Skaitymo metams pasibaigus, knygas nutariau iškeisti į televizorių. Ir neapsirikau - kaip ir skaityti, televizorių įmanoma žiūrėti lėtai, atidžiai, pasigardžiuojant. Pradėjau metų pradžioje, nuo Stačiatikių Kalėdų apeigų – ir likau keliems mėnesiams, o gal ir visam gyvenimui užkerėta. Žvakės, smilkymai, dvasininkų bosai (katalikų bažnyčioje tokių balsų iš viso nesu girdėjusi), prezidento šeima carų vietoje su daugybe vaikų (iš kur ten jų tiek?). Paskui užsikrėčiau ,,Lietuvos tūkstantmečio vaikais“ – pompastišku projektu su Znataki kultūros atšvaitais. Visi vaikai ten man atrodė labai gražūs, gabūs, dar nesusiformavusiomis asmenybėmis, bet su individualumo užuomazgomis. Net keista – pavyzdžiui, prancūzų televizija TV5MONDE, kurią esu pamėgusi dėl filmų, rodo tik kvailas viktorinas, kuriose reikia atspėti raides arba skaičius. Jokių tikrų žinių, enciklopedinio proto tam nereikia. O Tūkstantmečio vaikai leidžia pasitikrinti atmintį, bet žiūriu juos iš esmės ne dėl to; labiausiai domina jaunimo pasisakymai, reprezentuojantys e-generation savivoką. Kiek žiūrėjau, kuklumu nesuspindėjo beveik nė vienas, visi karštligiškai troško pirmos vietos, o jos negavę, baisiai nuliūsdavo (gal prodiuseriai juos įpareigojo tokioms manifestacijoms?). Tik katalikiškos Alytaus gimnazijos, kurią globoja šv. Benediktas, trijulė išsiskyrė ne visai egoistiniu mąstymu. Iš kur tas masinis troškimas pateikti publikai save kaip superherojų, pasirengusį nugalėti visas kliūtis, neklystantį, savo paties klaidas laikantį likimo neteisybe? Turbūt nebuvo paauglio, kuris žaidimą vertintų tiesiog kaip pramogą ir nedemonstruotų ambicijų nugalėti, nors akivaizdžiai ne visi iš prigimties yra ekstravertai ir turi lyderio žymių.  

Tie, kurie iš prigimties jų turi, turi ir nepamainomų galių, valdžios ir įtakos dovanų. Žiūrėjau Baracko Obamos inauguraciją per CNN – minios dar prieš kelias valandas (ar net paras?) būriavosi prie Baltųjų rūmų, šokinėjo iš laimės, lyg nuo energinių gėrimų. Vilties prezidento inauguracija jiems neabejotinai reiškė šventę, kuri sutinkama atvira širdimi. Žiūrėjau ir mąsčiau, kad Amerika man absoliučiai nepažini šalis, perprantama gal net sunkiau už islamą. Pas mus su tokiu entuziazmu nesutinkami nei Naujiei metai, nei @Hoffman Spragtuko eklektika, kurios iš švento naivumo, matyt, nesuvokia net tame dalyvaujantys profesionalai. Bet čia irgi ne apie tai: mano geriausias draugas televizorius pastaraisiais mėnesiais parodė ir pritrenkiamą edukacinę programą - Liudvikos Pociūnienės laidų ciklą „Čiurlionio kodas“ (nors tam visur kaišiojamam bet kokių asociacijų junginiui su žodžiu „kodas“ darausi alergiška). Laidos buvo ne tik estetiškai patrauklios, bet ir su projekcijomis į filosofinius kontekstus, itin europietiško akiračio. Tačiau niekas mano įprastos dienotvarkės nesutrikdė ir neišmušė iš vėžių taip, kaip lietuviškas serialas vaikams „Neskubėk gyventi“. Dabar aš nuo jo kone priklausoma; tyrinėju pedagoginį televizijos poveikį. Nuostabiausia, jog ten vaidinantys mokytojai tokie tikroviški, kompleksuoti, šampaną paslapčia mokytojų kambaryje geria ir mūru stoja už vaikus, nors tai jiems visiškai neapsimoka. Ir netaisyklingai jausmais vadovaujasi, ir daro klaidų, vadinasi, yra gyvi, reikalauja šilumos, dėmesio, pagarbos; primena apie akmenimis senokai užmėtytą mokytojo autoritetą.

Kartais norisi būti mažiau protingai: tingisi rūšiuoti šiukšles, plauti stiklainius, laikyti namuose kelias dėžes skirtingoms atliekoms ir paranojiškai gelbėti pasaulį. Pavargsti, kol tai neišsivysto kaip įprotis, refleksas, automatizuotas judesys. Žmonės turėtų gydytis nuo informacijos pertekliaus. Nuo televizijos vaizdų, bloškiančių į akis ir įvairią demagogiją, interneto priklausomybių bei sms keliamų neurozių. Todėl šimtąkart geriau už televiziją yra radijas. Vadinamieji „radijušnikai“ visam žiniasklaidos kontekste yra sąžiningiausi žmonės. Pastebėjau, kad klausydamasi radijo, labai mėgstu tvarkytis - stalčius, spintas, knygas, popierius. O juk susitvarkyti stalčius – tai susitvarkyti pasąmonę. Lietuvos radijas – turbūt mano žiniasklaidos idealas, nes jis kalba paprastiems žmonėms. Ir tada patiki visuomenės atvirumu bei tolerancija, ir tuo sąmoningėjimo principu, kad žmonės turi turėti pozicijas ir jas išreikšti; o kartais ir glaustis vieni prie kitų. Vesdama „Pašnekesius apie tave ir kitus“, psichologė apsiverkė eterio metu, kalbėdama apie naujojo „kosmopolitizmo“, taip mėgstamo emigrantų deklaracijose, menkystę. Man tai viena gražiausių silpnumo apraiškų – ji iš sosto nuverčia bet kokį žiniasklaidos profesionalizmą. Pravirkti per savo laidą, ginant vertybes. Priverčiant minias patikėti, jog išminties galia yra tyli su niekuo nerungtyniauja; jai nereikia pasitikėjimo savimi, jai nereikia net charizmos. Dangaus skliautas, kuriame norėtų žybsėti tie nieko bendra su tikraisiais dangaus šviesuliais neturintys apsišaukėliai, iš tikrųjų laikosi ant nematomų pečių.

„Mažoji studija“