Didžiąją savaitę Kristaus kančios aktualumas pasiekia savo apogėjų. Medituoti bei išgyventi Kryžiaus kelio prasmę, pirmiausiai, visi kviečiami Didžiojo tridienio liturgijoje. Nukryžiavimo tema šiomis dienomis į pirmą planą iškyla ne tik teologams, bet ir rašytojams, filosofams, menininkams, siekiantiems priartėti prie Išganymo slėpinio atskleisties. Šiame kontekste aktuali ir Šiluvoje, Jono Pauliaus II namuose nuo balandžio 4 d. veikianti dailininko Romualdo Balinsko paroda Nukryžiuotasis, kurios ekspoziciją parengė Aukso pjūvio galerija.

Parodoje eksponuojama dalis darbų iš R. Balinsko sukurto Mažųjų paveikslų ciklo, kurį sudaro kelios dešimtys nedidelio formato kūrinėlių. Bendrame ciklo kontekste dailininkas sakraliąją giją pina tarp kasdienybės fragmentų – čia greta gali egzistuoti ir paprasčiausias buitinis fragmentas, kaip, pavyzdžiui, arbatos gėrimas ar vienišas stūksantis natiurmorto objektas, ir Nukryžiavimas. Cikle kasdienybė yra išganymo istorijos dalis, kurioje kiekvienas veiksmas turi savo prasmę.

Tačiau Šiluvos parodoje kasdienybė eliminuota - čia eksponuojami tik Nukryžiuotąjį vaizduojantys kūriniai: Kristus vienas, ir spengiančioje tyloje aukščiausia gaida suskamba Jo kančia - išgryninanti, apvalanti, atperkanti. Dailininkas, tarsi filmo juostoje, pateikia nukryžiuoto kūno fragmentus, kurie nėra anatomiški, tačiau, rodos, kiekvienas raumuo įtemptas iki kraštutinumo, ir nežemiška jų jėga virpina orą. Kristaus pavidalas paveiksluose formuojamas ekspresyviais, tirštais įvairių krypčių potėpiais. Kūnas tarsi tirpsta virpančioje pilkoje atmosferoje, palaipsniui prarasdamas savąjį fizinį matmenį, materialybė virsta įtampos kupina abstrakcija. Kančia paveiksluose skleidžiasi psalmės žodžiais: “Esu lyg ant žemės išlietas vanduo, visi mano kaulai išnarstyti; lyg vaškas mano širdis, ištirpusi krūtinėje“ (Ps, 22-15). Priartintas Kristaus profilis nebyliai šaukia: „Gerklė man išdžiūvusi lyg molio šukė, mano liežuvis limpa prie gomurio; tu guldai mane į mirties dulkes.“ (Ps, 22-16).

Minimaliomis kompozicinėmis ir spalvinėmis priemonėmis dailininkas išgauna maksimalų emocinio poveikio rezultatą. Savo kūryba jis prisideda prie tų, kurie šiomis dienomis atvira, srūvančia širdimi išgyvena Kristaus kančią.

Parodą tiksliai atskleidžia ir paties R. Balinsko eseistinis komentaras: „Minimalizmas spalvoje ir kompozicijoje – tik Nukryžiuotasis ar jo fragmentas. Mažas drobės formatas – mažas langas į begalybę. Potėpis, pėdsakas – lyg žodis virstantis kūnu. Kristaus atvaizdas manyje.

Kiekvienas paveikslas - maldos kartojimas. Nėra nei pradžios nei pabaigos. Tie keliasdešimt paveikslų dabar eksponuojamų Šiluvoje – tik atkarpa nesibaigiančios horizontalės.

Kiekviena drobė – ritualas. Kai forma ir eiga žinomi, bet kiekvieną kartą kitokios mintys, išgyvenimai, potėpiai, faktūra, vibracija. Kiekvieną kartą tas pats kitaip.

Kiekvienas paveikslas – vanduo. Ne tik troškulį numalšinti, bet ir nuplauti buities dulkes. Susilieti su tikėjimo esme.

Kiekviena drobė – veidrodis. Netobulybės ir nuodėmių šešėliai, žmogiškų silpnybių grimasos. Atpirkimo dovana ir amžinojo gyvenimo šviesa. Balto dažo maišymas su juoda. Pilkos spalvos balansas.

Kiekvieną kartą – viltis. Atgimimas. Pavasaris.

Kiekvieną kartą – balta drobė. Prisikėlimas.