Sausį Šiaulių fotografijos muziejus pakvietė į parodos „Maestro Povilas Karpavičius (1909–1986)“, skirtos fotografo 100-osioms gimimo metinėms paminėti, atidarymą. Ekspozicijoje pristatomos fotografijos iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių. Muziejuje saugoma didžioji Povilo Karpavičiaus kūrybos palikimo dalis – 1940 fotografijų ir 270 negatyvų kolekcija, reprezentuojanti visus fotografo veiklos laikotarpius ir kryptis, kūrybinius ieškojimus ir laimėjimus.

Povilas Karpavičius – fotografijos technikų specialistas, vienas iš pirmųjų spalvotosios fotografijos meistrų Lietuvoje, lietuviškų fotografijos vadovėlių autorius ir pedagogas. Fotografas išgarsėjo kaip eksperimentatorius, fotografijos technikų kūrėjas. Povilo Karpavičiaus eksperimentinių fotografikos darbų kolekcija sudaro didžiausią Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomo fotografo kūrybos palikimo dalį.

Povilo Karpavičiaus parodos Šiauliuose atidaryme dalyvavo fotografijos, kino ir televizijos kritikas Skirmantas Valiulis, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Aleksandras Macijauskas, ŠU Menų fakulteto Dizaino katedros vedėjas Giedrius Šiukščius, Povilo Karpavičiaus šeimos nariai. Jie pasidalino prisiminimais apie Maestro. „Parko“ skaitytojams siūlome žiupsnelį prisiminimų apie Maestro fragmentų.

Adžarietis. Izopolichromija. 1957 m.

Skirmantas Valiulis: „Jis buvo plačių interesų žmogus“

– Jis buvo ne tik populiarus ir žinomas visuomenėje, bet dar ir didelis džentelmenas. Atsimenu, kažkuriame fotografų seminare Nidoje teko gyventi viename kambaryje. Pirmiausia, vos įžengęs į kambarį, Maestro pasirūpino gauti gėlių ir didelį butelį vyno. Sako: „Šitiek moterų stovykloj – be vyno ir gėlių neįmanoma!“ Na, bet vakarai gal ir nevisada buvo tokie, kaip ką tik pagalvojot. Išeidavom pasivaikščioti, ir jis mane nustebindavo oro pranašystėmis – tiksliomis kaip kokio meteorologo. Ar čia Dievo dovana, ar čia tam tikros žinios, bet jam, kaip fotografui, buvo svarbu jausti aplinką, viską, kas yra priešais fotoaparatą.

Ši nepaprastai graži paroda rodo ir kitą Karpavičiaus darbų kryptį – yra nemažai darbų, kuriuose jis neužsiiminėja kokia nors technika – mane tie darbai irgi labai domina. Tvarkiau brolio palikimą, ir jo archyve radau labai daug pašto vokų su Karpavičiaus fotografuotais vaizdais. Kaip man buvo miela, žiūrėjau tuos 1949-ųjų metų vokelius – juose jokios ideologijos, jokių industrinių ženklų. Tai ta pati Lietuva, kuri buvo ir Smetonos laikais, ir karo metais, ir pokario metais. Ir tokie pašto vokai, įsivaizduojate, tuo metu keliaudavo laisvai po Lietuvą. Jaunimas iš viso turėtų nustebti – atrodytų, jokių kitokių vaizdų ir ženklų, išskyrus sovietinius, tuo metu negalėjo būti. Nežinau, kaip tai Maestro pavykdavo, neteko klausinėti. Jis, matyt, buvo ir geras diplomatas, ir sau ištikimas fotografas. Bet padarydavo visokių darbų, buvo ir užsakytų. Labai nustebau, kiek daug jis keliavo karo pabaigoje ir jam pasibaigus, fotografavo karo pėdskus. Tai rodo ir jo būdą, ir kūrybos bruožą – tai labai plačių interesų žmogus.

Dabar gailiuosi, kad mes, jaunesnieji, tada jį traktavome per daug susiaurintai – na, Maestro, na, gerai išmano fotografijos techniką, rašo vadovėlius. Bet kaip fotomeninikas jis neatrodė toks didelis. Atrodė, jaunimas – Sutkus, Rakauskas, Kunčinas ir kiti – čia tai fotomenininkai – kūrė fotomenininkų draugiją, rengė parodas, užsienio parodose kovojo už prizus, už savo vietą fotografijos pasaulyje. Prisipažįstu, kvailai tada galvojom. Ir kiekviena paroda – ir ši paroda taip pat – padeda atstatyti tikrąją Povilo Karpavičiaus vietą fotografijos istorijoje, žiūrint į fotografiją žymiai plačiau kaip į labai specifišką ir kūrybos, ir – šiandien sakytume – komunikacijos sritį.

Karpavičius nepykdavo ant savo mokinių, suprasdavo, kad jaunimas nevisada su juo susišneka. Būdavo, kai kurie ir į paskaitas neidavo – ką, vėl tą patį čia pasakos apie techniką, rodys iškėlęs prastą negatyvą ir aiškins, kaip iš jo padaryti gerą. O vis dėlto jis buvo teisus, teigdamas, kad iš fotografijos galima padaryti ir antrą, ir trečią fotografiją, o dabar, kompiuterių laikais, iš fotografijos galima padaryti nefotografiją, ir tas procesas nesiliauja. Sakyčiau, jis buvo labai dinamiškas žmogus, suprato laiko sklinktį pačioje fotografijoje: keičiasi technika, galima dalyvauti tame procese, išradinėti savus būdus. Jis suprato, kad, norint išsaugoti pagrindinius savo kūrybos bruožus, reikia derintis ir prie laiko, nes laikas buvo labai audringas ir įtemptas. Suprato, kad reikia ir prie žmonių derintis, ir šia prasme buvo geras diplomatas – negirdėjau, kad jis su kuo nors būtų mirtinai susipykęs, susiginčijęs, juk galima pasikalbėti kur nors susėdus prie vyno butelio ir netapti amžinais priešais. Jis visą laiką buvo už klausimo kas fotografijoje yra menas? atvirumą. Jis turėjo savo metodus, savo techniką, manė, kad taip galima pasiekti meniškumą, bet niekada neginčydavo ir reportažo ar kokio kito metodo.

Kaimas. Izopolichromija. 6–9 dešimtm.

Prisimenu, po vieno Nidos seminaro važiavom traukiniu iš Kauno į Vilnių – buvom dar pakankamai jauni, sėdim išvargę, galvos nukritusios. Žiūrim, įlipo Karpavičius – nors iš to paties seminaro, bet žvalutis, sveikutis, parankėj portfeliuką pasikabinęs. Važiuoja į Sverdlovską paskaitų skaityti. Nė valandos veltui! Grįžo, persirengė, susimetė daiktus, tą pačią naktį važiuoja į Vilnių, o iš Vilniaus skris lėktuvu. Kur tik jis nebuvo – Sverdlovske, Odesoje, Maskvoje, Novosibirske – šiandien būtų nelengva sudaryti jau vien tų paskaitų geografiją. Ką jis ten laimėdavo? Žinoma, atlygindavo jam gerai, ir nebūtinai pinigais, bet jis laimėdavo – tik dabar galim suprasti – autoritetą visai Lietuvai: kokį turime fotografijos specialistą, išmananatį fotografijos esmę, techniką, – anuomet tokių žmonių buvo labai reta. Karpavičiaus vardą visur labai vertino. Todėl Povilo Karpavičiaus indėlis į fotografijos plėtrą – kaip šiandien sakoma – didžiulis, juk nebuvo nei interneto, nei kitų ryšių, jis tik laiškais susirašinėdavo. Jau nekalbu apie Lietuvą. Kur tik kviesdavo, ten ir važiuodavo – ir seminaruose, ir konferencijose skaitė pranešimus, diskutavo, rodė savo ir kitų darbus. Buvo nepralenkiamas oratorius, paskaitininkas, kartais tose diskusijose jo žodis buvo ugningas. Bet tai labiausiai ir įsimena. Maestro niekada nebuvo pilkas žmogus, visą laiką turėjo tokią sutelktą vidinę energiją.

Karpavičiaus kaip fotografo-keliauninko ir gero kontaktuotojo su žmonėmis bruožai atsispindi ir jo korespondencijoje. Įsivaizduokite, dar Smetonos laikais jis susirašinėjo su fotografafijos korifėjais Janu Bulhaku, Vitoldu Riomeriu Pšilboru. Tai dar vienas įrodymas, kad, kokie bebūtų politiniai santykiai, kokios bebūtų sienos ar mūrai, meno žmonės sugeba komunikuoti, sugeba rasti bendrų interesų, ir tą savybę išsaugo visos fotografų kartos iki pat šių dienų, kai jau laisvai galima kontaktuoti, keliauti. Nežinau dėl kontaktų su Amerika, bet manau, kad Karpavičius aprūpino ir Amerikos lietuvių leistą enciklopediją, ir kitus leidinius, irgi rasdavo būdų, kaip tai padaryti, nes ten jo nuotraukų yra.

Kiekviena Karpavičiaus paroda, kiekvienas leidinys, kiekvienas rašymas apie jį – tai yra jo sugrąžinimas į mūsų didžiąją fotografijos istoriją. Puiku, kad yra sukauptas didžiulis archyvas, galima planuoti ateityje, po visų krizių, išleisti Povilo Karpavičiaus palikimo daugiatomį.

Autoportretas. Rastras. 4–5 dešimtm.

Aleksandras Macijauskas: „Jis buvo fotografijos kareivis“

– Manau, kad Karpavičiaus dvasia Kaune ir šiandien gyva. Įdomus dalykas – toks subrendęs fotomenininkas kaip Romualdas Rakauskas, atvažiavęs į Kauną, ne tik toliau dirbo savo įprastu reportažiniu metodu, bet pradėjo daryti ir studijinius darbus, nes kauniečiai visada buvo arčiau dailės, o vilniečiai – arčiau žurnalistikos. Tam didžiulę įtaką padarė Karpavičius.

Nidos seminare esu pasakęs, kad aš esu jo kūrybos produktas. Iš tikrųjų į Kauno fotografų klubą atėjau turėdamas kitokį tikslą – žmona mane išsiuntė išmokti ryškinti fotojuosteles. Dar ir šiandien akyse regiu tokį vaizdą: Karpavičius stovi prie lango, veidu bėga prakaitas, nes karštis didžiulis, ir, paėmęs garsaus lenkų fotomenininko Hartvigo albumą, rodo: mirtis dailei, tegyvuoja fotografija! Mane, jauną piemenį, tas įvykis taip paveikė, kad, pats nežinodamas kodėl, pradėjau lankyti klubą. Luckus jau tada buvo vienas Karpavičiaus mokinių, ir mums su Butyrinu rodydavo darbus, kuriuos buvo padaręs įvairiomis technikomis. Pradžioje visi darėm fotografiją pagal Karpavičių: tai yra įvairios technikos, montavimas, fotografika.

Povilo Karpavičiaus asmenybė man labai įdomi – jis buvo ne tik nuostabus paskaitininkas, bet ir fotografijos kareivis. Mano galva, apie jį buvo per mažai rašoma. Gal dėl to, kad sovietų laikais vyravo Cartier-Bressono stiliaus, t. y., reportažinė fotografija, ir tie, kurie užsiiminėjo įvairiausiomis technikomis, buvo nustumti į šoną – toks buvo ir Karpavičiaus, ir tuo labiau jo pasekėjų likimas. Mes, jauni žmonės, prisiklausę Karpavičiaus paskaitų, jo aistringų raginimų daryti neįprastą tuo metu fotografiją, susidūrėm su miesto partijos valdžia. 1965 metais suruošėme pirmą didelę klubo parodą Istorijos muziejuje, ir buvome kritikuojami kaip buržuazinių ideologijų pasekėjai. Po to buvome iškviesti į partijos komitetą, vienoje pusėje buvo susodinti tuo metu Lietuvoje labai žinomi fotografai, Karpavičiaus amžininkai, mes, jaunimas, sėdėjom kitoje pusėje, mūsų pusėje atsisėdo ir Karpavičius. Jis buvo tikrai įtakingas fotografijos pasaulyje, todėl net ir partijos ideologams buvo žinomas, ir jis mus gynė. Atsimenu, parodoje kabėjo keli aktai, nekalti, gražūs, estetiški. Vienas iš partijos sekretorių priekaištavo: „Štai čia kabo Markso, Engelso portretai, o jūs nuogas mergas pakabinot“. Tada atsistojo Karpavičius: „Gerbiamas sekretoriau, tai kad Marksas į kitą pusę žiūri.“ Paskui dar paaiškino, kad Engelsas ir vaikų turėjo, kad jie buvo normalūs žmonės. Turėjo drąsos paprieštarauti net Bugajevai – buvo tokia vadinamoji tarybinės fotografijos komisarė – buvusi Stalino fotografė, paskui vadovavo žurnalui „Sovietskoje foto“. Viename dideliame visos sovietų sąjungos fotografų sambūryje Karpavičius vienintelis išdrįso jai prieštarauti, sakė, kad tarybinėje fotografijoje vyrauja dokumentiškumas, fotografai nesiekia kurti meno. Jis mūsų akyse buvo tikras kareivis, kovotojas, ne tik šiaip sau šaunus žmogus ir pasakotojas. Skaitydamas paskaitas visoje sąjungoje, visą laiką propaguodavo Lietuvą, dažnai išdrįsdavo pasakyti tai, apie ką daugelis net prasižioti bijojo. Toks buvo mūsų Maestro.

Žiema. Pseudosoliarizacija. 6–9 dešimtm.

Karpavičius turėjo savo požiūrį į fotografiją. Pavyzdžiui, jam labiau patiko akademinės kompozicijos, jis labai nemėgo deformacijos, ir kai aš pradėjau deformuoti fotografijas ir bibliotekoje surengiau parodą, tai jis savo kursą siuntė žiūrėti, kaip „negalima daryti fotografijos“, sakydavo: „Macijauskas daro degeneratus“. Bet mes niekada nesipykom, aš visada labai gerbiau Maestro, kiekvienas turėjom savo nuomonę. Šiandien išaugo kita karta, kiti žmonės, jie irgi kitaip mąsto, taigi tai yra labai natūralu.

Jeigu jis nebūtų taip aistringai propagavęs fotografijos, vargu ar mes būtume patys taip įsikibę į šitą kultūros šaką. Manau, kad šalia didžiųjų reformatorių Antano Sutkaus ir Antano Dilio turėtų stovėti ir Karpavičius, sukūręs Kauno fotografų mokyklą. Džiaugiuosi, kad Šiaulių fotografijos muziejus jį vėl tarsi prikėlė. Dabar didžiausia užduotis bus jo albumo išleidimas. Jis to nusipelnė. Esu dėkingas likimui, kad su juo susidūriau.

Giedrius Šiukščius: „Negalima pamiršti savo mokytojų“

Man teko garbė būti Povilo Karpavičiaus mokiniu. 1975 m. įstojau į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, meninės fotografijos specialybę, ten mane beveik metus mokė Maestro. Tuo metu jis norėjo atsidėti tik kūrybai, norėjo kuo greičiau palikti technikumą ir savo paties įkurtą specialybę, bet negalėjo surasti žmogaus, kuris galėtų jį pakeisti.

Jis iš tikrųjų buvo Kauno dvasia. Atsimenu ketvirtadienio vakarus su juo Fotomenininkų sąjungoje. Vilniuje tais laikais buvo valdžia, saugumas, o Kaunas buvo laisvesnis, bet mes, studenčiokai, galvodavom: ir kaip saugumas neuždaro tos sąjungos – tokių ten buvo laisvos minties pasireiškimų.

Jis buvo nuoseklus ir metodiškas kiekviename žingsnyje. Dabar, skaitmeninėje eroje, kai fotografija daugeliu atvejų tapo saviraiškos priemone, labai pasiilgstu Karpavičiaus fotografijos, to fotografijos grynumo, kurio dabar matau vis mažiau.

Žvilgsnis. Izohelija. 5–6 dešimtm.

Jis buvo labai charizmatiškas ir žmogiškas. Prisimenu jo kalbos lėtumą ir šiltumą. Pavyzdžiui, žymėdamas dalyvaujančius paskaitoje, sakydavo (kalbininkams dabar nepatiktų): „pastatysiu ant karandašo“. Įstrigo vienas įvykis. Tais laikais juk viską savo rankomis reikėdavo daryti, tai jis daug aparatų buvo savo rankomis pasidaręs. Kartą į paskaitą atsinešė portfelį savo aparatų, savo žymiąją „Leiką“ ir paties darytus objektyvus. Ir štai mums, žaliems studentams, duoda į rankas aparatą su objektyvu. Mano grupės draugė, imdama atžagaria ranka, jį išmeta. Įsivaizduokit – rankų darbo objektyvas ant žemės! Nežinau, ką tokiu atveju dabar pasakyčiau savo studentams. O jis, nepasakęs nė vieno pikto žodžio, pakėlęs nuo grindų sudaužytą aparatą, kurį galbūt gamino ne vieną mėnesį, tęsė paskaitą kiek galima ramesniu, nors drebančiu iš susijaudinimo balsu.

Visi žinom posakį: savam krašte pranašu nebūsi. Tai labai tinka kalbant apie Karpavičių. 1975, o gal 1976 metais Minske vyko didžiulė tarptautinė paroda – tada dar labai mažai tokių parodų buvo. Mes, Karpavičiaus studentai, nuvažiavom pirmi, jis žadėjo atvažiuoti vėliau. Daugybė salių, daugybė pasaulio fotografų, visi vaikšto, žiūri, fotografuoja. Ir staiga keli šimtai žmonių urmu puola prie durų, mes nesuprantam, kas darosi. Pasirodo, atvyko Karpavičius. Visi jį fotografuoja – ir užsienio fotografai, jau nekalbant apie rusų fotografus Po to vyksta konferencija, visi jį vadina „naš dobryj genij“ (mūsų gerasis genijus) – tokių dalykų negalima užmiršti. Ypač kai tai atsitinka paauglystėje, kada mokytojai turi labai daug reikšmės. Deja, lietuviai turi savybę greitai pamiršti savo mokytojus.

Parengė Sigita Inčiūrienė