Skulptoriaus Roberto Antinio darbai seniai ir negrįžtamai įaugo į Laikinosios sostinės kūną ir jos gyventojų sąmonę. Viešumoje nuolat atsinaujinant „paminklų klausimui“ verta įsiklausyti į Meistro žodžius. Nes jie — atminimo ir pagarbos ženklai — statomi ne tik sau...

Skulptorių kalbino Valdas Kilpys.

Pavasariop it žibutės pašlaitėse Kaune netrukus turėtų pasirodyti ir kelios bobutės su plakatais prie jūsų Romo Kalantos aukos vietos įamžinimo paminklo „Aukos laukas”. Vėl bus reikalaujama „aukšto paminklo“. Pripratote?

Pirmoji mintis, šaunanti į galvą — gyvename demokratijos sąlygomis. Žmonės reaguoja. Kita mintis — tie patys žmonės vis dėlto mąsto skirtingai. Tik klausimas, kur čia ta riba tarp atsilikimo ir gebėjimo keistis, judėti pirmyn ir bandyti žiūrėti į aplinką naujai, kitu žvilgsniu? Tada ir ta demokratija toks keistas dalykas pasirodo besąs. Vieni kovoja už naujas mintis, o kiti priešingai — prieš.

Šiaip prie to šurmulio pripratau, nors eidamas pro šalį vis pagalvoju, kurgi slypi tos nesutarimų spragos, ką galima pakeisti, gal net bandau suprasti, kas čia po visu tuo reikalu slypi, kokie žmonės tuo užsiima... Beje, ten besirenkantys žmonės dažniausiai yra senyvi, gal kiek žemesnio išsilavinimo.

O jei ir Vilniuje su Lukiškių aikšte kas nors panašaus nutiks? Juk esate įsipainiojęs į tą reikalą, ar ne?

Manau, kad tai iš esmės yra pirmojo klausimo tąsa. Romo Kalantos aukos vietą pavyko taip puikiai įamžinti todėl, kad tada buvo susiklosčiusi labai gera situacija: valdininkai anuomet buvo palankiau nusiteikę, jų apskritai mažiau buvo komisijos sudėtyje. Tuometinis Kauno meras Erikas Tamašauskas palaikė mano idėją, ir tai tiesiog kažkaip pavyko įgyvendinti.

Tuo tarpu komisija dėl Lukiškių aikštės Vilniuje sudaryta iš kelių menininkų, o visi kiti dažniausiai yra valdininkai. Mano galva, proporcija yra negera. Esu dalyvavęs darbų aptarimuose ir klausęsis vertintojų. Nors labai gerbiu tremtinius, partizanus ir kitus nuo okupacinio režimo nukentėjusius žmones, tačiau kai jie pradeda kištis ne į savo dalykus ir, dar blogiau, yra šventai įsitikinę, jog jų kančios juos daro geresniais vertintojais, tai jau tampa kažkokia nesąmone. Tai neteisingas supratimas. Kad ir paskutinis pavyzdys: vienas rezistentas paklausė: „O kur eglutės?“ Pasiteiravau, kuo čia dėtos eglutės ir gavau atsakymą, kad partizanai jas dažniausiai „pasodindavo“ ant dangčio į žeminę. Jei dėl to privalome aikštėje užauginti eglutes, tai ką čia kalbėti...

Menininkas neprivalo savęs badyti su adatomis, kad pastatytų gerą paminklą. Kita vertus, menas, be jokios abejonės, privalo būti demokratiškas. Aš stengiuosi suderinti paradoksalų elitiškumo ir demokratiškumo santykį. Šioje plotmėje vyksta įvairiausi „susipynimai“. O grįžtant prie Lukiškių reikalų, tai galutinis sprendimas ir vėl atidėtas, vėl kažkas keičiasi, kažkoks neaiškumas kol kas.

Mūsų kūrybinės grupės pagrindinė mintis yra ne parodyti kažkokį objektą (juk laisvė nėra liečiama, matoma), o priversti žmogų pajusti kitokį išgyvenimą, erdvės supratimą, gal net netikėtumą. Daryti tiesmukus darbus nėra prasmės, tai neįdomu. Žmonės per tūkstančius metų yra pripratę prie vertikalių ženklų, įvairiausių dar imperijų laikais statytų obeliskų ir šiuo atžvilgiu esame Rusijos paminklų tradicijos pasekėjai. Patys lyg ir prieš rusiškąjį imperializmą, tačiau naudojame jo ženklus.

Gal apskritai galite išdėstyti savo „tikėjimą“ apie miesto ir artefakto santykį dabarties pasaulyje?

Pamenu, vyko gana arši diskusija dėl paminklo krepšiniui. Aš asmeniškai šį darbą mačiau kitokį: visai nebūtina daryti kamuolį, net nebūtina naudoti kietas medžiagas. Čia galėjo būti naudojamas garsas, žmogaus kūno judesys, žemės menas ir t. t.

Kuriant paminklą jis pirmiausiai turi būti kontekstualus, pritaikytas konkrečiai vietai. Be to, jis turi būti procesualus — kad lyg lydėtų jį stebintįjį, būtų su juo. Paminklas ir žiūrovas turi būti ne atskiri, bet interaktyvūs dalykai. Dabartiniais laikais menininkas nebegali žiūrovui brukti savo idėjų, jis jį turi tik paskatinti, suintriguoti. Dogmatiškumas, deklaratyvumas ir panašūs dalykai buvo labai reikalingi sovietiniais laikais. Buvo aiškiai žinoma, koks turi būti nugalėtojas, koks darbininkas ir t. t. Šiuolaikinis paminklas visada privalo turėti ir nelauktumo momentą. Pamatęs jį turi nustebti, bet tas nustebimas negali būti vienadienis, juk paminklai stovės ilgai.

Koks jūsų požiūris į neseniai Vilniuje atsiradusią Vlado Urbanavičiaus skulptūrą „Arka“?

Mačiau šio darbo projektus dar tada, kai jie buvo tik popieriuje. Žiūrėjau į tuos popierius ir buvo labai smalsu, kaip tai „suskambės“, kaip Vladas sugebės tai įgyvendinti. Šis žmogus ir gyvenime yra labai ramus, santūrus, „išlaikytas“ tad ir jo darbai visada yra panašūs. Kad ir ką darytų, jo kūriniai yra lakoniški, apibendrinti, aiškūs, švarūs. Tai jo kelias.

Pamatęs jo darbą buvau nustebintas, kaip įmanoma su tokia kuklia išraiškos priemone ir savotiškai „išnaudota“ vamzdžio forma daug pasakyti. Šis darbas puikiai „skamba“. Jis yra kontekstualus, gerai sutaria su aplinka, kuklus ir „kalbantis“. Tai itin retas atvejis.

Ar jums neatrodo, kad ši kalba daugumai yra per sudėtinga? Nesinori perpasakoti atsiliepimų apie aptariamą kūrinį, tačiau dažnai jie būdavo tiesiog mužikiški...

Man tai kvepia stalinizmu, net ne brežneviniais laikais. Nesuprantama, kaip televizijos įsileidžia tokius žmones. Šiaip žmonės vis dar neįpratę prie tokio mąstymo būdo, kurį pasiūlė Vladas, bet faktas, kad tarp kūrėjo ir žiūrovo mąstymo yra didelė spraga — neabejotinas. Negalime būti abejingi tos spragos atžvilgiu, reikia eiti į žmonės ir kažkaip aiškinti, šviesti. Šia prasme šiek tiek kalti ir patys menininkai, kritikai.

Tai jums vis dėlto artimesnis požiūris, kad žmones reikia šviesti, o ne „daryti taip, kad patiktų daugumai“?

Net Vladimiras Iljičius Leninas yra pasakęs, kad menas turi eiti šiek tiek priešakyje. Tik, labai gaila, jis nepasakė tikslaus atstumo. Taigi, net „filosofai“ kaip Leninas nenusileisdavo iki tokio žemo lygio, kokio esame dabar. Pasakymas „menas menui“ yra aiškiai atgyvenęs. Menininkas stengiasi būti suprastas, bet tai daro sąžiningai, vis ką nors naujo atrasdamas.

Nors laikydamasis žurnalistikos taisyklių turėčiau slėpti savo nuostatas, tačiau pasakysiu atvirai — mane žavi jūsų gebėjimas suteikti praeitį įprasminančiam objektui postūmį ateitin. Kaune pastatyti „Vaikų Torą“ Sinagogos kieme, „Kryžius–medis“ Ramybės parke, jau minėtas „Aukos laukas“ — visos skulptūros iš pirmo žvilgsnio dedikuotos praeičiai, bet, mano nuomone, tai labiau į ateitį orientuoti meno kūriniai. Ir tada į galvą ateina Vytauto Kašubos sukurtas paminklas Gediminui Katedros aikštėje, Vilniuje. Nematau ten nei praeities, nei ateities įprasminimo tik neaišku, kur atsuktą nusmuktkelnį diedą...

Meno kūrinys visada yra it koks kablys, jungiamoji grandis, jungtukas. Kaip ir žmonių santykiuose, taip ir mene, ir laiko sampratoje svarbiausia yra gebėjimas sujungti. Tačiau laiką sujungti pavyksta ne visiems. Galima ilgai diskutuoti, kaip tas ar kitas objektas paskatina laiko „sujungimą“, bet tai užtruktų. Šiaip pats užduodamas klausimą beveik ir atsakei į jį...

O dėl Gedimino paminklo Vilniuje sutinku — tai šiek tiek nuo nūdienos atsilikęs darbas. Jis paprasčiausiai nėra aktualus. Nors V. Kašubą vertinu už jo padarytus darbus, net tam tikrus atradimus skulptūroje, tačiau šiuo konkrečiu atveju jokio atradimo, intrigos nėra.

Esu girdėjęs kaip skulptoriai vartoja terminą „suvalgyti erdvę“. Jūs tuo tarpu kažkaip ją pajungiate savo valiai, prijaukinate, prisitaikote ir ta erdvė „suvalgo“ jus, tiksliau jūsų kūrinį. Sąmoningai to siekiate?

Jau daugiau nei dvidešimt metų mano galvoje tūno žodis „efemerija“. Anksčiau visi net šaipydavosi: „Tu gi privalai būti teigėjas, būti aktyvus su savo forma. Ta forma privalo būti iš kietos medžiagos.“ Mano galva, tai gerokai senstelėjusios pažiūros. Štai dabar darau darbą iš žemės, o kur dar vata, smėlis, vanduo kitos „nekietos“ medžiagos... Šios medžiagos yra kintančios, procesualios, efemeriškos. Pats objektas būtų nieko vertas jei nesugebėtų apie save esančias erdves organizuoti, nuteikti, skleisti (nebūtinai prievartos būdu).

Panašiai nutiko ir su „Aukos lauku“ Kaune — juk tai autentiškas, išjaustas laukas, horizontalė, kur vyko visi skausmingi dalykai. Kaip tokioje vietoje galima imti ir pastatyti kokį nors dogmatišką objektą? Kad ir ką darytum, jis visada bus blogesnis už tą tikrąją, autentišką žemę.

Ar jums neatrodo, kad pagal paminklus/skulptūras galima daug sužinoti apie tautą?

Aišku, kad galima. Labai buvo įdomu nuvykti į Prancūzijos provinciją. Pasijutau ten kaip Lietuvoje. Anuomet iš ten buvo parsivežta ir nukopijuota prancūziškoji plastikos samprata. O mąstymų, kokia turėtų būti lietuviškoji plastika, būta nuo seno. Vieni manė, kad lietuviškumas geriausiai atsiskleis „įpaišius“ tulpes, kiti, neminėsiu pavardžių, tiesiog imdavo ir plagijuodavo vokiškosios plastikos pavyzdžius. Vieni nuėjo įprasmindami kokius nors ženklus, o kitiems pavykdavo sukurti ir naujų, tik mums būdingų formų. Tai buvo dvidešimtojo amžiaus pradžioje, o dabar pasidarė svarbu ir kaip tą formą padedam, koks santykis su aplinka. Tai padeda nusakyti „mūsiškumą“. Bet dar kartą sakau, kad tai negali būti perlenkta. Juk yra ir tokių, kurie supranta viską tiesmukai: kuo didesnis rūpintojėlis, tuo lietuviškesnis esi. Tokie „mandrumai“ išlenda gal ne išsyk, o po kelerių metų, bet išlenda...

O lietuviškos kapinės?..

Nors gali užpykti kai kurie profesionalai, bet aš manau, kad reikia mesti lauk tas tvoreles, tuos didžiulius granitinius „sūrius“. Tai tokia didžiulė nesąmonė ir taip bjauru... Kenedžio paminklas — viena plytelė. Kapinės, ko gero, labiau nei paminklai nusako tautos būdą. Tai, kad mylime savo mirusiuosius, niekam ne paslaptis, tačiau tos meilės išraiška yra kvaila, miesčioniška, pagrįsta pinigų mėtymu ir... ai, ką čia kalbėti.

Tėvų kapą padariau be tvoros, tai visi pradėjo laipioti per viršų. Savo kailiu patyriau, jog vienas čia nieko nepakeisi. Reikia, kad atsirastų didesnis skaičius kitaip mąstančių.

Kuo gyvenate dabar? Kokie kūrybiniai planai?

Knygą tobulinu. Tai bus autorinė knyga, kuri greičiausiai vadinsis „Skulptūrknygė“. Ji bus sudaryta iš kelių dalių — „Priešknygės“, „Tarpknygės“ ir, savaime aišku, – „Poknygės“. Nenoriu labai plėstis, pasakodamas, kas joje bus, tačiau ji apims daugelį dalykų nuo manipuliacijų žodžiais iki menamų mokslininkų ir menininkų pasisakymų apie tai, kas buvo rašyta šioje knygoje. Kiekvienas iš jų pateiks savo požiūrį.

Valdo Kilpio nuotraukos

Bernardinai.lt