2012 m. gegužės 23 d., trečiadienis

Aistė Paulina Virbickaitė. Šešios galerijų dienos: (ne)žioplinėti

2009-04-03
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai 

Kai šviečiant saulei gatvės prisipildo skubančių ir žioplinėjančių žmonių, galerijų darbas suintensyvėja taip pat. Juo maloniau, kad žiūrėti tikrai yra ką. ARTIFEX galerijoje neseniai atsidarė tekstilininkės Jolantos Tubutytės personalinė paroda. J. Tubutytė – tekstilininkė, turinti charakteringą, su niekuo nesupainiojamą stilių. Menininkės kūriniai neretai apibūdinami kaip tekstilės ir tapybos sintezė. Ne veltui šią tekstilininkę į VDA aspirantūros studijas pakvietė Tapybos katedra.

J. Tubutytė – tekstilininkė mėgaujasi audiniu, jo medžiagiškumu. Kloja viena prie kitos skirtingas medžiagas, ieškodama vizualaus ir jutiminio kontrasto ar panašumo. Kūryboje naudoja natūralių spalvų audinius arba nebereikalingas savo ar pažįstamų padovanotas skiautes, atraižas, kartais net – rūbus. Tačiau pati autorė retai akcentuoja audinio „istoriją“, labiau domėdamasi jo materialiosiomis savybėmis.

J. Tubutytė – tapytoja turi spalvos jausmą, ji išlaiko kūrinio kolorito bendrumą ir moka įskelti intrigą kontrastu. Kaip ir gerame pasakojame, intriga ne tik sudomina, bet ir sutvirtina bendrą visumą. Kūrinių formatas ir stilistika – šiuolaikiška, tačiau menininkė remiasi ir liaudies meno palikimu. „Visuose darbuose galima atrasti senovinių lietuviškų spalvinių santykių ir lengvai pastebimą panašumą su juostų, skarų, liaudiškų kostiumų koloritais.“

Kuriant šiuos darbus ir žvelgiant į juos svarbus elementas – rankų darbas. Tiek dailus siūlių tiesumas, tiek susivėlimai ir susirangymai yra įprasminti kruopštaus rankų darbo. Priminsiu, kad koncepcijos, dizaino ir amato apjungimas yra viena iš prioritetinių galerijos ARTIFEX krypčių. Tai atspindi J. Tubutytės paroda – viena pirmųjų šios neseniai atsidariusios galerijos ekspozicijų.

Kita paroda, kurią būtinai reiktų aplankyti, veikia galerijoje „Akademija“. Tai – jaunos grafikės Rūtos Spelskytės paroda „Nesusikalbėjimai“. R. Spelskytė gimė 1985 metais. Baigė Užupio gimnaziją. Pernai Vilniaus dailės akademijoje apsigynė (puikiai) grafikos bakalauro diplomą. Šiuo metu studijuoja magistrantūroje. Žiemą R. Spelskytė laimėjo pirmąją vietą kasmetiniame grafikų parodoje „Estampas“. Laimėjo ne todėl, kad yra jauna.

R. Spelskytės kūriniai – daugiasluoksniai. Pradedant nuo paties paviršiaus – visi jie sukurti sausa adata. Pirmą kartą kalbantis su šia menininke kiek nustebino jos prisirišimas ir pagarba grafikai – šiuo metu dėl atlikimo proceso sudėtingumo vis laidojamai meno šakai. Kam tas atspaudas ir kiek archaiška jo raiška, kai aplink viešpatauja skaitmena? Tačiau, kaip taikliai sakė grafikas R. Kepežinskas, „kas nori dirbti – ieško būdų, kas nori tingėti – ieško priežasčių“. R. Spelskytė, naudodama klasikinę grafikos techniką kuria šiuolaikiškus meno kūrinius.

Mėginčiau spėti, jog viena jos „paslapčių“ – noras bendrauti su žiūrovu, noras, kad kūriniai būtų suprasti ir tuo pačiu – banalumo ir supaprastinimo vengimas. Menininkė „pagauna“ žiūrovą plokštumoje besimezgančiais siužetais, naudodama kino filmams būdingą „kadravimą“ kuria pasakojimą, intrigą. Dažnai išraiškingi kūrinių pavadinimai intrigos neatskleidžia, bet suteikia kryptį. Toji kryptis dažniausiai būna asmeninės jausenos susidūrus su aplinka – žmonėmis, vietomis, informacija.

Ciklas „Atmestina mirčių registracija“ kurtas mąstant apie globalias žinias, kuriose kelios dešimtys žuvusių žiūrovo neįkvepia ir nepravirkdo, tačiau kiekviena iš žūčių yra asmeninių pasaulių pabaiga bei atsivėrusi tuštuma artimų žmonių gyvenimuose. Autorė nesileidžia į ašaras ar moralizavimus, jos pozicija keistai jautri ir santūri tuo pat metu. Gal net įžvelgčiau kiek ironijos – savo ir sistemos atžvilgiu. 

Ciklas „Nesusikalbėjimai“ – apie nesusikalbėjimus tarp žmonių.

„Viskas prasidėjo nuo mano nesusikalbėjimo. Nesusikalbėjimą su žmonėmis iš pradžių priėmiau kaip asmeninę problemą. Juk blogai, kad nesusikalbu. Kodėl? Tada maniau, jog reikia skaityti knygas, žiūrėti filmus, bet juk tai tarsi teorinė medžiaga, kurią gyvenime nebūtinai pavyksta pritaikyti. Sugalvojau, jog mane pačią reikia fiksuoti. Fiksuoti tam, kad galėčiau žiūrėti, kol paaiškės, ką aš padariau blogai dialoge, žiūrėti, kol paaiškės, kuris mano rankos judesys lėmė nesusikalbėjimą“, – pasakojo Rūta. Žinoma, jai nepaaiškėjo. Tačiau bemąstydama apie tai ji sukūrė „Nesusikalbėjimus“ – ciklą iš grafikos darbų ir mechanizmų, veikiančių mechanizmų, pagamintų iš popieriaus. Vienas jų – nebeveikiantis, eksponuojamas galerijoje. 

„Nesusikalbėjimų pavyzdžiai, brėžiniai, mechanizmai ir rankų mostai. Grafika.“ Turbūt šis pačios autorės apibendrinimas geriausiai apibūdina parodą.   

Jolantos Tubutytės personalinė paroda, galerija „Artifex“, Gaono g1, iki balandžio 18 d.

Rūta Spelskytė, „Nesusikalbėjimai“, galerija „Akademija“, Pilies ir Latako gatvių kampas, iki balandžio 4 d.

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kelionė su Bernardinai.lt Nr. 18

Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.

Skamba kankliai 2011

Šių metų festivalio programoje – beveik 50 renginių, pritraukiančių savo įvairove, pateikimo forma, tad turėtų išsipildyti sena organizatorių svajonė – keturioms dienoms sukurti gyvą, dainingą, ūžiantį miestą

Gaoussou Diawara

Kiek trunka mėnuo Afrikoje, kodėl Europa laiko galvą šaldytuve, kuo lietuviai panašūs į maliečius ir ar karus Afrikoje pakeis vienybė? Visu glėbiu įžvalgų su mumis dalinosi žymus Malio poetas Gaoussou Diawara.

Algimantas Aleksandravičius (juodai balta foto)

Algimantui Aleksandravičiui 2011 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija skirta „už fotografinio portreto atnaujinimą, Lietuvos asmenybių galerijos sukūrimą, LDK paveldo poetiškus atspindžius“.

Bert Jansch

Ne veltui Janschą ypač vertino Led Zeppelin gitaristas Jimmy Page‘as, o folko ir roko dainius kitoje Atlanto pusėje Neilas Youngas kartą pasakė: „Janschas su akustine gitara padarė tą patį, ką su elektrine Hendrixas“.

Andrius Navickas. Laiškai plaukiantiems prieš srovę

Knygoje aprėpiamas platus temų spektras: nuo svarbiausių liturginių švenčių apmąstymo, iki politikos bei žiniasklaidos.