2012 m. gegužės 23 d., trečiadienis

Aistė Paulina Virbickaitė. Nekilnojamasis turtas II

2009-03-28
Rubrikose: Kultūra » Aštuntoji diena 

Algimantas Mackus (vienas toks „bežemių kartos“ išeivijos poetas) paklaustas, ar jis savo poezijoje turi namus, atsakė: „Aš nuomoju butą.“ Keista, kaip kadaise pasižymėtos frazės ar mintys sugrįžta po daugelio metų su naujai, netikėtai suvoktos. Kas kartą praeinant pro kadaise nuomotus namus kažkas viduje suvirpa. Nesvarbu buities pliusai ir minusai. Mano gatvė. 

Naujausią šios gatvės statinį-kabaldą reklamuojančiuose skelbimuose skaičiau, kad čia gyvenantys žmonės žino, jog kažkuris prekės ženklas turi būti mažas. O muzikoje vertina ne garsą, o kokybę. Per metus man susidarė toks įspūdis, jog daugumai ten gyvenančių – seniesiems gyventojams ir nerūpestingiems nuomininkams – prekių ženklai ir jų matomumas rūpi mažiausiai.

O ir nauji gyventojai – nebūtinai prašmatnūs ponai ir ponios. Kalbu apie tuos, kurie įsitaisė sandėliukuose ir apleistose sienose. Ten, šalia įspūdingo dydžio piktžolėm apaugusios vienos partijos būstinės. Man pikta, kad vienas iš jų kiekvieną kartą šiukšles iš konteinerio verčia ant žemės. Bet nežinau, ką ir kaip jam sakyti. Šioje Senamiesčio vietoje, tarp centro prabangos ir stoties kvapo, niekas nieko nežino. Sekmadieniais skamba varpai, savaitgalio naktimis laksto smagiai apgirtę turistai ir kažkokius kampus rėžiantys vietiniai. Kartais pralekia koks šeškas, kartais – katė arba Vilniaus žydų paveldu besidominti ekskursija. Gatvė tikrai turi savo vardą, bet jo nesako. Gal iš nuovargio.

Bet „mano“ (eks)namas – kitoks! Jis gatvėje ilgą laiką buvo jauniausias, mano amžiaus. Girdėjęs paminklosaugininkų prakeiksmus ir naujakurių džiugesio šūkius, dabar sklidinas studentų. Na, dar keli menininkai bei tos ypatingosios Senamiesčio rūšies moterėlės. Prastas namas, puiki vieta. Dvidešimt keli kvadratai, bet – terasa. Ir mėlynos durys. „Imu“ iš karto. Lengva atrasti ir skaityti ženklus po laiko.

Savaitgalio vakaras. Karšta. Ir gera, nors poeziją rašyk. Bet geriau tik sėdėti kojas susikėlus tarp vijoklių ir gurkšnoti vandeniu skiestą vyną. Iš dešinės – mylisi. Viršuje – vasariškas taurių skambčiojimas per juoko pauzes. Pabėgę iš namų smilkalai. Iš kairės – jaunas vyriškas balsas dainuoja „milion milion alyh roz“, intonavimu kartais pralenkdamas primadoną. Įdomu, švenčia įsimylėjimą, ar kaip tik – gydosi?

Paryčiais prabundu nuo siaubingo kniaukimo ir apstulbusi matau, kaip į kambarį pro pravertas balkono duris sliuogia didžiulis katinas. Vidinis kiemas nedidelis, teritorija padalyta centimetro tikslumu, pastebėjau tai seniai. Bet mano Bona – kiemo kačių juodoji karalienė, teritoriniai karai jai nerūpi. Kaip ir politinio prieglobsčio prašymai. Tiesa, su amžiumi ji vis lėčiau bunda iš miegų, todėl matau namų sergėtojos apstulbusias akis: „Ar mums šitas katinas reikalingas?!“ Katinas situaciją įvertina greičiausiai ir neria kažkur gilyn į kambarį, jo žvilgsnio nepagavau. Septynios ryto. Įdomu. Išėjus į terasą kaimynė iš antro aukšto teiraujasi, ar nemačiau katino. Iškrito. Dar vienos apstulbusios akys anksti ryte, matančios didžiulį lojantį šunį ten, kur už spintos įsispraudęs tūno numylėtas neatsargusis rainius.

Tai pirmas (ir gal paskutinis) namas, kuriame gyvendama bendravimo su kaimynais prasme labiau jaučiau rytus nei vakarus. Vakarais – kas kur, o rytais visi čia. Artimiausi kaimynai – jauna porelė, jis jau seniai Vilniuje, ji atsikraustė vasaros pradžioje, gražiąsias Vilniaus vietas daugiausia atpažįsta iš kažkokio serialo apie meilę scenų. Iki tol jis pats darė remontą ir svarstė, kaip terasą užsėti natūralia žole. Išeina į terasą patempusi lūpas: noriu namo. Vakare ji vėl gamins vakarienę iš kelių patiekalų ir degs žvakes. Einant pro šalį smagu žinoti, kad jie ten gyvena.

Ir – nė vieno barnio visus metus. Nors visi keturi aukštai girdisi kuo puikiausiai. Pati įvairiausia muzika, žavūs atodūsiai, pokalbiai, skalbyklių baubimas, juokas, stūgsmai pro langus per svarbesnes sporto rungtynes, kačių keliaaukščiai keiksmai, - gyvenimas gali virte virti ir be barnių. Nors pagalvojus geriau – labiausiai keista, kad tai stebina. Kaip ir nuolatinės gėlės, vainikėliai bei kitos juokingos dovanėlės šalia gydytojo Cemacho Šabado, daktaro Aiskaudos prototipo, paminklo.

 

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kelionė su Bernardinai.lt Nr. 18

Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.

Skamba kankliai 2011

Šių metų festivalio programoje – beveik 50 renginių, pritraukiančių savo įvairove, pateikimo forma, tad turėtų išsipildyti sena organizatorių svajonė – keturioms dienoms sukurti gyvą, dainingą, ūžiantį miestą

Gaoussou Diawara

Kiek trunka mėnuo Afrikoje, kodėl Europa laiko galvą šaldytuve, kuo lietuviai panašūs į maliečius ir ar karus Afrikoje pakeis vienybė? Visu glėbiu įžvalgų su mumis dalinosi žymus Malio poetas Gaoussou Diawara.

Algimantas Aleksandravičius (juodai balta foto)

Algimantui Aleksandravičiui 2011 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija skirta „už fotografinio portreto atnaujinimą, Lietuvos asmenybių galerijos sukūrimą, LDK paveldo poetiškus atspindžius“.

Bert Jansch

Ne veltui Janschą ypač vertino Led Zeppelin gitaristas Jimmy Page‘as, o folko ir roko dainius kitoje Atlanto pusėje Neilas Youngas kartą pasakė: „Janschas su akustine gitara padarė tą patį, ką su elektrine Hendrixas“.

Michailas Epšteinas „Tėvystė“

Jaudinamai atvirai atskleidžiama asmeninė patirtis, pateikiama filosofinė tėvystės reflekcija, įžvalgos, peržengiančios individualios būties ribas ir dvelkiančios universalumu.