskaidrumas yra pagrindinė korupcijos prielaida. Kaip čia atsitinka, kad Vyriausybė, deklaruojanti kovą su korupcija, pati sukuria korupcijos prielaidas. Gal tai ji padaro netyčia. Gal ji pasitaisys. Gal daugiau taip nebedarys. Bet nepasitikėjimo šešėliai jau aptemdė valdžią. Ir atominės elektrinės (jeigu ji bus pastatyta) šviesa tegul ją apšviečia.

Štai ir užsidaro kovos ratelis. Nuo kovos deklaravimo iki korupcijos prielaidų sukūrimo.

KELI BENDRESNI PASTEBĖJIMAI

Pirma. Kovotojai su korupcija nuolat atsilieka nuo korupcijos. Korupcija giliau prasiskverbusi, aukščiau pakilusi, toliau pažengusi negu kad Vyriausybės jos problemas dėsto savo programose.

Antra. Vyriausybių programose prisiimami antikorupciniai įsipareigojimai ne visada rimtai vykdomi, antikorupcinės priemonės atliekamos paviršutiniškai.

Trečia. Vyriausybių bei žinybų veikloje pasitaikantys neskaidrumai, abejotini sprendimai menkina jų pačių priimtų antikorupcinių programų reikšmę, rodo negerą pavyzdį tautai, kelia nepasitikėjimą valdžia – kovotoja su korupcija.

Ir pabaigai sakinys, kuriuo būtų gerai papildyti dabartinę Vyriausybės programą: „Užkirsti kelią korupcijai aukščiausiose šalies institucijose – Seime, Vyriausybėje, ministerijose“.

Bernardinai.lt