Šiemet, kovo 1 d., vienam radikaliausių ir įdomiausių sovietmečio užribio Lietuvos menininkų Vincui Kisarauskui būtų sukakę 75 metai. Tapytojas, grafikas, knygų iliustratorius, dailės kritikas, eseistas ir tyrinėtojas, dirbęs scenografijos, medalistikos, monumentaliosios dailės srityse, savo kūryboje sintetino ne tik asmeninius, bet ir daugelio XX a. antrosios pusės menininkų siekius, kultūros vertybes.

Pagerbiant dailininko atminimą, Kauno A. Žmuidzinavičiaus rinkinių ir kūrinių muziejuje atidaryta jo kūrybos paroda „Žmogaus legenda“. Joje eksponuojama per 40 tapybos, asambliažo, grafikos darbų. Parodos „kodu“ pasirinkta žmogaus tema. Šioje struktūriškai subalansuotoje ekspozicijoje siekta ne tik išryškinti legendinio žmogaus viziją, jo vaizdinių tematines paraleles tapyboje bei grafikoje, bet ir priartėti prie dvasinės menininko kūrybos esmės – dramatiško, aštraus gyvenimo ir meno suvokimo.

Visa V. Kisarausko kūryba – tai skausminga menininko sielos atvertis. Darbai, sukurti nuolatinės įtampos, kančios ir nevilties akimirkomis, liudija, kokia tvirta, vientisa ir daugiabriaunė buvo menininko asmenybė.

Būdamas novatorius, V. Kisarauskas remiasi tradicinėmis vertybėmis: graikų tragedijos autoriais, ypač Sofokliu, bibliniais siužetais, klasikinės literatūros šedevrais, filosofija, domisi M. K. Čiurlionio kūryba. Asimiliuoja kūrybines inspiracijas, ant jų pagrindo užaugindamas savąją tapybą ir grafiką. „Graikų tragedijos ir šiuolaikinės epochos žmogaus drama sukūrė tą įtampos lauką ir apibrėžė tą erdvę, kurioje skleidėsi Vinco Kisarausko kūryba“, – 1996 m. sakė dailininko žmona S. Kisarauskienė, atidarydama jo kūrybos parodą „Lietuvos aido“ galerijoje. Neatsitiktinai V. Kisarausko kūryboje aptinkamos antikos mitų temos – karalius Edipas, Antigonė; Biblijos motyvai – Sūnus palaidūnas, Kristus Emause; Lietuvos istorijos vaizdai – Žalgiris, Žygimantas Augustas, Barbora Radvilaitė bei kt. Įtempta antikinio mito erdvė grėsmingai gaubia herojų figūras, kuriomis įkūnijamos žmonijos patirtys ir būsenos. Jų vidinės dramos tampa mūsų epochos dramomis, o siekiai išreiškia mūsų siekius ir idealus. Tapybos sąlytį su sakralumo apraiškomis stebime paveiksluose „Sūnus palaidūnas“ (1965; 1980-1981), gerumo ir laukimo vertė kenčiančiame pasaulyje atsiskleidžia estampuose „Sūnus palaidūnas“ (1965, 1969). Ankstyvieji realistiniai V. Kisarausko darbai pasižymi duslių spalvų koloritu, retsykiais sublyksinčiu grynu atvirumu ir stabilia vidine kompozicine struktūra. Ją formuoja išryškinta centrinė figūra ar grupė, horizontalių ir vertikalių ašių susikirtimai. Tiršta juoda linija atskiria vaizdą nuo fono („Stovintis žmogus“, 1961; „Riteriai“, 1966).

Legenda parodos koncepcijoje turi ir kitą prasmę – V. Kisarauskas pats yra tapęs mitu ir menotyrininkų vadinamas XX a. Edipu. Edipo mitas – esminis jo kūrybos mitas, įvairiais variantais besikartojantis visais laikotarpiais. Nedidelėje drobėje „Aklas Edipas, autoportretas ir kažkieno galva“ (1976) asociacijų ryšiais jungiami vaizdinės ir sąlyginės prasmės elementai tarsi išdėstomi laike, dailininkas metaforiškai susitapatina su panašaus likimo herojumi. Laikas čia – vienas ryškiausių veikėjų, jis spraudžiasi dažo tirštumon, keičia vidinį apšvietimą. „Suvokti save tragedijoje, atrasti save Edipo rolėj, kaskart toj pačioj, pasikeitus ir dekoracijoms, ir muzikai, ir žodžiams, ir vaidybai“, – teigia dailininkas. Šiuo monumentaliu kenčiančio ir vienišo, likimo persekiojamo Tėbų valdovo paveikslu išryškinama likimo tematika. Ji randama ir Evangelijos siužetų interpretacijose – estampuose „Paskutinė vakarienė“ (1968-1970), „Prie stalo“ (1967), „Kristus Emause“ (1970).

Septintojo dešimtmečio vidurio ir antrosios pusės lietuvių dailėje apibendrintą realistinį žmogaus atvaizdą keitė simbolinis, metaforiškas jo įvaizdis. Žmogaus figūra tapo radikalių ieškojimų ir eksperimentų objektu. Plastinę išraišką, pasireiškiančią deformacija, geometrizuotomis ar supaprastintomis figūromis, naudojo A. Gudaitis, V. Antanavičius, L. Surgailis. Kalbėdamasis su Alf. Andriuškevičiumi, V. Kisarauskas trumpai konstatuoja: „Nuo kitų dailininkų skiriuosi tuo, kad turiu savo temas ir savo formas. Keturkampes, statiškas, uždaras. „Žmogus ir likimas“ – tema. Formos – uždarančios, sunkinančios išorinį judesį, paliekančios vien laisvą vidinį, ne tiek paveiksle, kiek žiūrovo vaizduotėje, jausmą.“ Geometrinis aiškumas, ankštose stačiakampėse erdvėse bei išorinėje statikoje slypinti vidaus dinamika kuria vienatvės įspūdį, dramatišką įtampą ir intrigą (drobė ir estampas iš ciklo „Sulaužyti žmonės“, 1961, 1962-1963). Kartais abstrahuotos konstrukcijos virsta savotišku lauku, kuriame verda kova tarp kūno ir dvasios („Riteriai“, 1966). „Kas gi, matydamas geležimi apsikausčiusį žmogų, iš karto suvoks, kad po šarvais esama ir gyvo kraujo, ir širdies, ir minčių? Panašiai kaip kokia sraigė gamtoje. Gyvis gyvyje, paveikslas paveiksle... Šis sudvejintas pasaulis (galite, jeigu norite, pasilikti prie žmogaus ir kaukės santykio) išmetamas baisia jėga priešais mus“, – rašo S. Geda. Estampe „Riteriai“ (1968-1969), struktūrine sandara artimame tapybiniam „Žalgirio“ (1969) variantui, kompozicija grindžiama geometrinių formų – metalo šarvų – sulydymu į vieną darinį. Nors nėra tiesioginio žmogaus atvaizdo, tragiška dviejų jėgų, sistemų žūtis nujaučiama.

Dailininko bičiulis italas Enzo Pella atsiminimuose „Lietuvių dailė italo žvilgsniu“ rašo: „... jis ryškiau nei kas kitas sugebėjo man perteikti šiuolaikinio žmogaus, kuriam grėsė pavojus netekti savimonės šaknų, egzistencinį būvį. (...). Jis pats, lyg tie Emauso klajūnai, tikėjosi sutikti teisybę – šviesą. Jis jautė slogią visur esančią jėgą, kuri spaudė žmogų į vis uždaresnę erdvę, kad ir didinamą iliuzinės perspektyvos išmonės.“ V. Kisarausko bei kitų „tyliojo modernizmo“ menininkų – J. Švažo, V. Antanavičiaus, A. Stasiulevičiaus, A. Petrulio, B. Uoginto, L. Tuleikio, S. Džiaukšto – kartos kūrybingose asmenybėse susikryžiavo likiminiai XX a. Lietuvos istorijos posūkiai. Akistata su absurdiška tikrove skatino dailininką ieškoti adekvačios meninės kalbos, savitos stilistikos, kuri geriausiai išreikštų žmogaus savijautą tokioje visuomenėje. Dvilypė būtis, skausmas ir vidinė rezistencija – šios lydinčios neišvengiamybės persmelkia visą dailininko kūrybą. Tačiau kančia nėra destruktyvi, o atvirkščiai – skatinanti kūrybines žmogaus galias. Dailininkas yra pasakęs: „...Aš vis piešiu, aš noriu nupiešti savo valandų, savo dienų, savo laiko skausmingą veidą. Piešiu, tapau, raižau jį ekslibrise, tapybos drobėse ir graviūrose – visame, ką darau.“ Autobiografinė suvaržyto, sistemos žlugdomo ir kenčiančio vienatvę, bet dvasiškai nepasiduodančio menininko pozicija ryškėja grafikos diptike „Saulutė ir aš“ (1971). Asmens ir kūrybos laisvė, savigarba, jos netekimas ir kitos tam amžiui būdingos jausenos yra pažymėtos nerimo, katastrofinės patirties ženklais.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje į paveikslus įsiveržia vitališkas energijos judėjimas: beveik agresyvus, bet negrėsmingas. „Kisarauskiški“ žmogaus vaizdiniai krypsta įstrižainėmis, struktūrinėmis priešpriešomis, o spalvų ir formų minimalizmas atveria erdvę kontempliacijai. Visur pulsuoja nerami ir gyvybinga menininko dvasia, skleidžiasi daugiaplanė kūrinio sandara: erdvė erdvėje, figūra figūroje. Konstruktyviai modeliuodamas kompozicijas, jis sureikšmina vitražišką spalvos intensyvumą, siekia jos psichologinio poveikio („Iš legendų ir padavimų“, 1974; „Žmonės vakare“, 1971). Destruktyvioje situacijoje žmogaus kūnas brutaliai deformuojamas ir supaprastinamas iki geometrinių formų, paliekant tik pagrindines dalis. Taip kuriama apibendrinta dramatiškos uždaros būties vaizdinė metafora, atspindinti katastrofų laikotarpio žmogaus vidinį suskilimą, vertybių griūtį. „Daugelio mano paveikslų pagrindinis veikėjas – žmogus, sulaužytas, sukapotas, randuotas, deformuotas, pagaliau nesvarbu koks – vis vien žmogus, o tai jau gamtų gamta“, – dienoraštyje teigia dailininkas.

Konkretaus žmogaus atvaizdas V. Kisarauskui – dingstis susieti personažą su laiko tėkme, jau pavadinime atskleidžiant asociatyvų ir konkretų kultūrinį kontekstą. Darnioje visumoje suskamba konstruktyvi paveikslo struktūra, prasmingos erdvės ieškojimas su spalvingai išreikštomis individualybėmis („Žygimantas Augustas ir Barbora“, 1972). Autoportreto žanras papildomas fotografinių vaizdų citatomis (estampas iš ciklo „Jūra su dviem dailininko portretais“ III, 1971), derinamomis su geometrinių formų, perforacinių plokštelių atspaudų ir ryškių plotų kontrastais.

Parodoje eksponuojami asambliažai kelia nejaukaus, šalto ir negyvo pasaulio asociacijas, dvelkia ironija ir taikliu sarkazmu („Keturi“, 1972; „Teismas“, 1972). Nors nėra tiesmukos politizuotos publicistikos, vaizdų prasmės ir jų potekstės nesunkiai perskaitomos. Čia irgi egzistuoja žmogaus pavidalas, kartais kaip groteskiška užuomina ar simbolis („Edipas ir Antigonė“, 1976).

Vėlyvojo periodo darbuose meninė kalba tampa taupi ir tiksli. Dekoratyviai monumentalių ir paprastų struktūrų derinimas su sudėtingais šviesos, spalvos judėjimo uždaviniais čia įgauna simbolinę siekio įveikti laiko lemtį prasmę. Anot dailės kritikės G. Kliaugienės, jau ankstyvuosiuose darbuose galima atrasti didžiąją V. Kisarausko paradokso pradžią: „Išaugęs į labai konstruktyvų menininką, jis visada yra Poetas. Jo darbuose jaučiama siela, puikaus žmogaus siela, atvira viskam, kas ją supa.“

Paskutiniajame darbe – triptike „Kristus Emause“ (1988) – kaip antrasis suvokimo lygmuo atsiranda evangelinė dvasia. Koncentruota nuotaika kupina veikiančios šviesos ir atkaklaus menininko siekio išreikšti ABSOLIUTO buvimą, minimaliomis priemonėmis pasiekti maksimalų išgyvenimą. Įtikina šie nurimę paveikslai su Kristumi ir dviem liudytojais, kurie Jo nepažino... Kaip ir V. Kisarausko – jo laikotarpis.

Ši paroda – reta proga susitikti su Jo kūryba ir Jį pažinti..