Velykų šventės ištakas randame Senojo Testamento Išėjimo knygoje. Šį kūrinį, vertai galime vadinti „Evangelija“, nes ji skelbia gerąją Dievo naujieną ir lemtingus žydų bendruomenei Egipte įvykius, kurie klostėsi apytiksliai 1350-1200 m. prieš Kristaus gimimą. Išėjimo knyga pasakoja apie žydų tautos gyvenimą Egipto vergovėje, išėjimą iš Egipto nelaisvės, kelionę iki Sinajaus kalno, Sandorą  su Dievu ir Susitikimo padangtės įrengimą. “ Viešpats kalbėjo Mozei Sinajaus dykumoje antrųjų metų pirmą mėnesį po jų išėjimo iš Egipto, tardamas:Teatnašauja izraelitai Paschą nustatytu laiku. Šio mėnesio keturioliktą dieną temstant atnašausite ją pagal visus įstatus ir apeigas“ (Sk. 9, 1-3). Taigi, judėjai švęsdavo Paschą (Pesach) -  išėjimo iš Egipto nelaisvės šventę - pirmąjį senovės žydų kalendoriaus mėnesį, kai naktiniame dangaus skliaute patekėdavo mėnulio pilnatis (keturioliktą Nizan mėnesio dieną).  

Dauguma ankstyvosios krikščionių bendruomenės narių buvo Jėzaus gentainiai, tad nenuostabu kodėl jie perėmė šią šventę. Jėzus mus išveda ir išlaisvina iš šimtų mums žinomų ir dar netgi neįvardintų priklausomybių. Vis dėlto neapsieita be problemų. Izraelitų sudarytas mėnulio kalendorius nesutapo su Vakaruose įsigalėjusiu saulės kalendoriumi. Krikščionybei išplitus Romos imperijoje, 325 m. problemos ėmėsi spręsti Nikėjos visuotinis Bažnyčios susirinkimas. Buvo sutarta Velykas švęsti pirmąjį sekmadienį po pavasarinio lygiadienio. Iškilo kita problema. O kuri diena laikytina pavasariniu lygiadieniu? Romos imperijos vakaruose -  kovo 18 - oji, o imperijos rytuose - kovo 21- oji.  VIII a. Bažnyčia apsisprendžia už kovo 21- ąją, nes Rytų mokslininkų astronominiai stebėjimai pasirodė esą tikslesni. Tad anksčiausiai Velykos gali būti švenčiamos kovo 22-ąją, vėliausiai – balandžio 25-ąją.

Velykų šventės turinys nepasikeitė iki pat mūsų dienų. Keičiasi tik žmonių santykis su švente. Atsirado nauji simboliai. Šalia Kristaus prisikėlimo ir žmogaus dvasinio atgimimo, lygiuojasi gamtos pabudimo, gyvybės, gėrio, derlingumo simboliai. Sau vietą rado ir įvairiausi magiški raštai ant margučių, trapiausių mūsų liaudies meno dirbinių. Visa tai atspindi žmonių norą dalyvauti pačioje šventėje. Tad ir dalyvaukime!
Šv. Velykos yra visų krikščionių šventė, bet pačios Velykos - visiems, mažiems ir dideliems. Kiekvienas subrendęs žmogus jaučia savo ribotumą ir laikinumą. O tai yra ženklas, kad mums reikalinga pagalba. Kito pagalba. Mūsų būtis maištauja, širdies gelmėje reikalauja išbaigimo, papildymo, t.y. Dievo malonės. Mes turime išgyventi šią savo visumą sukurtajame pasaulyje. Kelias į žmogaus asmenį, į tobulą vienybę su Dievu yra Kristaus Velykos.