Galbūt klasikinės fotografijos mėgėjus gali kiek suerzinti ši  tema. Ne kiekvienam prie širdies lomografija, dažnai kiek drumzlina, neryški, fragmentiška, keistų spalvų fotografija. Fiksuojami atsitiktiniai, nenuglaistyti kadrai, naudojami vienkartiniai juostiniai fotoaparatai. Tačiau atidžiau peržiūrinėdamas „lomo“ entuziastų darbus, gali „pagauti emocinį kablį“ ir linksmai pasinerti į šią žaismingą madą. Sudraskytų džinsų, keistų auskarų lūpose, ryškiai spalvotų plaukų mada gal ir netiktų nuobodžiam verslo priėmimui, tačiau pamatęs tokius personažus gatvėje apsidžiaugi, atsipalaiduoji, lyg būtum atsidūręs tarp normalių laukinių, kurie praskaidrina niūrią realybę. Karnavalinė „lomo“ subkultūra – tai ne tik stilistika, bet ir žavi ideologija. Štai dešimt jų gyvenimo būdo taisyklių. Čia jas ir aptarsime.

1.    Kur tik eini, pasiimk savo fotoaparatą.

Ar į virtuvę eitum arbatos, ar su močiute karvės melžti, ar į spaudos kioską leki ieškoti naujojo „Foto“, rankose turi būti juostinė „muilinė“. Ta pati taisyklė galioja ir keliaujant po egzotiškas šalis, ypač kai eini kokia purvina gatve Egipte ar Meksikoje – turi laikyti paruoštą aparatą rankoje. Mūsų žurnalo bendradarbė Aistė taip ir padarė – išvyko kurti lomografinio reportažo į Meksiką. Į kelioninį krepšį įsimetė veidrodinį fotoaparatą ir 3,90 Lt kainuojantį plastikinį juostinį „VIVITAR T101“. Ir koks buvo mūsų nustebimas, kai, išryškinus juosteles, „lomo“ fotografijos gerokai pranoko veidrodiniu aparatu sukurtąsias. „Lomo“ fotografijos alsavo tikru karščiu, tvyrojo meksikietiška dvasia, žmonės nenuglaistyti – tarsi iš seno, gero filmo...

2.    Naudokis juo dieną ir naktį.

Jeigu naktį prisisapnavo košmaras ir išbėgai į balkoną įkvėpti tyro, mašinų dujų persunkto oro, nepamiršk „lomo“ aparato. Fotografuoti gali bet ką: kaimynę, elegantiškai rūkančią gretimame balkone, sujudėjusią gatvės žibinto šviesą, kuri atrodys lyg kometos uodega. Arba tiesiog fotografuokite ir kito namo sieną.  Pastebėsite, kad po tokios neurotiškos fotosesijos užmigsite kūdikišku menininko miegu, o kitą rytą iš naktinių kadrų sudėliosite tikrą „lomo“ sieną.

3.    Lomografija – tai ne įsibrovimas į gyvenimą, tai jo dalis.

„Lomo“ – tai gyvenimas su fotoaparatu, kai rankoje turi plastiko gabalą, „išjungi“ smegenis ir fotografuoji viską, kas patraukia akį, nieko negalvodamas iš anksto“, –  diskutuoja vienas iš efoto.lt guru Wylius. „Lomo“ gyvenimo būdo išpažinėjai pasistengia „išjungti“ savo sąmonę, nesistengia primesti aplinkai savo matymo, kasdienybės fragmentų estetika pati savaime yra patraukli, ypač kai ji pateikiama nefokusuota, keistų atspalvių. Lomografas nekuria kitokios tikrovės – tiesiog ją fiksuoja.

4.    Bandyk fotografuoti nuo juosmens.

  Negalvokite, kad „lomo“ fotografavimo būdas – tai vaikų žaidimas. Išeini fotografuodamas tarsi į saliūną kaubojus, kuris paleidžia nesitaikydamas dešimtis šūvių per kelias akimirkas. Tai kas, kad beveik visos kulkos lekia pro šalį – tačiau koks malonumas! Tiesa, fotografuodamas gatvėje nuo juosmens, neišgąsdini žmonių ir kitų gražių moterų. Kūnų fragmentus kruopščiai atrenki, žinoma, geriausias kadras paskutinis, jau pusiau apšviestas, šiek tiek įkirptas laboratorijoje – tai, kas čia liko, kupina paslaptingos prasmės, kurios neįmanoma paaiškinti.

5.    Prisėlink prie savo geidžiamo lomografijos objekto kuo arčiau.

Tai vėl laukinių, esminių fotografo instinktų išjudinimas. Sėlini prie savo geidžiamo objekto tarsi katinas prie nušiurusio žvirblio, sulaikęs kvapą, rankoje spausdamas „muilinę“. Geidžiamas objektas kol kas tavęs nepastebi, prispaudi aparatą prie juosmens, spontaniškai nuleidi užraktą ir patiri kūrybinį aktą, kurį gali išplatinti internete. Tačiau „lomo“ mohikanas Gintautas Trimakas įspėja, kad „svarbiausia taikant „lomo“ stilistiką ir priemones  nepamiršti tikslo, dėl ko tai daroma, nesusižavėti vien forma, netikėtu rezultatu.“ Fotomenininkas „lomo“ aparatą  pirmą kartą panaudojo prieš  16 metų Didžiojoje Britanijoje, kai jam pažįstami padovanojo fotoaparatą „Diana“.  Tiesa, jau tada anglų studentai, besimokantys akademinės fotografijos, privalėjo įvaldyti ir fotografavimo su „Diana“ techniką.

6.    Negalvok fotografuodamas.

„Teko nemažai matyti tam pačiam www.lomography.com kadrų, kur žmonės atseit juda, pašokę, bet matosi, kad situacija iš anksto režisuota“, – diskutuoja šiame numeryje kitas efoto.lt guru Baltavarna. „Lomo“ ir yra aukščiausios klasės pilotažas, kai spontaniškas menininkas taip viską apgalvoja, kad sukurią visišką atsitiktinumo iliuziją.

7.    Padaryk tai greitai!

Mūsų testuotojų komanda su Gintu Kavoliūnu priešakyje išbandė senuosius „lomo“ fotoaparatus ir jų fotografavimo spartą. „Bet smagiausia tai, kad nereikia jokio specialaus pasiruošimo, tik fotoaparatas, vaizdas prieš akis ir jausmas. Jausmas, kai fotoaparatas pajunta šviesą, o tu pajauti aparatą. Atstumai, šviesos kiekio matavimas ir vaizdo komponavimas – viskas iš akies. Nieko nėra labiau atpalaiduojančio, ypač po daugelio metų „teisingų“ skaitmeninių kadrų darymo, kaip paimti į rankas vieną iš „lomo“ tinkamų aparatų ir truputėlį pašėlioti.“

8.    Tau nebūtina žinoti, kas bus užfiksuota juostelėje.

O štai praeitą mėnesį vykusio fotokonkurso „Spontaniškai“ nugalėtoja Gabija Vaišvilaitė žinojo, kas bus užfiksuota juostelėje ir kokias juosteles naudoti.  JAV gyvenanti penkiolikmetė fotografė jau buvo  išbandžiusi aparatą „Lomo Fisheye“. Vėliau įsigijo „Lomo Supersampler“, o pergalingus kadrus fotografavo fotoaparatu LC-A, su kuriuo buvo fotografuoti konkursiniai darbai  „Pepto-Bismol man“ ir „City sky“.  Fotografijoms naudota skaidrių juosta „100 ISO X-Pro“, kuri buvo išryškinta C-41 ryškinimo būdu. Taigi jei ir nežinosi, kas bus užfiksuota juostelėse, turi nusimanyti, kaip pasirinkti juostas, jas ryškinti, kaip pritaikyti kadro ant kadro technologiją ir t. t.

9.    Nebūtina žinoti ir kas buvo užfiksuota.

Pritariame, kad pasiekus lomografinę nirvaną rezultatas tampa nesvarbus. Kai fotografas nustoja savo darbais kankinti aplinkinius, versdamas juos stebėtis, girti ir slapčia kikenti, jis tampa tikru laisvu menininku. Laisvu nuo savo apčiuopiamos kūrybos, fiksuojančiu netobulo grožio praskrendantį gyvenimą. O jeigu ir sužinosi, ką užfiksavai, nenusimink – būna ir blogesnių rezultatų.

10.  Nesijaudink dėl šių taisyklių. 

Galbūt perskaičius šį numerį apims noras griebtis tikro „lomo“ – ne fotoaparato, o geležinio statybinio įrankio, ir juo užsimoti prieš lomografijos madą. Neskubėkite. Peržiūrėkite nors šimtą „lomo“ fotografijų – tikrai, bent viena jus privers nusišypsoti.

Marius Matulevičius

 

Darius Jurevičius. „Lomkės“

Papasakosiu jums, kaip reikia fotografuoti LOMO. O kad norite išmokti, matau iš jūsų akių, įraudusių žandų, vešlių antakių, blizgančių auskarų. Šitie mokslai tiks ir tiems, kas jau fotografijos pasaulyje pasiekė viską, ir tiems, kas dar nieko nepasiekė. Tiems, kurie yra ant sėkmės bangos, siūlau išsikirpti šią pastraipą ir pasidėti geresniems laikams.

Manau, kad besidomintys LOMO fotografijomis mintinai žino tuos punktus (kaip, kas, kur, ką)  ir yra pasiruošę net naktį pažadinti šauti kitam į kaktą. Kuo iš arčiau, tuo geriau. O jei turite LOMO „žuvies akį“ – pažadinusiam geriausia visą aparatą sukišti į burną ir spragtelėjus vienu spragu apversti jam vidurius, kad nepabėgtų nuo antro, trečio, ketvirto, galbūt ir penkto kadro. LOMOgrafui nereikia gailėtis – nei žmogaus, nei juostos kadrų.

Iš patirties žinau, kad LOMO fotoaparatai veiksmingiausi tie, kurie turi blykstę. Šauni su blykste tiesiai į akis ir  nušautiesiems prasideda LOMKės. Gražu žiūrėt. Lomkėmis vadinčiau kad ir migreną, rageną, korozeną, ar kitokį akies obuolio dirginimą ir vaizdinių nufotografuotam asmeniui sužadinimą. Sužeistas žmogus turi gražių, dvasingų bruožų, todėl geriau jo nesigailėti ir pribaigti fotoblykspliūpsniais iš apačios, viršaus, iš šono. Jei fotografuojamasis nuvirsta ir matote, kad jis be sąmonės, reikia išnaudoti ir šią situaciją – sumodeliuoti gražų klasikinį ar retro kadrą (pvz., prie galvos pastatyti vazą su rože). Nors tai ir prieštarauja LOMO taisyklėms, taip darydamas pats būsite neprognozuojamas kaip ir visas LOMO procesas – modeliavimu patvirtinsite-užtvirtinsite-užantspauduosite ką tik įvykusią LOMKę.

Kitas patarimas – prašykite, kad pozuojantys žmonės šypsotųsi. Nebūtinai fotografuojamas objektas turi turėti gražius, tiesius, baltus dantis. Daug geriau yra bedantė burna. Arba burna su vienu kitu dantimi. Tokio paprašykite plačiau prasižioti, kartu išlaikant šypsenos formą, ir tada spragtelėkite. Arba prašykite, kad pozuojantys darytų veido grimasas, iškištų liežuvius, išpūstų žandus, išverstų akių obuolius.

Fotografuodami gatvę, gamtą, obelis, vyšnias, namus, architektūros paminklus, nebijokite fotografuoti prieš saulę, po saule, virš saulės, – jums turi būti visiškai „dzin“,  kur ta saulė iš tikrųjų yra. Jei saulės nėra arba esate patalpoje, mąstykite trumpai, nes mąstymas – LOMO fotografij–os priešas. Vienu trumpu minties šuoliu įvertinkite, kokio jautrumo jūsų juosta, ir tada naudokite blykstę arba ne, naudokite bulb‘ą (neriboto išlaikymo galimybę) vieną, naudokite ir bulb‘ą ir blykstę kartu. Fotografuodami šiuo būdu „plaukite“ būsimo kadro foną makaluodami fotoaparatėliu, o pirštą nuo bulb‘o režimo mygtuko atleiskite tik prie to fotografuojamojo objekto, kurį norėtumėte matyti ryškų ar ryškesnį.

Naudokite dvigubą ekspoziciją. Tai jūsų turtas ir skurdas, tai dangus ir žemė, tai viešas prišnerkštas tualetas prie Gedimino pilies ir patogus naminis, jei juo pakankamai rūpinatės, plaunat savaitgaliais, naudojat rūgštis ir kitokias dezinfekcijas, oro kondicionierius. Noriu pasakyti, kad ieškokite kontrastų. Juostelę vieną kartą išfotografuokite, kad ir Londono haidparke, o kitą kartą tą pačią juostelę  – „Iki“ parduotuvės bananų skyriuje. Fotografuokite aukštyn kojomis, kreivomis rankomis, išsukinėtais pirštais, fotoaparatą laikydami dantyse ir t. t.

Užstrigusią ar prasisukančią juostelę taisykite čia pat ir nedelsdami. Jei bus sugadintas vienas kadras – LOMOgrafui ne bėda. Patekusi šviesa paraudins būsimas jūsų nuotraukas, o tai LOMOgrafijoje yra gėris. Gerų jums LOMKių, mieli ginklo draugai!