Visą savaitę žurnalistai, nesirinkdami žodžių, kvailino Seimą. Vyko netgi užslėptos varžybos, kas labiau išplūs bei pasmerks ir taip jau nulinį autoritetą turintį parlamentą.

Artūras Račas staiga pareiškė, kad „dėl socialistinės nesąmonės“ „planinės ekonomikos“ iš socialdemokrato virsta kraštutiniu liberalu ir prisipažino, jog jam šįkart gėda, kad jo pavardė lietuviška.

Saulius Spurga neslėpė, kad jam norisi verkti, nes „po saule nieko naujo – profanacija ir voliuntarizmas“, Seimas „vadovaujasi emocijomis, atsitiktiniais impulsais, keršto arba pamaloninimo motyvais, dirbama „iš akies“, priimami sveiku protu nelabai suvokiami įsipareigojimai sau.

Rytas Staselis diagnozavo homo sovieticus „mentaliteto traumą“, Seimo „proto užtemimą“, „politikos idiotus“ ir „sovietinį dvoką“.

Bet, kaip paprastai pastaruoju metu, politikų dergimo varžybose ir vėl pirmavo Rimvydas Valatka. Kaip ir dera lyderiui, „progresuojanti Seimo silpnaprotystė“ neilgame komentare pavartota net septynis kartus ir dar pagardinta „pjautynėmis žiurkių stiklainyje“, „politiniu plumpročiu“, „baltos kumelės sapnu“,„grįžimu į sovietinius laikus“ ir „bolševikais“.

Kas nutiko, jei žinomam žurnalistui pasidarė gėda būti lietuviu, jei taip su sovietizmu sumaišytas parlamentas? Gal vėl kaip 1940 metais be menkiausio pasipriešinimo Lietuvos valdžia leidosi okupuojama bolševikų?

Ne – Seimas tik pabandė kovoti su monopolijomis ir karteliniais susitarimais maisto produktų prekyboje, pabandė palengvinti Lietuvos ūkininkų ir eilinių pirkėjų gyvenimą, todėl priėmė Kainų įstatymo pataisas, kuriuo ribojami prekybininkų viršpelniai.

Viršpelniai tų monopolistų, kurie praėjusio šeštadienio naktį net 40 nuošimčių nuleidę antkainius nemokamai autobusais gabeno tūkstančius vilniečių į „Akropoliu“ pavadintą krautuvę ir iš to neabejotinai susižėrė nemažą pelną bei pasidarė nemokamą reklamą.

Tų monopolistų, kurie pieno ir kitų jo produktų kainas vien už pardavimą pakelia veik dvigubai, kurių širdžių net nesuminkština vis daugiau plūstančių alkanų bedarbių, bandančių jų „Maximose“ ar „Rimi“ bent atsikąsti duonos kąsnį ir pabėgti, kurie su pasididžiavimu rengia naktines „atpiginimo“ akcijas, taip žemindami tūkstančių savo tėvynainių orumą.

Monopolistų, kurie ne tik baigia sužlugdyti visą smulkų prekybinį verslą (išskyrus turgus) Lietuvoje, be žiaukčiojimų praryja mažesnes ir jaukesnes parduotuvėles, kavinukes, bet panašiai elgiasi ir su savo smulkiaisiais partneriais, iš kurių superka produkciją – ūkininkais, pusfabrikačių gamintojais. Vienas verslininkas pasakojo, kad dar prieš metus-dvejus „Maxima“ jo pagamintai maisto produkcijai užsidėdavo 20 nuošimčių antkainį ir jo verslas klestėjo, jis plėtėsi, tačiau dabar antkainis jau 40 nuošimčių, jo produkcijos paklausa krenta, jis baigia bankrutuoti, o dar yra priverstas pats susimokėti už reklamą „Maximos“ reklaminiuose leidiniuose. „Mielai parduočiau kitiems, smulkesniems, bet kad jų beveik neliko, tad jie teišgali supirkti labai mažus kiekius, man tokia gamyba būtų nuostolinga“, – liūdnai porina jis.

Kas be ko – Seimo priimtame įstatyme yra ne viena taisytina vieta, gal jį reikėjo aiškiau ir tiesiau nutaikyti tik tiems keturiems prekybiniams tinklams, kurie iš esmės ir yra monopolizavę Lietuvos prekybos rinką, gal dar kartą reikėjo nuodugniau padirbėti su skaičiukais. Tačiau tai vadinti planine ekonomika, socializmu, grubia intervencija į laisvą rinką? Apie kokią laisvą rinką mes kalbame, ponai, jei dar prieš metus susisėdę ekonomistai nesusivokdami laužė galvas, kaip čia Lietuvoje yra: infliacija didėja, gyventojų perkamoji galia mažėja, o prekių kainos niekaip nekrenta? Arba kodėl iškart po Naujųjų metų didžiuosiuose prekybos centruose pakilo kainos tų produktų, kurie buvo supirkti anksčiau ir kuriems dar neturėjo galioti nauji mokesčiai?

Na, neveikia čia ta laisva rinka, jos, beje, vis mažiau lieka ir turguose, kuriuos taip pat baigia okupuoti kelios interesų grupės. Yra monopolijos, kurios, jei nieko skubiai nebus daroma, taps tikrai panašios į socialistinę planinę ekonomiką, besiskirsiančią nuo sovietmečio tik tuo, kad visos supirkimo ir pardavimo kainos Lietuvoje bus suvienodinamos ne partijos Centro komitete, o „Maximos“ centrinėje kontoroje, kur,beje, kurį laiką jau buvo nustatinėjamos net elektros kainos visiems vartotojams. Tik ar toks vietos skirtumas džiugins mūsų mielus plunksnos brolius ar kraštutinius libertarus?

Atvirai sakant, maniau, kad dėl bandymų laisvą rinką atskirti nuo laukinio kapitalizmo tokių epitetų ir kaltinimų socializmu būsime atsivalgę nuo Stašaičio, Konopliovo ir EBSW laikų. Pasirodo, klydau. Tik ką pasakytų šie laisvos rinkos šaukliai, jei kai kurių Vakarų valstybių pavyzdžiu būtų nuspręsta apskritai uždrausti stambiesiems prekybos centrams prekiauti savaitgaliais arba riboti vakaro laiką, idant leistume įkvėpti gryno oro smulkiesiems krautuvininkams? Arba kaip mūsų kaimynų latvių parlamentarai, neleisdami bankams sunkmečiu išmesti savo piliečių į gatves, ėmė ir įstatymiškai leido neįgalintiems porą metų negrąžinti palūkanų už būstą – juk tai taip pat baisi planinė intervencija į rinką, gal net bankų žlugdymas?

Visiška netiesa, kad mūsų parlamentarai, ieškodami išeičių, kaip palengvinti monopolijų užsmaugtų žmonių gyvenimus, elgiasi profaniškai lietuviškai ar sovietiškai. Tokie kaltinimai skamba keistai ne tik todėl, kad dabar, pasaulinės krizės akivaizdoje, ne tik Prancūzijos prezidentas ar Europos Komisijos pirmininkas kalba apie kitokį - reguliuojamos rinkos kapitalizmą, bet net liberaliausios valstybės – JAV prezidentas pabrėžia būtinumą stabdyti neatsakingą godumą.

Vakarų civilizacijos istorijoje yra labai daug pavyzdžių, kai buvo taikomi panašūs į mūsų Seimo ir daug griežtesni apribojimai tam, kas tuo metu atrodė kenkiantys valstybei ir daugumai piliečių.

Kai JAV ar Skandinavų vyriausybėms atrodė reikalinga, jie net buvo priėmę „sausą“ įstatymą (visų libertarų dėmesiui - JAV tai buvo padaryta net du kartus ir antrą kartą tęsėsi ilgiau nei dešimtmetį), o prisiminkime, kaip buvo plūstas ir socializmu ar idiotizmu kaltintas mūsų Seimas vien už tai, kad uždraudė alkoholiu prekiauti tik rugsėjo 1-ąją (beje, tą dieną iškart dvigubai sumažėjo nusikaltimų ir nelaimingų atsitikimų)! Uždraudus reklamuoti alkoholį per televiziją buvo pateikiama, kad esame juodžiausia provincija, o vienas bičiulis politologas ilgai mane įtikinėjo, kad reklama apskritai neskatina alkoholio vartojimo, kad tai tik davatkų prasimanymas. Nors tikrai žinau, kad jis skaitė puikų prancūzų politiko ir mąstytojo Aleksio Tokvilio kūrinį „Demokratija Amerikoje“ apie tai, kaip kūrėsi ši itin liberali pasaulio supervalstybė, kad jos vystymosi kelyje tokie lietuviški planinio socializmo apribojimai atrodė kaip absoliuti laisvė, palyginti su tais, kuriais Amerikoje buvo kovojama prieš laukinį kapitalizmą, monopolijas ar moralinį nuopuolį (kai kuriose valstijose net buvo įvestos baudos už nesilankymą bažnyčioje).

Tačiau nereikia nei praeities: ir šiandien Amerikoje kai kur taikomi pelnų ribojimai kovojant su miestelių prekybinėmis monopolijomis, ir šiandien Vakaruose taikomi įvairūs muito mokesčiai, bandant sureguliuoti reikiama linkme rinką.

Štai vertindamas Seimo priimtas minėtas įstatymo pataisas dar projektiniame variante Europos teisės departamentas nustatė, kad „projekte numatytos prekių pardavimo taisyklės neprieštarauja ES teisei, jeigu jos yra taikomos vienodai vietinės kilmės produktams ir produktams iš kitų valstybių narių.“ Ir pridūrė: „pagal Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką parduodamų produktų pelno maržos reglamentavimas turėtų neužkirsti kelio į tinkamą prekybininko uždarbį ir turėtų nesudaryti nepalankesnių sąlygų importuojamiems iš ES valstybių narių produktams, atsižvelgiant į tai, kad dėl tokių produktų patiriami papildomi su importavimu susiję kaštai.“ 

Taigi, jei kam kelia abejonių, ar tikrai viskas gerai apskaičiuota, galima dar kartą perskaičiuoti ir patobulinti įstatymą, tačiau iš Europos teisės departamento išvados akivaizdu, jog tokių pelnų apribojimų Europoje būta ir iki mūsų, ir kad Europos Bendrijų Teisingumo teismas to neuždraudė!

Beje, esu visiškai tikras, kad parlamentarai mielai išklausytų visų, kurie turi geresnių pasiūlymų, kaip pažaboti monopolistų diktatą valstybei, nei ribojant antkainius. Tačiau sutikite, kad tokie jau minėtų žurnalistų pamokymai politikams, kaip kad „turėtų būti didžiųjų ir mažųjų interesų derinimas, santykių harmonizavimas, normalios verslo aplinkos įvairiausiems ūkio subjektams sukūrimas, geriausių sprendimų inicijavimas ir priėmimas“(S. Spurga) arba „kuriant palankesnes konkurencines sąlygas rinkoje (ne tik prekyboje), suteikiant didesnius įgaliojimus konkurencijos taisykles prižiūrinčioms institucijoms, o gal net peržiūrint pačias taisykles“ (R. Staselis) savo tuščiu turiniu labiau primena ne problemos sprendimų būdus, bet tuos pačius socialistinio penkmečio planus.

O kadangi niekas nieko konkrečiai nesiūlo, tai manau, kad Seimo priimtas prekybos antkainių reguliavimo įstatymas yra arčiau laisvos rinkos ir demokratijos, nei tuomet, kai antkainius prekybininkai reguliuoja pagal premjero pageidavimus – pamenate, kaip premjero Gedimino Kirkilo paprašyti pernai „Maximos“ savininkai trumpam sumažino maisto kainas, o po to gavo 38 nuošimčius energetinio „liūto“?

Beje, užvakar jau kitas premjeras – Andrius Kubilius, suabejojęs Seimo užmojais nudobti „liūtą“, taip pat viešai paragino prekybininkus reaguoti į pasikeitusią rinką ir mažinti antkainius.

O iškvailinti Seimo nariai, panašu, ilgai ilgai nebedrįs kišti nagų prie monopolijų pažabojimo. Tik ar nuo to Lietuvoje rinka taps laisvesnė?  

Bernardinai.lt