Kelinta diena dairausi pro langus į paskutinio sniego porceliane katinų nuletentus kryžiaus kelius, žvilgsniu permetu saulėje tviskančius varveklius – nuvarvėti padžiautą savo krištolą – kurį laiką pasvarstau, ar įmanoma nutaikyti pamatyti, kaip jie sustingsta, po to vėl imu blizginti savo sidabrą – liūdesiu apsitraukusią sielą. „Žinot, ponia, juodas dėmes panaikina tik Jėzaus vardas, pageltonavimus nuėsdina maldos šarmas, paskui sielą geriausia perskalauti tyru tiesos vandeniu ir nusausinti minkšta švelnumo šluoste“, – prisikalbinu savo baugščią sielą ir tada jau šveičiu ją kaip geras zakristijonas smilkytuvą prieš Velykas.

Daug metų gyvenimo būta it apleisto vienuolyno kieme matytos didžiulės duobės, pasidengusios žaliu samanų aksomu ir nusėtos supuvusių šiukšlių. Ištisą amžinybę skendėta nesibaigiančiame netikrame gedule, dėvėtos kokčios juodos įkapės ir merdėta sudvisusioje lovoje. Ilgus metus dengtasi liūdesio ir tragizmo patina, net tikėta, kad ji žavinga, kol nepamatyta, koks gražus tikros kančios pabučiuotas veidas – džiaugsmu nesitveriančios sielos atvaizdas ir panašumas.

Džiaugtis neįmanoma išmokti. Džiaugsmas – gyvenimo Dieve vaisius. Nusiminimą, baimę, puikybę ir norą viską valdyti išravėjusios sielos privilegija, nuolankiai ir net su humoru priimančios vis dėlto neišvengiamai tai šen, tai ten prasikalsiančias anas piktžoles. Velykinis džiaugsmas sudygsta sieloje, suvokusioje, kad jos laisvė buvo atpirkta, pamenančioje, kas tą didelę kainą sumokėjo, ir patikėjusioje, kad Jis tai padarė iš meilės jai.

Kentėti išmokti yra būtina. Ne mėgautis kančia – tai jau nuodėmė, ne ieškoti kančios – tai būtų kvailumas. Užtenka pakęsti kasdienybę piktybiškai negausinant kančios, nepermetant jos naštos artimui, nors gal šiandien pavargai, gal užpjovė absurdas, gal kas nors išliejo ant tavęs savo įniršį, gal užklupo nepaguodos metas, gal žlunga iliuziniai ar žeidžia tikri santykiai, gal sergi ir ką nors skauda, gal miršti, kai nori gyventi, arba priešingai... Kančia neatšaukia džiaugsmo. Sunku patikėti, kad apkabinus kančią, ji sumažėja. Sunkiausia patikėti, kad tereikia savo kančią paslėpti Jėzaus Kančioje, jog tavo džiaugsmui jau dabar ir per amžius nieko netrūktų.

Anapus lango šmėžuoja plati Teresės, besitrinančios ant namo pamato, šypsena, guodžia naminis Povilo megztinis, tvirtas sofos petys ir pora juodai dienai sutaupytų gero šokolado gabalėlių, moliniame puode pro žemės plutą laužiasi tulpės ir narcizai, o skardinėje pastilių dėželėje viltingai barška pradinis įnašas atostogoms. Ant grindų sėdi nuo saulės prisimerkęs Rokas ir kaip visada dainuoja savo žaislams.

Kai vėl prieinu prie lango, krištolo nebelikę nė ženklo – jį palaidojo nuo šlaitinio stogo ką tik nugrumėjusi sniego lavina. Tačiau vakare kažko pravėrusi šaldiklį randu išgelbėtų kokį tuziną rinktinių varveklių. Marija.