Velykų rytą visi, kas tik gali, eidavo į bažnyčią. Kartu nešdavosi išpuoštas pintines, sėtuves, aprištas drobulėmis, lininėmis skarelėmis, maišelius, į kuriuos sudėdavo šventinimui skirtą maistą, margučius.

Šventinti Velykų valgius bažnyčiose pradėta jau nuo VIII a. – iš pradžių tai buvo avinėlio mėsa, vėliau ją pakeitė kiaulienos kumpis. Kiaušinius šventinti pradėta XII a.

Šventindavo tam, kad šeimos nariai, paragavę šventintų Velykų patiekalų, būtų dori, geri žmonės, tarpusavyje nesivaidytų ir nesipyktų, kad namuose nuolat būtų ramybė ir broliška santaika. Šventindavo margučius, druską, duoną, pyragą, kumpį, lašinius, dešras, sviestą, sūrį. Po pamaldų pašventintą maistą veždavosi namo, kad pirmasis kąsnis būtų pašventintas. Velykų valgių nešdavo elgetoms, vargšams į senelių namus, kad Dievulis duotų gerus, derlingus metus.

Grįžę iš bažnyčios į namus, tėvai žodžiais „Sveiki, sulaukę šventų Velykų“ pasveikindavo vaikus, o vaikai, sveikindami tėvus, bučiuodavo jiems ranką. Tėvai linkėdavo, kad vaikai augtų geri žmonės ir būtų naudingi Dievui ir Tėvynei.  

Pasveikinę vieni kitus, pasibučiavę eidavo prie stalo, tačiau dar nesėsdavo – persižegnodavo, po lašelį paragaudavo švęsto vandens, tėvas – šeimos galva – peržegnodavo stalą. Nulupdavo vieną pašventintą margutį, tada mama supjaustydavo į tiek gabaliukų, kiek žmonių būdavo prie stalo. Pirmiausia duodavo tėvui, paskui – vyriausiam šeimos nariui, taip iš eilės iki mažiausio, o paskutinį suvalgydavo pati. Valgydavo atsistoję, tada visi paimdavo po margutį ir vienas su kitu dauždavo margučius. Tada sėsdavo ir pradėdavo valgyti.

Vienas pirmųjų Velykų valgių buvo duona ir druska – kad niekad jų nestigtų, kad šeimoje būtų stiprybė.

Stengdavosi, kad Velykų stalas būtų turtingas – tuomet bus turtingi metai. Stalo viduryje dėdavo dubenėlį su margučiais. Puošdavo pataisų, bruknių šakelėmis, samanomis, rugių želmenimis, žemuogių lapeliais, žibutėmis. Be margučių, dėdavo keptą kiaulės galvą arba paršelį, papuoštą žalumynais, keptą, rečiau virtą kumpį arba karką, bulvių plokštainį su kiaulių kojytėmis. Kepdavo ir veršienos kumpį, kurį gardindavo lašinukais arba kepenėlėmis. Velykų valgis buvo ir sūris, sviestas, velykiniai pyragai.

Keičiantis gyvenimo būdui, kinta ir švenčių tradicijos, Velykų stalo turinys.  

Džiaukimės galėdami susirinkti prie šventinio Velykų pusryčių stalo, nesvarbu, kiek ir kokio maisto ant jo būtų, pasidalykime atėjusių Velykų džiaugsmu ir pasveikinkime vieni kitus: „Sveiki sulaukę Šventų Velykų!“ 

Bernardinai.lt